7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Žmogus yra neperskeliamas atomas

Aleksandro Čekmeniovo parodos „Pamiršta žemė“ Klaipėdoje, KKKC parodų rūmuose, proga

Donald Weber
Nr. 42 (1363), 2020-12-04
Fotografija
Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.
Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.

Parašyta su seno draugo Larry’o Frolicko pagalba, kuris irgi keliavo su manimi po Ukrainą ir kurio nebėra.

Norėčiau grįžti atgal, papasakoti jums kelias istorijas. Jums gal įdomu – kodėl būtent aš rašau Sašos knygai šiuos žodžius? Kas aš toks? Tiesiog draugas, kolega fotografas, kuris pažįsta Sašą nuo pirmojo susitikimo, rodos, 2005-ųjų vasarą Kijeve. Ten ir pradėkime.

Taigi, buvo 2005-ųjų vasaros vakaras dulkėtame Podolo apskrities pakraštyje, netoli Dniepro, prie pat Ukrainos valstybinio Černobylio muziejaus. Bičiuliai Dania ir Vania mane pakvietė į fotografijos parodą galerijoje, priklausančioje įžymiam Ukrainos popmuzikos atlikėjui. Lauke malėsi dešimtys alų geriančių žmonių, esu tikras, kad ir be kelių stikliukų degtinės neapsiėjo, saulė dar matėsi, bet pamažu nyko. Toks šiltas ukrainietiškas vakaras, iš tų, kurie baigiasi gerai arba ne, bet mes visada tikimės geros baigties.

 

– Privalai susipažinti su Saša, – pasakė mano draugas Dania.

– Saša yra super! – paantrino kitas draugas Vania.

– Saša yra... Saša! – patikino abu choru.

 

Buvau gerokai suintriguotas. Susimąsčiau, ar mane kada kas šitaip aprašys. Labai to tikėjausi.

 

Užėjau į galeriją pasižiūrėti to „Saša yra Saša“ darbų ir peržengęs slenkstį pasijutau patekęs į kitą planetų sistemą, dažnai mėgdžiojančią manąją visatą, tačiau su pakankamai skirtumų, kad pakriktų mano realybės pojūtis. Mane supo dešimtys bobučių, jūreivių, angliakasių, veteranų, irzlių tipų – jie spoksojo, kikeno, juokėsi, pyko, šypsojosi ir badė pirštais. Palikęs būtį, žengiau į dimensiją, vadinamą... Nežinau, kaip. Niekada nebuvau matęs tokių nuotraukų. Niekada nebuvau net matęs tokių žmonių. Ar aš Ukrainoje? Gal mano vaikystės nuojautos ir sapnai pavirto kažkokia tikrove, kurioje aš žuvau lėktuvo katastrofoje ir atsidūriau... rojuje?

 

Tikrai ne pragare. Ne, čia mačiau nuotraukas, surinktas po nederančius visuomenės pakraščius, pamirštas dalis, kur per plyšius iškritę žmonės paklysta nusikaltimų, korupcijos, nevilties, tragedijos ir kvailos biurokratijos vingiuose. Tačiau šiame popmuzikos žvaigždei priklausančiame kambaryje žmonės nuotraukose kvėpavo, dūsavo ir gyveno, rodėsi kamerai – man – ir susitikę žvilgsniu sakė „Labas, drauge!“ Sveiki gyvi, draugai. Kas jūs? Kaip patekote į šį pasaulį? Kas jus čia atvedė?

 

Tada išvydau geriausią kada nors matytą nuotrauką.

 

Tai yra paprastas nespalvotas kadras, niekuo nesiskiriantis nuo visų kitų jūsų matytų nespalvotų nuotraukų. Tačiau jis stebuklingas – iki šiol lieku jo pakerėtas. Matau žmogų, atsilošusį į betoninį telegrafo stulpą. Yra naktis, fotografas sceną apšvietė blykste. Fonas nyksta juodumoje, šviesa apibrėžia tik žmogų vardu Kukuškinas. Kukuškinas yra gaisrininkas. Tai žinau, nes atpažįstu jo uniformą. Ji atrodo panaši į kareivio ar policininko aprangą, atskirti sunku, bet viską išduoda ženkliukai ant atlapo. Jis yra ugniagesys.

 

Kukuškinui sunku pastovėti. Jaučiu, kad jis turi ir kitų sunkumų, bet ne man jais domėtis. Kukuškinas yra girtas. Jis yra kitoje vakaro pusėje, nusiraminimo etape, kai suvoki, jog gal padauginai, pradedi gailėtis ir beviltiškai mėgini išsaugoti bent mažiausius orumo likučius. Kukušinas dar tų likučių turi. Vilki uniforma, nors ir nuvalkiota, jo kaklaraištis per trumpas (tačiau tai yra bendra Ukrainos valdžios organų problema – jų kaklaraiščiai visada per trumpi jų kūnams, todėl jų neįmanoma traktuoti rimtai), ant dešinio klubo – purvo dėmė. Jis tikrai krito į purvą kartą, greičiausiai daugiau. Jo nykščiai užkišti už diržo, nugara išriesta, pilvas išsikišęs, kraštutinai ištempęs marškinius. Įtemptose siūlėse virpa sagos, išskyrus kelnių sagas, kurios neįtemptos, nes Kukuškino kelnės prasegtos. Ar matau iš kelnių lyg vėžlio galva iš kiauto kyšantį marškinių skverną? Beveik, bet vis dėlto ne.

