Palydint Lietuvių folkloro teatro kūrėją

2022 m. gegužės 31 d. Lietuvos visuomenę pasiekė žinia apie Lietuvių folkloro teatro įkūrėjo ir ilgamečio vadovo, Nacionalinės premijos laureato Povilo Mataičio mirtį. Tad palydime dar vieną lietuvių kūrėjų kartos, kuriai rūpėjo suderinti tradiciją ir modernybę, atstovą. Vieną iš tų, kurie nuoširdžiai domėjosi folkloru ir norėjo, kad nykiame sovietmečio Vilniuje būtų šiek tiek gyvo, jaukaus, nesuvaržyto lietuviško kaimo.

Šiandien, kai turime gausybę visokių pasirinkimų, gal ir nelabai suprantame, kodėl anuomet folkloras buvo dailininkų, poetų ar režisierių įkvėpimo šaltinis, kodėl daugelis jų įsitraukė į 7-ajame dešimtmetyje kilusį folkloro judėjimą. Ko miestiečiai važiavo į tautosakos rinkimo ekspedicijas, bendravo su lėtai kalbančiais, daug ko neprisimenančiais senukais arba rinkdavosi senamiesčio kiemeliuose ir dainuodavo kažkokias liūdnas dainas, šokdavo seniai nemadingus šokius? Pripratę prie šiandien miestuose verdančio gyvenimo turbūt pamanytume, kad Lietuvių folkloro teatro spektakliai išaugo iš gatvės artistų pasirodymų ar miesto švenčių. Tačiau okupacijos metais Vilniaus gatvės buvo tuščios. Jomis eidami praeiviai nesutikdavo nė vieno juos linksminančio muzikanto, iš uždarytų bažnyčių niekuomet neišeidavo iškilmingos procesijos, nevyko nei kalėdiniai, nei velykiniai vaidinimai. Nenuostabu, kad Lietuvių folkloro teatro režisierių traukė ideologijos ir cenzūros mažiau suvaržytas kaimo gyvenimas, kur „šeimos, kalendorinėms ir darbo šventėms, jų siužetams ir veikiantiems personažams teatrališkumo niekada netrūko“.

Povilas Mataitis, Joniškio garbės pilietis, yra gražiai aprašęs vaikystės atsiminimus: „Vienas iš įspūdingiausių kaimo žmonių suėjimų tais laikais būdavo rudens kūlės. Talkon susirinkdavo gausybė žmonių. Pabaigtuves skelbdavo įspūdinga garo katilo sirena, aidėdavusi po plačias apylinkes. Brangiausias šių pabaigtuvių atsiminimas – nesibaigiančios dainos. Vieni dainuodavo susėdę užstalėj, kiti – ypač vyrai – išėję į kiemą, ratelin sustoję ir per pečius apsikabinę. Pasivaišinęs ir prisidainavęs užstalėj, jaunimas pradėdavo vaikščioti ratelius. Netrūkdavo susibūrimų ir kitomis progomis. Ypač gerai prisimenu kaimyno Juozo Nainio vestuves su daugybe senovinių dainų, jaunosios vadavimo ir piršlio korimo apeigomis.“

Pasak režisieriaus, „kiekvienas sutiktas žmogus – artimas ar tolimas kaimynas – buvo įdomūs ir saviti. Jų eisena, kalbėsena, gestikuliavimas rankomis – tai pats natūraliausias kasdienybės teatras“ („Kultūros barai“, 2004 / 10).

Pirmajame Lietuvių folkloro teatro trupės pasirodyme 1968 m. skambėjo senosios aukštaičių sutartinės, skudučių polifonija ir vienbalsės dzūkiškos dainos. Klausytojus ypač sužavėjo sodriais balsais giedamos, iškilmingais judesiais šokamos sutartinės. Teatralizuotą koncertą palankiai įvertino etnomuzikologė Jadvyga Čiurlionytė. 1974 m. Folkloro teatras buvo priskirtas Rumšiškių liaudies buities muziejui, čia jo pasirodymai vykdavo specialiai pastatytame klojimo teatre. Režisieriaus Povilo Mataičio ir jo žmonos Dalios Mataitienės kūryba plėtojosi dokumentinio, muzikinio ir vizualinio teatro link. 1977 m. sukurtas nepaprastai įtaigus, skaudžią valstiečių patirtį atskleidžiantis spektaklis „Baudžiavos laikų pasakojimai, dainos“. Dokumentiškas spektaklis sukrėsdavo žiūrovus siaubą keliančiais faktais, baudžiavos liudininkų žodžiais pavaizduotas skurdas, priespauda, egzekucijos darydavo ypatingą įspūdį (jį šiek tiek sušvelnindavo poetiškiau nuskambėdavusios dainos). Išgirsti dalykai žiūrovų sąmonėje negalėjo nesisieti su okupacijos metais jų pačių patiriamais suvaržymais.

