Seniai, labai seniai, ką tik po pasaulio sutvėrimo ir žmonių iš Rojaus išvijimo, kad išvytieji galėtų greičiau nusinešdinti iš vieno galo į kitą, 1892 metais, Kaune, bėgiais pradėjo riedėti iki tol Lietuvoje neregėtas transportas, arklių traukiamas vagonas ant bėgių – arklinis tramvajus, liaudiškai vadinamas „konke“. 

Sausio 13, 14 ir 15 d. Nacionalinis Kauno dramos teatras kartu su teatru „Utopia“ pristatė Antonio Vivaldi oratoriją „Juditos triumfas“, kurios pirmoji premjera įvyko dar 2014 m. lapkričio 26 d. Vilniaus senajame teatre (tuomet Lietuvos rusų dramos teatras). Po tais pačiais metais kovo mėnesį įvykdytos Krymo okupacijos vienintelis Gintaras Varnas meniniu kūriniu reflektavo akivaizdžią Putino Rusijos invaziją į svetimas žemes. Tąkart dar atviriau nei šiandien turėjo išriedėti Putino galva, tik ji liko užrakinta grimo kambaryje, užkišus spyną degtukais. Žiniasklaida ir autorių teisių saugotojai švelniai aprašė šį nejuokingą detektyvą, nors įtampa buvo didelė.

Teatras – negailestingas menas. Kaip ir žmogus, jis kartais gali būti neteisingai suprastas. Ukrainiečių režisierius, žinomas Europos kino kūrėjas Sergejus Loznica – ypatingos erudicijos menininkas. Jo pasiryžimas priimti Jaunimo teatro pasiūlymą inscenizuoti Jonathano Littello romaną „Gero linkinčiosios“ („Les Bienveillantes“) tapo iššūkiu ne tik teatrui ir režisieriui, bet ir visai kultūrinei bendruomenei. Prancūzų kalba parašyto kūrinio autoriaus seneliai – žydai, XIX a. pabaigoje iš Rusijos atvykę į Jungtines Amerikos Valstijas; pats rašytojas turi Amerikos ir Prancūzijos pilietybę.

Drįstu teigti, kad man labiausiai įsiminė M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus 70-mečiui skirtas šventinis koncertas. Įspūdį padarė ir mokinių koncertas, ir tai, kad pasveikinti jubiliato atvyko berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“. Tikrai nesitikėjau, jog bendras dviejų skirtingų kolektyvų (dainos ir šokio) atliktas kūrinys padarys tokį įspūdį, dar kartą įrodantį, kad tikras, iš širdies atliekamas menas gali atsakyti į bet kokius, mums visiems rūpimus klausimus.

Naują Dovilės Zelčiūtės knygą „Augau teatre“ („Vaga“, 2022) galima skaityti kaip teatro „Stiklo karoliukų žaidimą“. Čia susipina įvairūs žanrai, įvairios temos, ir priklausomai nuo skaitytojo nuotaikos ar patirties aprašomas pasaulis gali būti suvokiamas įvairiai.

Jaunimo teatre Adomo Juškos sukurtas „Guašas“ – potėpių, intonacijų, nuojautų, prisiminimų rinkinys. Lyg slystum vandeniu ir nieko nejaustum, neliestum, tik asociatyviai bandytum suvokti tai, kas vyksta. Šiame spektaklyje žvelgiama į pasąmonę, kuri yra didžiausias žmonių kankinimo ir palaimos „įrenginys“. „Guašas“ – šviesus ir režisūrine laisve kvėpuojantis spektaklis. Toks antiplakatiškas kūrinys, kuriame nemojuojama idėjomis, nedeklaruojamos vertybės, atsisakoma tiesioginių įvaizdžių, mūsų sąmonę užvaldžiusių trafaretų. Tai spektaklis, kuris išlaisvina esamąjį laiką, leisdamas žiūrovui atmintimi nuklysti ten, kur veda spektaklio kūrėjai.

2022 m. gegužės 31 d. Lietuvos visuomenę pasiekė žinia apie Lietuvių folkloro teatro įkūrėjo ir ilgamečio vadovo, Nacionalinės premijos laureato Povilo Mataičio mirtį. Tad palydime dar vieną lietuvių kūrėjų kartos, kuriai rūpėjo suderinti tradiciją ir modernybę, atstovą. Vieną iš tų, kurie nuoširdžiai domėjosi folkloru ir norėjo, kad nykiame sovietmečio Vilniuje būtų šiek tiek gyvo, jaukaus, nesuvaržyto lietuviško kaimo.

Mieli pasivaikščiojimai, net ir visai trumpučiai, dažniausiai knibždėte knibžda įvaizdžių ir gyvų eilėraščių, burtų ir gamtos grožybių. (Robert Walser)

1. Prieštaringus jausmus sukėlęs slovėnų režisieriaus Tomi Janežičiaus spektaklio „Dėdė Vania“ Vilniaus mažajame teatre kūrybos procesas, kurio dalimi teko būti. Tai spektaklis, neabejotinai turėjęs potencialo tapti išskirtiniu kūriniu Lietuvos teatro kontekste. Šiaip ar taip, jis dosnus netikėtų vaidmenų, iš kurių visų pirma išskirčiau Ilonos Kvietkutės Sonią.

„Puikus naujas pasaulis“, tik ką parodytas Jaunimo teatre, – ne abstrakcija, utopija ar distopija, o tiesioginis dabartinio gyvenimo, Arklių gatvės tęsinys. Pasibaigus spektakliui, dvyliktą valandą atsidūręs šioje Vilniaus gatvelėje turi perlipti neoninį jaunimėlį, išsitėškusį ant akmeninio grindinio, apsvaigusį nuo alkoholio (geriausiu atveju) ir begalinių tuščių kalbų.