Neskubantys žingsniai

Filosofė Jurga Jonutytė straipsnyje „Skaitymo fenomenologija, arba kaip Džefersonas tapo Telšiais, o Telšiai – Džefersonu“ prisimena paauglystės nusistebėjimą, kad visų mėgstamo rašytojo Williamo Faulknerio romanų veiksmas vyksta Telšiuose – miestelyje, pro kurį tuo laiku, kai skaitė šias knygas, jai tekdavo dažnai pravažiuoti ar valandų valandas jame laukti autobuso, tačiau užaugus ir vėl atsivertus anuomet skaitytas knygas paaiškėjo, kad ten aprašytos erdvės visiškai nepriminė jokio Šiaurės Lietuvos miesto. Šių dviejų miestų persipynimas, pasirodo, buvo vaizduotės ir atminties susiliejimas. Autorė tekstą baigė apibendrindama, kad egzistuoja tik „tikri miestai, o fiktyvūs miestai būna įsiskverbę į juos ir su jais susimaišę – dykai gavę šaligatvius, dulkes, kates ir kitas nematomas smulkmenas“.

Šį fenomeną prisiminiau apžiūrinėdama Juditos Liaudanskaitės fotografijų parodą „Žvilgsnis į San Fransiską“, nuo gegužės 15 d. eksponuojamą KKKC parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda). Čia tarsi iš padilbų stebimas svetimas miestas virsta tobula filmavimo aikštele atminties miestų trumpametražiams prisiminimams. Menininkei tenka užduotis, iškylanti dažnam keliaujančiam fotografui: iš visų įmanomų kampų jau nufotografuotą miestą įamžinti savaip.

Atsispirdama viliojančiam šio miesto žavesiui ir pro fotoobjektyvą ieškodama ženklų, bylojančių apie San Fransisko savitumą, Kauno fotomenininkė Liaudanskaitė rado ir jo universalaus Vakarų miesto spinduliuotės spektrą – San Fransiskas man pasirodė pažįstamas ir net matytas. Ar tiesa, kad visi pasaulio miestai pamažu supanašės, virtę vienu dideliu metropoliu? Paradoksalus miesto (ne)unikalumas sufleruoja apie visame pasaulyje vykstantį vienodėjimą – globalizmas kaip švitrinis popierius nušlifuoja aštresnius autentiškumo kampus, išryškindamas kosmopolitinį miestų matmenį. Visur yra tie patys pastatai, automobiliai, parduotuvės ir net žmonės. Tačiau San Fransiskas – tai miestas, kurio vietinio ypatingumo nebereikia įrodinėti, tad parodoje būtent žvilgsnio trajektorija tampa jo įvaizdį formuojančia jėga, kuri didmiestį pamato naujai, miestą prakalbindama ne jo panoraminiais vaizdais, bet per mažas detales: gatvių grafičius, paukščių okupuotą pakrantės zoną, evakuacinių laiptų turėklus, metalo konstrukcijas, vitrinų kičą, parduotuvių ir restoranų iškabas, sudžiūvusį vėjaritį augalą, kurį dažnai matome amerikietiškuose filmuose kaip ironišką būdą pasakyti, kad miestas apleistas ir ištuštėjęs.

Liaudanskaitės San Fransiskas atrodo vienišas – gatvės su lūžtančiomis nuo prekių vitrinomis, tarsi nuolatos vykstančios šventės reginiai, kviečiančios užeiti ir uždrausto lankymo teritorijos, savų ir svetimų kultūrų pėdsakai, reklaminiai pranešimai sukuria bendrą didmiesčio žmogaus vienatvės viziją. Galėdama priklausyti bet kuriai bendruomenei – LGBT, hipsterių, hipių, kinų ar kt. – fotografijų žvilgsnio savininkė visgi lieka kažkur nuošalėje, ten, kur galima išsaugoti savo anonimišką nepriklausomybę. Inventorizuotas miestas suvilioja ir įtraukia galimybe jame negyventi: neprisirišti, neieškoti jame saugaus rajono būstui, potencialios darbovietės, socialinės aplinkos pažintims. Tai tik keliautojo išgyvenimas, nuotykis. Miestas, kuriame tau nepriklauso niekas – net patirtys, kurias jame gausi, nepriklausys tau kaip atsiminimai, o grįš atgal į miesto kolektyvinės atminties karūną. Tai artima prancūziškai flâneur filosofijai: be jokio tikslo vaikštinėti, bastytis, dykinėti nepažįstamomis didelių miestų gatvėmis ieškant poetinių įžvalgų.

Taip pat įdomus ir San Fransisko, kaip menininkų traukos centro, aspektas. Miestas gali pasigirti viena gyvybingiausių ir gausiausių meno bendruomenių, kuri ilgą laiką buvo laikoma puikiu besiformuojančių kūrybinių talentų inkubatoriumi. San Fransiskas taip pat vadinamas ir vienu iš abstrakcionizmo lopšių, tad ne veltui Liaudanskaitės fotografijose galima išvysti antrosios kartos abstraktaus ekspresionizmo atstovo Richardo Diebenkorno kūrinių parafrazes. Fotografijose atrandame ir italų menininko Giuseppe’s Penone’s ištisus metus trunkančią lauko instaliaciją „Idee di pietra“ (liet. „Akmens idėjos“, 2004) istorinio Fort Masono uosto pievoje, šalia Auksinių vartų tilto. Sunkūs akmenys, sudėti po vieną ant medžio šakų, primena budistinę akmenukų krovimo vienas ant kito ieškant pusiausvyros praktiką. Tai gera bandymo išlaikyti vidinę harmoniją chaotiškame, gyvybe trykštančiame mieste metafora.

Simboliniai mainai tarp miesto objektų ir žvilgsnių įkaitina fantaziją, nes neįmanoma pasitenkinti vien svetima kelione. Fotografijos nuskamba kaip kvietimas pamiršti laikinus pandemijos pavojus ir išgyventi Auksinių vartų miesto trauką ir traukulius patiems. Telieka prisiminti hipių kartos himnu tapusią Scotto McKenzie dainą: „Jei keliauji į San Fransiską, būtinai įsisek į plaukus keletą gėlių žiedų...“

Paroda veikia iki birželio 14 d.