Teatrinės amplitudės

Baigiantis teatro sezonui, kai premjerų nedaug, o ką nors nauja pamatyti norisi, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, kaip ir kasmet, išleidžia naują teatro kūrėjų kursą. Šiemet akademiją baigė Jono Vaitkaus vadovaujami vaidybos ir teatro režisūros kursų studentai. Absolventų diplominių darbų buvo daug, o žanrai ir stiliai varijavo nuo absurdo iki dokumentikos.

Baigiamųjų spektaklių rodymą studentai pavadino festivaliu „Viskas“, kuriame vienu iš asmeninių favoritų tapo Juozo Ališausko monospektaklis „Grand Show Millennium“, sukurtas pagal stand-up komedijos principus. Pusvalandžio pasirodyme pavyko sutalpinti su aktoryste susijusius stereotipus, akademijos ir teatro aktualijas, savo vietos nerandančio žmogaus ir depresijos temas. Scenoje juodu kostiumu apsirengusio aktoriaus pagrindinis ginklas – jo paties autorinis tekstas, sukurtas iš įvairių aplinkos klišių. Jau pats spektaklio pavadinimas nurodo nesėkmę patyrusį „Užkalnio Grand Show“ arba niekaip su scena negalinčio atsisveikinti atlikėjo Egidijaus Dragūno „SEL Grand Show“. Juozas Ališauskas, tarsi kempinė sugerdamas informaciją bei aktualijas, jas pateikia komiškai ir palieka vietos apmąstymams. Autoironiškas pasirodymas – pavyzdys, kaip, pasitelkiant žavesį, pastabumą, o trūkumus paverčiant privalumais, galima sukurti įsimintiną, žiūrovui nuobodžiauti neleidžiantį reginį.

Gabrielė Ladygaitė su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi parodė monospektaklį pagal Eleanoros Baker pjesę „Mari Kardona“, pasakojančią Albert’o Camus romane „Svetimas“ fragmentiškai pasirodančios pagrindinio veikėjo Merso mylimosios Mari istoriją. Vieniša ir nesuprasta veikėja negeba jausti taip, kaip jaučia kiti. Ladygaitė kuria nuolat įsitempusią Mari, kuri bando būti nuoširdi, tačiau nežino, kaip tą nuoširdumą išreikšti. Ji ieško savęs, tačiau vis nesėkmingai. Aktorė egzistencinio liūdesio kupinam personažui suteikia gyvumo, entuziazmo, iš pažiūros liūdną istoriją paversdama tragikomiška.

Absurdo estetika bandyta remtis dviejuose iš mano matytų diplominių darbų: tai į Lietuvos rusų dramos teatro repertuarą dar žiemą įtrauktas spektaklis „Mums viskas gerai“ pagal lenkų dramaturgės Dorotos Masłowskos pjesę bei Lietuvos nacionalinio dramos teatro dekoracijų dirbtuvėse parodytas „Ubu Rex“ pagal Alfredo Jarry „Karalių Ūbą“.

Eglės Švedkauskaitės režisuotame spektaklyje „Mums viskas gerai“ su absurdu susidoroti pavyko geriau – galbūt todėl, kad pjesės nereikėjo specialiai aktualizuoti. Kūrinys kritikuoja šiuolaikinį beatodairišką vartojimą ir parodo nepasiturinčios visuomenės grupės skerspjūvį. Perteklinėmis priemonėmis pastatytame spektaklyje susitelkiama į aktorių tipažais paremtą vaidybą. Fausta Semionovaitė sukūrė taiklią televizijos laidų vedėjos parodiją, Petras Šimonis –vadinamosios superžvaigždės, aplink save nieko daugiau nematančios, o Giedrė Kederytė įtaigiai persikūnijo į senutę. „Mums viskas gerai“ leidžia per tipizuotus personažus pažvelgti į vartojimo bei televizijos kultūrą.

Uršulės Bartoševičiūtės režisuotas „Ubu Rex“ žadėjo galimybę pažvelgti į tai, kas nutinka, kai valdžia pakliūva į ribotai mąstančių žmonių rankas. Tačiau galų gale to pamatyti nepavyko. Savotiška narkotine pasaka paversta pjesė scenoje išsikvėpė maždaug po pusvalandžio ir spektaklis prailgo. LMTA Teatro ceche per egzaminus rodytas variantas teikė vilčių, tačiau LNDT dekoracijų dirbtuvėse „Ubu Rex“, praradęs savo ritmą, aštrumą ir potencialą, kažkur prapuolė tarp pasenusio rekvizito. Galbūt pjesės absurdas būtų geriau atsiskleidęs ne bandant ieškoti sceninių efektų ar vadinamųjų „fintų“, bet kaip tik situaciją pateikiant realistiškai ir paverčiant Ūbą kad ir spektaklio aprašyme minėtu Donaldu Trumpu.

Sunku iš kelių spektaklių spręsti apie šią naują laidą, nes galbūt pirmoje festivalio „Viskas“ pusėje būta kažko išskirtinio bei įdomaus. Iš to, ką pavyko pamatyti, galiu teigti, kad naujosios kartos aktoriams ir režisieriams trūksta publikos, su kuria jie galėtų užmegzti dialogą, o tai paskatintų ieškoti, eksperimentuoti ir drąsiai kurti. Nors jaunieji aktoriai ir režisieriai turi idėjų ir potencialo, tačiau nėra ko lyginti su pernai metų Gintaro Varno vaidybos kurso diplominių darbų anšlagais: šį kartą likdavo tuščių vietų, ir tai kai ką pasako.