Po sekreto stiklu – teatro kosmėjos

Naują Dovilės Zelčiūtės knygą „Augau teatre“ („Vaga“, 2022) galima skaityti kaip teatro „Stiklo karoliukų žaidimą“. Čia susipina įvairūs žanrai, įvairios temos, ir priklausomai nuo skaitytojo nuotaikos ar patirties aprašomas pasaulis gali būti suvokiamas įvairiai.

Šios knygos laukiau, nes ji susijusi su Kauno dramos teatru. Su tuo laikotarpiu, kuris mane labiausiai domina ir jaudulį kelia iki šių dienų. Galėčiau antrinti Zelčiūtei ir aprašyti savo patirtis, susijusias su aktoriais, kuriuos ji šioje knygoje mini. Galų gale mano gyvenime jos tėvai – mama Danutė Juronytė ir tėtis Leonardas Zelčius – taip pat užėmė svarbią vietą. Pirmiausia profesiniu požiūriu, antra, teko susidurti ir gyvenimiškame kontekste, kuris turi savo atskirą, iki dabar savaip tebesitęsiančią istoriją.

Knygą „Augau teatre“ su autorės autografu man padovanojo itin artimi žmonės, pas kuriuos anais laikais po spektaklių kartais tekdavo nakvoti, kai žinodavau, jog nebėra kaip grįžti į Vilnių. Žmones sieja ne vien kraujo ryšiai, juos suartina ir dvasiniai ryšiai bei abipusis supratimas. Tokį dėmesį patyriau iš artimųjų, kurie iki šių dienų liko tokie pat svarbūs kaip ir ano laiko Kauno dramos teatro „šeima“. Buvau taip auklėta teatro profesūros, kad geriau vengti pažinčių ir atvirų bendravimų su teatro praktikais. Bet tam tikri sąlyčio taškai neišvengiami. Kauno teatras toks ir buvo: jį sekiau, daug žinojau, bet niekada nepatyriau to, ką likimas skyrė Zelčiūtei. Jos potyriai susiję su viskuo, ką apskritai tenka išgyventi jaunam žmogui. Nuo mažų dienų teatre, visose gastrolėse: čia ir branda, ir jausmų audros, o svarbiausia – anksti susiformavusi meno pajauta. Augdama teatre Zelčiūtė tapo jo tyrinėtoja ir iki šių dienų iškart atpažįsta teatro pateptuosius.

Nors Zelčiūtė už mane šiek tiek vyresnė, ta aplinka, kurioje vyksta knygos įvykiai, pakankamai artima ir gerai suprantama. Taip pat neabejoju, kad ši mokumentika atpažįstama daugeliui žmonių. Priimu ir visus autorės superlatyvus, skirtus aprašomiems žmonėms, savo pačios dvasinius išgyvenimus, kurie, aišku, subjektyvūs, bet taip pat būdingi tam laikui – 8–10-ajam XX a. dešimtmečiams. Žmonės tuo metu gyveno visai kitu ritmu, egzistavo visai kitokios socialinės, kultūrinės tradicijos. Labai svarbus knygos rakursas – autorė yra aktorių vaikas. Zelčiūtė rašo ne tik apie savo teatrinę šeimą, bet ir apie tėvų draugų vaikus. Panašių dalykų neišgyvenau, bet juos galiu suprasti, nes ir pati norom nenorom stebiu aktorių vaikų gyvenimą, ypač tų, kurie labai sunkiai atsiplėšė nuo teatro ir nesvarbu, ką studijuotų ar dirbtų, liko labai arti jo. Todėl šią knygą laikau tam tikru himnu, skirtu aktorių vaikams. Kiekvieno aktoriaus vaikas ras tūkstančius pavyzdžių, atitikmenų, susijusių su savo asmeniniais išgyvenimais. Kad ir kaip keistųsi socialinis gyvenimas, tai, ką patiria aktorių vaikai, nesikeičia ir, matyt, nesikeis.