1978 m. spektaklyje „Scenos vaizdeliai“ atgaivintas autentiškas klojimo teatro repertuaras. Šis kūrinys nukėlė žiūrovus į XIX a. pabaigą, lietuviškos spaudos ir lietuviškų renginių draudimo laikotarpį, kada priešindamosi nutautinimo politikai kūrėsi slaptos lietuviškos draugijos, turtingesnių ūkininkų klojimuose rengdavusios mėgėjiškus vaidinimus. 1982 m. sukurtas spektaklis „Lietuvių gaidos“ rėmėsi tautosakos rinkėjo Adolfo Sabaliausko rinkinio „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“ medžiaga. Spektaklyje vėl skambėjo senosios sutartinės, buvo vaidinama liaudies pasaka apie Joniuką ir Elenytę. Pirma dalis buvo vaidinama po išlakia, aukso obuoliais nusagstyta obelimi, o antroje scenos gilumoje stovėjo didžiulė pasakotojos figūra. Dėl įspūdingų dekoracijų teatrinis veiksmas vyko šventiškoje aplinkoje, mitiniame laike, įsivaizduojamame pasaulio centre. Šiame pastatyme ypač sužibo scenografės ir kostiumų dailininkės Dalios Mataitienės talentas. Buvo įgyvendintas teatro kūrėjų noras, kad scenoje atliekamos dainos ar pasakos nebūtų vien paprastas folkloras, bet susilietų į naują, savitą ir šiuolaikišką visumą.

1985 m. pastatytame spektaklyje „Mano kanklės paauksuotos“ atkurta savitomis kankliavimo tradicijomis garsėjančio Skriaudžių kaimo istorija. Aktorių vaidinami kaimo gyventojai dalijosi prisiminimais apie žymų šio krašto kanklininką Praną Puskunigį, pasakojo apie kasdienį gyvenimą ir per jų kaimą praūžusius istorinius įvykius. 1986–1987 m. kurtame naktiniame vaidinime „Nukrėskime rasą apie rugių lauką“ interpretuoti Joninių papročiai bei keistus žmonių ir dvasių susitikimus apsakančios mitologinės sakmės.

„Naujosios Romuvos“ žurnale (2015 / 2) paskelbtas po spektaklio premjeros vykęs Povilo Mataičio pokalbis su kompozitoriumi Broniumi Kutavičiumi, kuris žavėjosi: „Aš Mataičių teatrą lankau nuo pat pradžios ir žinau visus spektaklius, pradedant „Scenos vaizdeliais“ ir baigiant šiuo nauju nuostabiu darbu. Man atrodo, kad šitas darbas – pats brandžiausias iš visų iki tol mano matytų ir yra pati kulminacija. <...> Kuo šitas spektaklis mane patraukia? Mataitis atranda sakmes, kurios man visai nežinomos. Drauge jis jas apipavidalina šokiais, judesiais, įvairių mušamųjų, įvairių medinukų ir šiaip kitokiais būdais išgaunamais garsais. O kanklių muzika – kaip nuostabiai skamba kanklės! Ir smuikai, ir šokiai, ir dainos – viskas supinta į vieną dramaturgiją. Taigi šitas spektaklis, šitas vaizdinys daro didžiulį įspūdį.“

Prisimindamas pačią pirmą Lietuvių folkloro teatro programą B. Kutavičius sakė: „Svarbiausia, ką dabar norėčiau pabrėžti – tavo sutartinių atradimas. Aš žinojau sutartines tiktai užrašytas ant popieriaus, iš knygų, bet gyvo atlikimo nebuvau matęs. O tu atgaivinai ir vaizdžiai parodei. Man tai buvo atradimas. Nepaprastą įspūdį padarė. Ne tik įspūdį, bet ir įtaką mano kūrybai. Kai kurie mano kūriniai jau tapo kitokie.“

Pasirodo, kompozitorius buvo trumpam prisijungęs prie trupės – dalyvavo koncertinėje kelionėje į Suomiją, pūtė ragus, dainavo. Tad P. Mataitis irgi turėjo kuo pasidžiaugti: „Norėčiau dabar tau padėkoti ir už tai, kad tada mums padovanojai dainą „Šio naktį per naktį“. Aš pats šienapjūtės vyrų dainų dar nebuvau pririnkęs, o vyriška daina labai reikalinga buvo. Tu ją iš savo vaikystės laikų man pateikei, mes ją išmokom ir su ja koncertavom“ („Naujoji Romuva“, 2015 / 2).