 

Ir kas gi tas Kukuškinas, be to, kad jis yra vyras ugniagesio uniforma? Be to, kad jis yra besaikio girtuokliavimo epizodą baigiantis žmogus? Man jis patinka. Jo veidas malonus, jis man šviečia, tačiau nuo jo sklinda ir melancholijos blyksniai – nujaučiu užsilikusią traumą. Žvelgdamas į jo akis prisimenu tėvą, kadaise sakiusį, jog žirgų treneris gerą arklį atpažįsta iš akių. Tėvas sakė: reikia ieškoti šviesos, kurią jis pavadino „malonia akimi“, taip žinai, kad turi gerą žirgą, sakė jis. Kukuškino akis irgi maloni, todėl man taip patinka ši nuotrauka.

 

Kukuškinas – nei juokingas, nei tragiškas. Jis neprašo gailesčio ar liūdesio, – čia nėra patoso, – o yra įsišliejęs į aplinką. Matau, kaip jis remiasi į betono stulpą, taip išrietęs nugarą, kad beveik apglėbia stulpą savo kūnu; jis susilieja su aplinka. Kukuškinas priklauso šiai žemei, šiai vietai. O šią vietą valdo idiotai. Tą žino ir Kukuškinas.

 

Kukuškinas man primena masinės gamybos medvilninį gobeleną, kuris kabo, regis, kiekvienoje Ukrainos svetainėje, kad ir kokia ji būtų skurdi. Galbūt jis jums padės kiek geriau suprasti nuotraukas šioje knygoje ir Kukuškino nuotrauką. Gobelene pavaizduotos senovinės Kalėdų rogės, tačiau jose sėdintys keleiviai apimti siaubo, mat rogės nevaldomai lekia sniegu, tempiamos visiškai paklaikusių arklių. Sceną aptemdo neišvengiama giria, o iš tolo besivejantys vilkai atrodo lyg pašalinė mintis, atitraukianti dėmesį nuo visiškai transcendentinio aukų likimo.

 

Šio vaizdo šaknys – karčioje Ukrainos istorijoje. Šio Europos rytiniame flange esančio krašto prieinamumas naujoms kariuomenėms ir ideologijoms tūkstantį metų vertė jį pirmaeiliu žudynių lauku. Viduramžių kronikose minimos praktiškai užmirštos Azijos gentys, pečenegai ir polovcai, klajokliai, it gyvulius varę žemdirbius slavus, puolę žiemą ir deginę miestus, idant praplėstų savo ganyklas. Taigi kraugeriški vilkai gali reikšti bet ką iš chroniškos šalies kančios: 1917 m. bolševikų revoliuciją, didįjį 1933 m. badą, pasaulinį karą 1939–1945 m. ar paskutinio XX a. dešimtmečio pradžios ekonominį žlugimą. Štai kur gyvuoja šios knygos nuotraukos: pasinėrusios į iššvaistytą Ukrainos istoriją, jos paneigia statistikos mokslą, nuverčia Proto filosofiją.

 

Ką Vakarai begalvotų, būtų itin neteisinga šiems išgyvenusiems taikyti liberalumo klaidą: viso pasaulio žmonės nėra vienodi giliai viduje. Perfrazuojant Tolstojų iš kito konteksto, jie visi savaip nelaimingi.

 

Įsitikinimas, jog visi mes kažkuo baisiai nusikaltome, slopina asmeninį pasididžiavimą ir malšina visuomeninę kaltę. Visi esame be galo atviri, apimti išskirtinės gėdos. Savo brolio žudikas kiek įmanydamas detaliau prisimena lemtingą naktį; degtinės gėrikas alpsta ant kaimyno slenksčio, maldaudamas, kad senas bičiulis jam palaikytų kompaniją.

 

Ukrainiečiai šį galutinį bendruomeniškumą vadina ducha. Išversti to žodžio negalima, nes Vakaruose ši koncepcija neegzistuoja, bet tai primena mūsų „atleidimą“ – nevalingą, spontanišką užuojautą.

 

Tačiau grįžkime prie Kukuškino ir prie Sašos.

 

Spoksodamas į nuotrauką ir bandydamas sugerti kiekvieną jos taškelį, išgirstu, kaip kambarį kerta gaudžiantis, aidintis juokas staccato ritmu: cha-cha-cha! Prie manęs priartėja lieknas vyriškis tobulai sušukuotais ir perskirtais plaukais (be pretenzijos, įtariu, kad jis kerpasi pats, ir tai dera). Jis vilki poliesterio marškiniais, kokie tada buvo populiarūs tarp Ukrainos vyrų, meistriškai susikištais į gerus tvarkingus džinsus su priderintais paprastais, nublizgintais batais. Jis ištiesia rankas, griebia mano pečius, patraukia į savo glėbį ir žemu, juoko kupinu balsu taria: „D-oooo-naldai!“

 

Tai negali nebūti Saša. Tai yra Saša. Pirmiausia pagalvoju: noriu, kad šis žmogus mane nufotografuotų. Niekas nėra manęs taip nuoširdžiai, šiltai ir draugiškai apkabinęs. Atsistoju, bandydamas susitvarkyti išvaizdą, ar turėčiau išriesti nugarą kaip Kukuškinas? Nežinau, ką pasakyti. Tai nesvarbu, Saša padaro nuotrauką. Aš jaučiuosi gerai.

 

Tekstas publikuojamas parodos kataloge.

Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.
Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.
Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.
Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.
Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.
Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.
Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.
Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.
Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.
Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.
Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.
Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.
Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.
Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.
Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.
Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.
Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.
Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.
Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.
Aleksandras Čekmeniovas, iš serijos „Black & White". 1992-1997 m.