Valstybiniame jaunimo teatre birželio 21 d. 18 val. Salėje 99 – režisieriaus Povilo Makausko premjera „Apsėdimas“. Jaunosios kartos menininkas sukūrė spektaklį pagal rusų literatūros klasiko Fiodoro Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“.

Režisieriaus Gintaro Varno mokinys P. Makauskas, būdamas II režisūros kurse, debiutavo spektakliu „Yolo“ (2013 m.), bakalauro studijų pabaigoje pristatė premjerą „Laimingasis princas“ (2015 m.), kūrybinės patirties sėmėsi Italijoje ir Ispanijoje.

Prieš keletą metų P. Makauskas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kartu su savo bendraamžiais aktoriais pristatė F. Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“ ištraukas. Jaunimo teatro premjeroje žiūrovai išvys studijų darbo tęsinį, kuriame vaidins jaunosios kartos aktoriai Vainius Sodeika, Gytis Laskovas, Arnas Ašmonas, Jovita Jankelaitytė, Andrius Alešiūnas.

Telefonu Juozas Miliūnas: „Parodą „Arkos“ galerijoje pakabinau, norėčiau, kad pamatytum.“ Pažadėjau atvažiuoti, sutarėm susitikti parodoje. Didžiausioje „Arkos“ salėje – kelios dešimtys Juozo pastelių, daugiausia peizažai. Dairiausi, prie ko galėčiau „prikibti“, – nerandu! Jokio panašumo su kitų menininkų kūryba. Tai Juozo pasaulis, gali patikti ar nepatikti, bet tai visiškai nebesvarbu. Nieko gero ir nieko blogo tąsyk Juozui nepasakiau. Pasidžiaugėm, kad dar krutam, kad... ir atsisveikinome. Palikau Juozą parodoje su kurso draugu tapytoju marinistu Edvardu Malinausku. Kaip visada pavėluotai nušvinta! Leliūnų ir Vabalninko peizažų šviesa „Arkos“ galerijoje!

Garsiausias brolių Taviani filmas – 1977 m. Kanuose „Auksine palmės šakele“ apdovanotas „Tėvas šeimininkas“ (LRT Kultūra, 29 d. 21 val.) – paradoksaliai įsilieja į Lietuvoje vykstančias diskusijas apie švietimo sistemos reformą, nes primena pas mus nežinomo, bet italų kinematografininkų (ypač Piero Paolo Pasolini) gerbiamo filosofo neomarksisto Antonio Gramsci (1891–1937) idėjas. Šis teigė, kad permainos pasiekiamos ne revoliuciniu keliu, tai yra ilgas procesas kuriant kultūrinę hegemoniją – bendrą intelektualus ir paprastus žmones jungiančią lūkesčių ir idėjų platformą. Gramsci sekėjai tikėjo, kad pažangos galima pasiekti tik einant visuotinės edukacijos keliu.

„Tėvas šeimininkas“ – italų mokslininko lingvisto Gavino Ledos autobiografijos ekranizacija. Jo herojus – Sardinijos piemens sūnus, kuris iki aštuoniolikos metų nemokėjo ne tik skaityti ir rašyti, bet ir bendrauti. Tėvas (Omero Antonutti) neleidžia jam lankyti mokyklos ir verčia dirbti sunkius ūkio darbus. Gavino vaikystė ir brendimas – nuolatinė baimė, vienatvė, tėvo smūgiai, pažeminimas ir tylėjimas. Vienintelis monotoniško gyvenimo malonumas – zoofilija ir grojimas akordeonu. Taviani mitologizuoja ir supoetina Gaviną supantį pasaulį – avys, skurdi buitis, alyvmedžių giraitės ir kraujo keršto motyvas – viskas prisodrinta biblinių alegorijų. (Beje, kraujo keršto temą į filmą atneša aktorius Stanko Molnaras, ankstesniame Taviani filme suvaidinęs Alonzanfaną.)