P. Mataičio kūryba lygintina su lietuvių dokumentinio kino kūrėjo Roberto Verbos juostomis „Senis ir žemė“, „Čiutyta rūta“, „Šimtamečių godos“, kuriose įamžintas tikras, nepagražintas kaimo gyvenimas. Nemažai stilistinių paralelių galima įžvelgti ir B. Kutavičiaus operos „Strazdas – žalias paukštis“ pastatyme, režisuotame Jono Vaitkaus. Veikiausiai įkvėptas jų folklorinės raiškos Gytis Lukšas sukūrė meninį filmą „Vakar ir visados“.

1989 m. parodytas spektaklis „Apgiedokime Prūsijos žūtį“. Skaitant ištraukas iš Petro Dusburgiečio kronikos bei giedant Mažojoje Lietuvoje užrašytas laidotuvių giesmes, apmąstytas prūsų tautos likimas. 1997 m. iš prisiminimų, laiškų, maldų, giesmių Mataičiai sukūrė įspūdingą partizanų pagerbimo ritualą – spektaklį „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“, kurį kritikė Daiva Šabasevičienė pavadino teatru-bažnyčia. Kaip galima pastebėti, ankstyvieji teatro spektakliai pasižymėjo etnografinių detalių ir archajiškų mitinių simbolių gausa, tačiau vėlyvuosiuose jų sumažėjo, juos pakeitė krikščioniški simboliai.

Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu P. Mataitis daug rašė. 2013 m. išleido sakytinės istorijos knygą „Mes norėjome gyventi laisvoje Lietuvoje“, į kurią sudėjo prisiminimus apie Joniškio krašto partizanus ir kitus pokario rezistencijos liudijimus, apžvelgė partizanų leistus pogrindinius leidinius. Šios knygos pavadinimas tikriausiai reiškia ne tik laisvės kovotojų turėtą tikslą  – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, bet ir didžiausią paties kūrėjo norą.

2017 m. buvo įamžinta ir jo teatro istorija – pasirodė straipsnių, atsiliepimų ir  fotografijų albumas „Mataičių teatras“, kurį išleido Lietuvos nacionalinis muziejus. Tai puikus, visiems besidomintiems skirtas šaltinis, išsamiai apžvelgiantis visus spektaklius, nušviečiantis Mataičių teatrą kaip savitą, unikalų reiškinį. Kaip rašė knygos sudarytoja Aldona Žemaitytė, „tokio nei prieškario nepriklausomoje valstybėje, nei dabartinėje laisvoje Lietuvoje nebuvo ir, ko gero, nebus. Jis galėjo atsirasti (kaip paradoksalu!) tik sovietinėje, okupuotoje Lietuvoje kaip pasipriešinimo simbolis, kaip laisvės ir nepriklausomybės šauklys, kaip lietuvybės sargas. <...> Lietuvių folkloro teatras buvo puikus kūrinys dviejų stiprių asmenybių, pasižyminčių valia, energija, žiniomis, patyrimu, neregėtu darbštumu, įsitikinimu, kad senosios Lietuvos liaudies kultūros ir modernaus žvilgsnio į ją sintezė gali duoti stulbinamų rezultatų, atgaivinančių tikėjimą savo tautos galiomis ir viltį sulaukti giedresnių dienų.“

Lietuvių folkloro teatras daug kam atskleidė daugiasluoksnį ir daugiaprasmį folkloro pasaulį. Palydint P. Mataitį, pagarbą jam išreiškė žymi šių dienų sutartinių tradicijos saugotoja ir puoselėtoja Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė, jo teatrinę kūrybą aukštai įvertino dokumentinio kino kūrėjas Audrius Stonys, sakydamas, kad nedaug Lietuvos istorijoje buvo žmonų, palikusių tokią ryškią žymę kultūroje ir mūsų tautinėje savimonėje. Tebūna Jis neužmirštas.