Ką tėvai išgyvena ruošdamiesi vaidmenims, atsispindi kiekvieno vaiko sieloje: juk vaikai jaudinasi, matydami įvairias tėvų „egzekucijas“, tarkim, kaip mama deginama ant „tikro“ laužo. Zelčiūtė pradžioje tik verkia, vėliau ima klykti. O kiek tokių ir panašių situacijų patiria kitų aktorių vaikai, ir ta atmintis juos persekioja visą gyvenimą. „Mėginu užmigti. Mėginu verkti. Žiūriu balkone į visus artėjančius siluetus. <...> Puolu į laiptinę, vėl atgal. Ir tai tęsiasi, ir tęsiasi, ir tęsiasi.“ „Mes, augę teatre ir alsavę dekoracijų kvapais, dekoratyvinio cecho dažais, kavos ir cigarečių dvelksmu, esame visam laikui susaistyti „indėnų kraujo“. <...> mes teatro kūrėjų vaikai, vaikystėje gavę kitos realybės skiepą, puikiai pažįstame vienatvės skonį.“  

Tėvai meilę vaikams kompensuodavo. Puikus pavyzdys – Užkarpatėje Algirdo Vrubliausko sūnui Audriui gimtadienio proga net viščiukas buvo padovanotas. Vaikas su vytele rankose tą viščiuką ganė, kol Kaune jį katinas pribaigė.

Knyga „Augau teatre“ parašyta viską įvertinant per pačius subjektyviausius išgyvenimus, kurių pagrindą sudaro autorės dvasiniai stebėjimai. Tam tikros aplinkybės lėmė ir šios knygos atvirumą. Artimiausi žmonės, kurie galėtų replikuoti ar kaip nors su autore ginčytis, jau iškeliavę anapilin. Ir tėvai, ir jaunystės meilė aktorius Kęstutis Genys, ir jo žmona, ir vienturtis sūnus. Zelčiūtė laisva nuo oponentų, bet tai nereiškia, kad ji utriruoja ar kalba netiesą. Ji tiesiog laisva nuo įtampos, kuri tokiais atvejais tikriausiai neišvengiama. Knygos autorei tai tiesiog nerūpi. Ji restauruoja tai, kas dažnai tampa didžiųjų romanų išgyvenimų dramomis. Visa tai, kas ir kaip rašoma šioje knygoje, sudaro pačios autorės didžiąją gyvenimo dramą. Sodri aplinka, kurioje regime vieno žmogaus likimą – Dovilės Zelčiūtės autobiografiją, nuo pradžios iki pabaigos perskaitoma kaip dokumentika, nors visai įmanoma ir suprantama, kad kai kurios detalės būtų šiek tiek prikurtos. Tikriausiai autorė naudojosi savo dienoraščiais. Jeigu ne, tuomet ją galima būtų apdovanoti kaip fenomenaliausios atminties žmogų, nes knygoje minima ne tik labai konkretūs įvykiai ir išgyvenimai, bet ir pačios smulkiausios detalės, kartais ir sudarančios istorijų esmę.     

Tai, kas susiję su teatro žmonėmis, kurie supo Zelčiūtę jaunystėje, žinoma, yra įdomiausia. Su kokiu humoru ji aprašo Kauno dramos teatro aktorių ėjimą į „Tulpę“ su dramaturgu Juozu Grušu, kuris visuomet dosniai vaišindavo. „Artistai to dosnumo ir varžėsi, ir jautėsi labai dėkingi.“ Prieš kokį dešimtmetį aktyviai pradėta kalbėti apie dramaturgo reikšmę, jo dalyvavimą repeticijose, apie „naują“ darbo principą, o Zelčiūtė tiesiai šviesiai rašo, kad visa tai vyko jau 8-ajame dešimtmetyje: „Kai dramaturgas sėdėdavo repeticijose, jis čia pat taisė tekstą, pasitardamas su režisieriumi.“  

Knygoje vis perskaitai kokią nors įdomią kito profesionalo mintį. Tarkim, režisierius Henrikas Vancevičius apie Leonardą Zelčių sako: „Kai scenoje viskas susidėlioja ir atsiskleidžia jo talentas, įvyksta stebuklas. Aš nesutikau didesnio temperamento artisto. Tokios giluminės aistros ir jėgos!“ Autorė taikliai fiksuoja ir paties Vancevičiaus savitumą: „Nervingai perbraukiami atgal plaukai, judrios, mostaguojančios rankos, ūmus užlėkimas iš salės į sceną ir mizanscenavimas; mažais žingsneliais režisierius nulekia laipteliais žemyn ir aukštu balsu, švelniai, bet įsakmiai užburia artistus: ‘Na, pamėgink šitaip!’“ Taiklūs ir Zelčiūtės prisiminimai apie mezgančias aktores: „Mezgė beveik visos aktorės. Nemačiau mezgančių gal tik Rūtos S. [Staliliūnaitės] ir Doloresos K. [Kazragytės]. Mezgė ir vienas aktorius, vyras. Buvo nuostabu pamatyti ratą tetų ir vieną dėdę, laukiančius savo kvietimo į sceną aktorių kambaryje priescenyje ir mezgančius.“ Gaila, nutylima to aktoriaus mezgėjo pavardė, lyg šis užsiėmimas vyrams būtų gėdingas.

