Pasaka apie du brolius

Pastarieji dvidešimt metų – airių kilmės anglų dramaturgo, scenaristo, kino režisieriaus ir prodiuserio Martino McDonagh šlovės laikas. Dramaturgas su milžiniškomis kūrybos galiomis, kartais per daug arogantiškas, manieringas, brutalus, jau dabar yra laikomas vienu sėkmingiausių šio amžiaus kūrėjų. M. McDonagh pjesės pasiekė ir Lietuvą: 2001-aisiais Šiauliuose Gytis Padegimas režisavo spektaklį „Lineino grožio karalienė“, 2006-aisiais Vilniaus jaunimo teatre gimė Jono Vaitkaus spektaklis „Pagalvinis“, 2007-aisiais „Keistuolių teatre“ – Aido Giniočio „Luošys iš Ainišmano salos“. 2017-ųjų rudenį M. McDonagh vėl grįžo į Lietuvos teatro sceną – Kauno miesto kameriniame teatre pastatytas režisieriaus Gintaro Varno „Pagalvinis“. Spektaklio kūrėjai pakvietė žiūrovus akistatai su mūsų etikos normomis ir vertybėmis.

Neįmanoma kalbėti apie spektaklį, nepasakojant pačios istorijos. Pjesės veiksmas – realiu laiku vykstantis tardymo procesas, kuriame veikia broliai Katurjanas ir Michalas, detektyvas Tupolskis ir policininkas Arijelis. Tardymą pertraukia Katurjano apsakymai, kuriuos pasakojant juodoji komedija „Pagalvinis“ tampa priešpriešų, galvosūkių, peripetijų, smurto ir fantazijos koliažu. Tai ne paprasti apsakymai, o košmariški kūrybos proveržiai, milžiniškos jos galios ir laisvės įrodymai. Tardomas rašytojas Katurjanas nesuvokia, kad jo kūryba gali skatinti žudyti. Gyvenimo, kūrybos ir fikcijos klausimas pjesėje transformuojamas vis pasakojant jaunojo rašytojo gyvenimo istoriją. Būtent kūryba, patys kūriniai spektaklyje išaukštinami. Katurjanui jo apsakymai yra tai, dėl ko verta mirti, dėl ko verta atkeršyti despotams tėvams, prisiimti vaikystėje suluošinto brolio kaltes ir jį nužudyti.

Ši pjesė ir jos temos sudomino Gintaro Varno aktorius, kurie ketvirtų studijų metų pabaigoje pristatė spektaklį LMTA Balkono teatre, o rudenį pakvietė į spektaklio premjerą Kaune. Pjesė „Pagalvinis“ jaunus aktorius patraukė ryškiais personažais, duetinėmis scenomis, o teksto gausa ir dialogų greitis verčia nuolat būti ir reaguoti. Jie negali blefuoti, vaidinti mechaniškai ar pasislėpti, nes beveik visą spektaklio laiką visi yra scenoje. Taip pat aktoriai vaidina groteskiškas lėles, apsakymuose tampančias tėvų simboliais, ir Pagalvinį (scenografė ir kostiumų dailininkė – Julija Skuratova). Viskas tam, kad žiūrovai išgyventų realybės ir fikcijos košmarą, o pasibaigus spektakliui, t.y. „išsprendus bylą“, iš salės išeitų ne su atsakymais, o su klausimais.

Per visą spektaklį totalitarinės valstybės teisėsaugos pareigūnai Tupolskis ir Arijelis emocinėmis, psichologinėmis ir fizinėmis priemonėmis bando palaužti melancholišką rašytoją Katurjaną (Arnas Ašmonas). Balio Ivanausko Tupolskis – šaltakraujiškas, maniakiškas, šios farų poros smegenys. Jis – „senas vilkas“, kuris išmoko tokio „darbo“ žaidimo „taisykles“ ir jam taip gerai. Jis nejaučia jokios sąžinės graužaties ir eina tiesiai, kad išspręstų bylą. O Adomo Jasiukėno Arijelis – emociškai nestabilus, neužtikrintas „policijos šuo“, impulsyviai reaguojantis į rašytojo atsakymus ir vos tvardantis norą apklausą baigti muštynėmis.

Tuoj pat paaiškėja, kad Katurjanas turi brolį Michalą, kuris irgi yra sulaikytas, ir kad jų tėvai, jiems mažiems esant, vykdė „meninį eksperimentą“. Eksperimentui pasibaigus, Michalas buvo negrįžtamai protiškai suluošintas, o tėvai mirė nuo keršijančio Katurjano rankos. Vis dėlto šis pradėjo rašyti „gerus“ apsakymus ir sukūrė vieną autobiografiškiausių savo istorijų „Rašytojas ir rašytojo brolis“. Gyčio Laskovo vaidinamam Michalui nevisprotystė suteikia galimybę emociniams šuoliams, jis nėra ir neturi būti racionalus ar nuspėjamas. Aktorius pripildo Michalą savo fizika bei tikslia plastika. Galbūt šį „meninį eksperimentą“ galėtume laikyti besirutuliojančios tragedijos priežastimi. Bet kaltų nėra. Kūrybos sąvokos samprata išsiplečia: laikas ir politinė sistema „sukuria“ monstrus tėvus, tėvai – vaikus, o vaikai – rašo apsakymus. Kas turi būti kaltinamas už savo kūrinį ir jo padarinius?

