Jurga Barilaitė „Iš kitos pusės – Žvėrynas 1989“

Atidarymas rugpjūčio 1 d. 19 val.

Paroda veikia ketvirtadieniais nuo 18 iki 20 val. projektų erdvėje „Malonioji 6“ (Malonioji g. 6, Vilnius)

Čia paaiškinsiu, nors manau, reiktų tiesiog papasakot gyvai per atidarymą ir gal pabūt prie darbų, jei reiktų, kitomis dienomis:

1989-ieji, man septyniolika – apsisprendimas tapti tapytoja, viltis ir, kaip tada atrodė, aiškus, tiesus kelias pirmyn ir tolyn, ir gilyn. Stengiausi mokytis, perprasti „taisykles“, baiminausi pamest tą kelią dėl takelio. Anachroniški peizažai gimtajame Žvėryne – tai pratimai iš gamtos, etiudai, gamos, treniruotės, tai lietuviškos tapybos mokyklos praktika. „Tapyk, mokykis iš gamtos, imk spalvą, imk santykį, įvaldyk formą“,  o  turinys „atsiras“ vėliau.

Ką aš žinau, man atrodė taip ir turi būti. Ir iš tikrųjų, nevienareikšmiškas santykis, tos ir kitos pusės, buvo ir tada, bet kartais reik pasiknisti sandėliuke, kad vėl atrastum ir susietum abi puses.

Dabar ieškau motyvų sandėliukuose, archyvuose, tame laike, kai kūrybos prasmės pajautimas  buvo  aiškus ir viltys, atrodė tiesiog, apčiuopiamos.  

Tada ieškojau motyvų Žvėryne. Kartais viena, kartais su Orūne. Ji kaip tik buvo gavus „Minoltą“ iš Amerikos ir mokėsi fotografuoti. Kartais mane lydėdavo Nera, mano juoda kalė, kuri baisiai nemėgo vyrų, ypač hipių. Viskas susimaišė abiejose pusėse. Kitoj pusėj „Kažkur Žvėryne“ –nelegalus viešnamis –„kurvų lizdas“, šalia mano tėvai nuomavo kambarį ir ten atsivežė mane iš gimdymo namų. Dar yra Birutės gatvėje namas keistuolės Veronikos, kuri užkalė savo buto duris, laipiojo pro langą, kartais miegojo po valtim, grūmojo ir rėkavo, kad komunistai iššaudė visus Žvėryno briedžius. Saulė pro rudeninį rūką. Žalias taškininkės Frikos namas, mėtų likerio šaltrezo kvapas, skonis šlykštus, bet po to baisiai įdomi žalia vėmalų spalva. Martyno bute, Poškos gatvėje, nutapytas portretas su cigarete, „negalima mamai rodyti“. Labai mėgau vieną vietą Maloniojoj gatvėj, netoli prie alkoholikų gydyklos, neurologinio dispanserio tipo. Norėjau gyventi tame name, rudenį bristi per lapus namo, vėliau pavasarį jis sudegė, o dar vėliau vėl buvo atstatytas. Ignas dainuojantis „My name‘s Frika“, nesuprantami, bet vežantys angliški „Sex Pistols“ tekstai. Kitoj pusėj – suprantama, bet tuomet nemėgstama, rusų kalba „udalenije nebnogo nerva“ – išsiverčiau: „Dangiško nervo pašalinimas„ ...

Santykio gaudymas, kaip mėgo sakyt tapytojai.

Kai kuriuos iš šių peizažų, stodama į Dailės Akademiją, rodžiau namų darbų peržiūrose, kitą pusę užklijavau. Kitoj pusėj buvo „neformatas“, visų pirma kartonai – tai nurašyti plakatai iš medicinos fakulteto (Orūnės tėvas, veido chirurgas, dėstė medikams ir gavo mums jų visą krūvą), ant jų piešiniai. Per peržiūras aš juos  paslėpiau, užklijavau baltu popierium – po to viskas dulkėjo nežinomų prisiminimų ir pratimų prigrūstose lentynose sandėliuke, buvau pamiršusi, nuplėšiau neseniai, kraustydama. „Sutvarkyk tą kitą pusę ir bus gerai“ – sakė tada Šaltenis, taigi užklijavau.  Nežinau, tikriausiai gėdijausi tos pusės – anarchizmo, pornografijos, nebrandžių emocijų, neaiškių komentarų tame socrealistinių kaukolių, burnų, dantų, pūlinių ir dangiškų nervų  fone.

O tuoj turėjo įvykt kažkas tikrai „reikšminga, didinga ir teisinga“, buvo „dainuojančios“ revoliucijos metas, patriotizmas, vėliavos, rokas, tapyba, seksas, chaosas, alkoholis, atradimai ir praradimai.

 Jurga Barilaitė