Autorė perpasakoja savo tėvų prisiminimus, vienas iš jų – apie režisierių Eimuntą Nekrošių, kai jis kūrė „Duokiškio balades“ ir „Ivanovą“: „Nekrošius kvietė būti kartu, atsiverti, ieškoti pačių savęs; režisierius, anot tėčio, leidosi į savo aktoriaus gelmę. Ir kantriai laukė, neskubino per repeticijas, žiūrėjo, ką aktorius iškels.“

Apie ilgai teatre dirbusį Joną Vaitkų – nedaug, bet taikliai. Darbas su šiuo režisieriumi ne vienam aktoriui suteikė daug džiaugsmo. Danutė Juronytė, „būdama daug kam, kas dėjosi teatro gyvenime, kritiška, su dideliu įkvėpimu paniro į repeticijų atmosferą“ statant „Svajonių piligrimą“, „Karalių Ūbą“ ar kitus spektaklius.   

Juronytė – Juozo Miltinio studijos auklėtinė, į Kauną atvykusi paskui savo mylimąjį Leonardą Zelčių, kuris studijas buvo baigęs GITIS’e (Valstybiniame teatro institute Maskvoje). Abu nepėsti. Dukrai ir tai teko stebėti: „Mama Kaune jautėsi truputį kaip tremty.“ O kai tėvai apsipykdavo, taip pat turėdavo ką vienas kitam pasakyti: „Juronyte, važiuok į savo Panevėžį! Jūs man – ne giminė!“ O mama tėčiui mesdavo atgal: „Ir ačiū Dievui!“  

Zelčiūtė primena ir su Juozu Miltiniu susijusias detales, kurių nepamiršo jos mama: „Miltinis norėjo, kad aktoriai nesituoktų, nebūtų šeimų. O aš galvoju, kad aktoriai turi patirti tėvystę, motinystę. Nes kiek gi gali remtis intuicija? Privalai turėti ir gyvenimišką patirtį, tai yra pagrindas.“

Vyresnieji aktoriai buvo labai draugiški. Jie vieni kitus lankė ne tik po premjerų, nesvarbu, kaip toli vieni nuo kitų gyventų ir kokie laiko ar vietos atstumai juos būtų išskyrę. Kai Juronytei jau buvo per aštuoniasdešimt, kaip prisimena dukra, paskambino Panevėžio laikų bičiulis Donatas Banionis, kurio žmona jau buvo mirusi, ir įvyko pokalbis, kuriame neakivaizdžiai dalyvavo ir Zelčius. Zelčiūtė šmaikščiai aprašo šią situaciją, nusakančią, koks subtilus visų aktorių humoras ir koks stiprus jų tarpusavio ryšys. Jokia geografija, jokie laiko atstumai neišblaško tikrų jausmų.  

Zelčiūtė galėtų rašyti pasakas – toks turiningas ir taip kruopščiai vaizduojamas jos prisiminimų pasaulis. „Kosmėjos, daugelio darželių įprastos puošmenos, rausvi, alyviniai žiedlapiai puošė kiemo mergyčių lūpas, nagus. Augo ir ramunėlių. Nuolat žaisdavome sekretus – darydavome gėlių kompozicijas ir užspaudusios stiklo šuke paslėpdavome po žemių sluoksniu. Nenorėdavau, kad kas nors mano paslaptį rastų, man buvo gaila, kad „sužinos“... Saugojau, iki parodysiu mamai.“

Autorės poetiškumas sušildo kiekvieną: „Kai po daugelio metų mama mirė, ji man tapo laikinai užkasta kosmėja, su tamsiai violetine aksomo kepuraite ant galvos. Kremuota kosmėja... Bet kai prisikels, vėl bus su tuo aristokratišku aksominiu galvos apdangalu. O prisikėlęs tėtis vilkės tamsiai mėlyną su dryželiais kostiumą, primenantį gilų Nemuną, į kurį jisai žvelgdavo stovėdamas balkone.“ Autorė ir į skaitytoją tiesiogiai kreipiasi: „Turbūt girdite, kad ir dabar jums dainuoju?“   