Transformuojant lakonišką scenografiją, istorija pasakojama iš dviejų taškų – Katurjano ir Michalo kamerų. Vieninteliame brolių susitikime papasakojama pagrindinė „Pagalvinio“ istorija. Pagalvinio paveikslas kuriamas priešpriešų principu: jis minkštas ir nepavojingas, tačiau jo darbas „liūdnas“ ir „sunkus“. Pagalvinis turi tikslą padrąsinti vaikus nusižudyti ir taip leisti jiems išvengti ateityje gresiančio skausmo, kuris vienaip ar kitaip vis tiek baigtųsi mirtimi. Apsakymo finale Pagalvinis susitinka mažąjį Pagalvinuką ir įkalba jį nusižudyti. Pagalvinis pats tampa savo auka. Spektaklio pabaigoje, prieš kulkai ištaškant smegenis, Katurjanas dar bando sukurti savo paskutinį apsakymą: pas mažąjį Michalą ateina Pagalvinis ir siūlo gyvenimą baigti anksčiau, tačiau mažasis Michalas nenori nieko keisti ir miršta. Finalinė scena eliminuoja visą pjesės žiaurumą. Susidaro įspūdis, kad nuo spektaklio pradžios mus skiria ištisi metai – visa istorijų virtinė paliekama kaip koks nesusipratimas, kuris po mirties jau nebeturi reikšmės. Gyvenimas trumpas ir brutalus, istorijos žiaurios, bet juokingos ir turi galimybę išlikti amžiams. Katurjano istorijas išsaugo Arijelis. Rašytojo žodžiais tariant: „Svarbu ne tai, kas esi, o tai, ką po savęs palieki.“ Kūryba nugali ir įprasmina gyvenimą.

Pirmasis spektaklio veiksmas – iššūkis ir žiūrovams. Reikia laiko priprasti prie gausaus teksto, o personažų kalba pilna keiksmažodžių, susigūžti verčia ir žudomų vaikų istorijos. Jauni aktoriai „nevaidina“ amžiaus, ieško veiksmų ir žodžių logikos ir sukuria netikėtai brandžius vaidmenis. Vizualumu su tardymo procesu kontrastuojantys makabriškas brolių Grimų pasakas primenantys apsakymai – epizodai, kuriuose G. Varnas pasitelkia lėles. Istorijos skamba kiek patetiškai, nesu tikra, ar tikslinga primityvinti tėvų figūras, vaizduojant, kad jie uosto kokainą ar daro „selfį“ su vaiku, lyg reikėtų pateisinti jų žiaurumą. Antrame veiksme Tupolskiui atsikimšus alaus butelį ir iš po stalo ištraukus dešras, kapokle jas kapojant ir mėsos gabalams šokinėjant ant stalo, žiūrovai reaguoja – atpažįstame prieš tai pasakotą istoriją apie pirštų netekusį ir miestą išgelbėjusį berniuką, ir ši asociacija dabar sukelia ne siaubą, o juoką. Šie tiksliai atrasti ir išryškinti kontrastai leidžia mėgautis režisieriaus ir dramaturgo duetu.

Jono Vaitkaus spektaklis Jaunimo teatre labiau priminė pjesės skaitymą. Jame vaidmenis kūrė daugiau sceninės patirties turintys aktoriai: Sergejus Ivanovas (Katurjanas), Arnoldas Jalianiauskas (Michalas), Vidas Petkevičius (Tupolskis), Aleksas Kazanavičius (Arijelis). Režisieriui buvo svarbu ne kaip papasakoti istoriją, o kokią istoriją pasakoti. Vienas pagrindinių M. McDonagh kūrybos principų – kurti galvosūkius be sprendimo, mėtyti nuorodas, vilioti ieškoti atsakymo ir manipuliuoti jausmais. Žiūrovai Pagalvinį laiko herojumi, gaili „meninio eksperimento“ auka tapusio ir brolio istorijas realybėje „tikrinančio“ Michalo, nesmerkia brolį uždusinusio Katurjano, juos labiau jaudina rašytojo apsakymų likimas – žiūrovai lieka ne teisėsaugos, o žmogžudžių pusėje. G. Varno užduotis nesiskiria nuo Katurjano užduoties, įvardytos pjesėje – „papasakoti istoriją“, tačiau kartu – tiksliai režisuoti žiūrovų emocijas ir reakcijas. Jie piktinasi, šlykštisi istorijomis, aikčioja scenoje pasipylus kraujui, juokiasi ir galiausiai verkia.

Nors M. McDonagh „Pagalvinį“ publikavo 2003-iaisiais, iš tiesų pjesė buvo parašyta ir viešai perskaityta daug anksčiau, 1997-aisiais. Tais metais, tik keliais mėnesiais anksčiau, jam būnant dvidešimt septynerių, įvyko pirmosios pjesės „Lineino grožio karalienė“ premjera. „Lineino“ trilogija jaunajam dramaturgui garantavo pripažinimą abiejose Atlanto pusėse. Paskui ėjo „Arano salų“ trilogija ir tik tada – pirmoji pjesė, kurios veiksmas jau nevyksta Šiaurės Airijoje, „Pagalvinis“. Gimęs airių šeimoje, Londone, M. McDonagh šešiolikos metė mokyklą. Jam būnant dvidešimt ketverių, jo brolis, dabar irgi žinomas kino kūrėjas Johnas Michaelas, gavęs stipendiją išvyko studijuoti scenaristikos į Los Andželą. Depresijos kamuojamas brolis, likęs Londone, pradėjo rašyti pjeses, o laikui bėgant konkurencingas brolių santykis peraugo į objektyvią kūrybos kritiką ir bendrus projektus kine. „Pagalvinis“ tam tikra prasme buvo uždelstas dramaturgo atsakas jo rašymo stiliaus kritikams. Kūrybos galia nėra ir negali būti niekam pavaldi.