Labai brangus anų laikų žmonių patriotizmas, persmelkęs visą knygą. Aišku, apie Kęstučio Genio ypatingą laikyseną sovietinėje aplinkoje būtina parengti atskirą studiją, o per Zelčiūtės knygą plaukiantis laisvės laivelis taip pat ryškus. Ji nuo mažų dienų, dar važiuojant į kaimą, klausdavo tėvų: „Kur mūsų kaimas?“ ir sulaukdavo atsakymo: „Visa Lietuva.“ Neatsitiktinai autorė „slaptažodžiu“ pavadina frazę, ištartą savajam Karaliui, Kęstučiui Geniui: „Per amžius būk laisva, tėvyne!“ O jis: „Ir būk visiems teisinga ir gera!“ Net širdies ritmas padažnėja skaitant Zelčiūtės prisiminimus, kaip per spektaklį „Karalius Ūbas“ pagrindinio vaidmens atlikėjas Genys ištaria kultinę frazę: „Viskas gerai, mano ponai... Bet kur pažvelgsi, – tada atidžiai apžiūri žiūrovų salę, – vieni rusai!“ O buvo tik 1977 metai...   

Genys Zelčiūtei buvo tapęs grožio ir poezijos karaliumi. Jų sielos susitiko neatsitiktinai. Apskritai poetai, literatai, analizuodami poezijos poveikį žmogui, galėtų remtis ir daug ką įrodyti šia knyga – „Augau teatre“. Žmonės vienas kitą supranta per poeziją. Poezija atsveria gyvenimo realybę. Autorė atveria pačias subtiliausias aktoriaus savybes, apie kurias niekas niekada kituose kontekstuose neprabils, jo ypatingą dėmesingumą ir atidumą. Kai muzikos mokykloje mokytojai neįžvelgė Zelčiūtės tolesnės muzikinės perspektyvos, argumentuodami, kad jaunosios muzikės rankų pirštai per trumpi, Genys ramino: „Jų pačių, tų dėstytojų, rankos per mažos, ir dar – jų širdis maža.“

Nors jaunystėje Zelčiūtė buvo įsimylėjusi tėvo amžiaus aktorių ir tai matė visa aplinka, mama Danutė Juronytė išliko objektyvi šio genialaus aktoriaus talento atžvilgiu. Kai jiedvi su dukra stebėjo Vytauto Čibiro sukurto spektaklio „Biografija: vaidinimas“ repeticiją, abi verkė. O kai prožektorius atvėrė Genio-Kiurmano veidą, mama pasilenkusi Zelčiūtei sušnibždėjo: „Kęstas nuostabus. Geniali scena.“

Emocionalūs, šmaikštūs ir taiklūs autorės pastebėjimai, atklydę iš praeities. Ji rašo apie Juozo Rygerto išskirtinį muzikalumą Lietuvos valstybinio akademinio (dabar – nacionalinio) dramos teatro spektaklyje „Žmogus iš La Mančos“: „Don Kichotą buvo galima įsimylėti, gaila, mano širdis jau buvo užimta.“ O Irenos Garasimavičiūtės Dulsinėja tame pačiame spektaklyje „savo ugniniu temperamentu ir žemo balso tembru kaustė dėmesį ir skraidino į debesis“.

Knygoje iliustracijų nedaug, tačiau visos jos – labai įdomios. Net nuotraukėlėje „Užkarpatė. Su teatro vaikais Mariumi Žeku ir Audriumi Vrubliausku“ matyti prie palapinės padėtas juodas portfelis. Tai buvo „atributas“, be kurio joks anų laikų vyras neįsivaizduojamas. Pasirodo, net ir į keliones su palapinėmis aktoriai pasiimdavo šiuos lagaminus.   

Knygoje užfiksuotos tipiškos laikmečio detalės: „Gražias apskritas (bėgant metams ir stačiakampes) baltas grimo dėželes kiekvienas aktorius turėjo savo grimo stalčiuje. (Kiek pamenu, grimą gamino Leningrade.) Ir vazeliną kiekvienas turėjo savo asmeninį tam grimui nusivalyti. Paprastą, perregimą. Ir klijus BF-6. Jais prilipdydavo ūsus, žandenas. Balindavo priekinius dantis su grimu ir užtepdavo tais klijais.“   

Dovilės Zelčiūtės jaunystė praėjo tais laikais, kai į Konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) mergaitėms skirtas vietas būdavo paduodama penki šimtai pareiškimų, o vietos būdavo tik penkios. Ji žiūrėjo ir negalėjo suprasti, patikėti, kad visa tai yra jos tikrovė. Šiandien gyvenimo tikrovė vėl pilna netikėtumų ir sąmonę trikdančių išgyvenimų. Ir visi jie glaudžiai susiję su praeitimi, su laiku, apie kurį byloja knyga „Augau teatre“. Nors autorės išgyvenimai dramatiški ir tiršti, šiandien ji galėtų pasakyti: „Tai kosmėjos, įvairiaspalvės kosmėjos iš mūsų kiemo.“