Kas sieja du menininkus – Vidą Poškų ir Audrių Janušonį? O gal pakaks, kad abu yra iš Alytaus ir šiuo metu vyksta (vyko) abiejų parodos? Tiesa, Poškus jau seniai gyvena Vilniuje, tačiau kadaise, mokykloje, būtent Janušonio mama jam dėstė geografiją. Taigi, turiu visai formalią priežastį greta sudėti tekstus apie du autorius, ir nors ši priežastis visai nerimta, būdas kalbėti lyg ir visai neatsakingai, tarsi lengvabūdiškai pokštaujant, taip pat jungia šiuos du alytiškius.

Kadaise rašiau apie jaukius iš tamsos išnyrančius Poškaus tapybos gyventojus, o šį kartą viskas kitaip. Nors tapybos (ir piešinio) principai Šv. Jono gatvės galerijoje eksponuojamoje parodoje „Linija. Tapyba ir piešiniai“ nepakito, daugelis temų lyg tos pačios, net keli kūriniai anksčiau eksponuoti, nemaža galerijos erdvė leido autoriui žaisti kūrinių gausa ir išplėtoti įvairiakrypčius naratyvus. Prisideda ir senamiesčio architektūra su skliautais, durelėmis, kambarėliais, laiptais žemyn, antrindama Poškaus menotyrininko ir muziejininko bazei. Šis menotyrininkas maitina Vidą Poškų tapytoją, motyvus traukdamas iš senosios Lietuvos istorijos, dailės istorijos sandėlių, dažnai siūlydamas šablonu tapusią, istorijos vadovėlių iki negyvumo kanonizuotą, sukaulėjusią istoriją ir ją revizuodamas. Ankstesnėse parodose matėm kunigaikštį Vytautą, persirengusį moteriškais drabužiais bėgantį iš Krėvos pilies, ir netikėtą Petkevičaitės-Bitės portretą, o šioje galėtų būti tapinys, naujai interpretuojantis 1915 m. spalio mėn. žurnalo „Jaunoji Lietuva“ viršelį. Rašau „tapinys“, nes nuimti nuo porėmių popieriaus lakštai, padengti dažais, nebėra paveikslai, bet lieka tapyba. Tiesa, tokios pat galerijos sienos ir apsilankstę popieriaus kraštai čia sudaro sąjungą ir kuria bendrą apspurimo, netvarkos įspūdį.

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio, kuris vyks gegužės 17-28 d., organizatoriai pranešė, kad šiemet žiuri vadovaus ispanų kino režisierius Pedro Almodovaras. Režisierius jau buvo Kanų žiuri, kuriam vadovavo Gerard’as Depardieu, narys. 1982-aisiais „Auksinę palmės šakelę“ jie skyrė Bille‘s Augusto filmui „Geri ketinimai“ (pagal Ingmaro Bergmano autobiografinę knygą). Almodovaro filmai penkis kartus buvo rodyti Kanų konkurse, nors „šakelės“ negavo, bet buvo apdovanoti prizais už geriausią režisūrą, scenarijų ir prizu už geriausią moters vaidmenį, kuris buvo paskirtas filme „Sugrįžimas“ vaidinusioms aktorėms.

Motina aštuonerius metus filmuoja du savo sūnus. Nuo jų vaikystės iki paauglystės. Tą darydama atsargiai formuluoja klausimus – kas yra vaikystė, kaip ją apibrėžti, kokį ryšį jaučiame su broliais, seserimis, kitais šeimos ir giminės nariais? Šie klausimai „Broliams“ suteikia universalumo, tačiau prideda ir sentimentalumo dozę, kurią Holm ne visad tolygiai paskirsto. Todėl dokumentinis filmas šokinėja nuo buitinių berniukų kasdienybės epizodų (mokykla, pamokos, namų darbai, futbolas) iki vizualių (visai kitas koloritas) pajūrio epizodų, kuriuose veriasi, ar bent jau to nori kūrėja, egzistencinė filmo erdvė. Vis dėlto pirmuosius nenudailintus epizodus stebėti daug įdomiau.

Šypseną sukelia ir labiau „mamiškas“ nei režisūriškas noras pareguliuoti berniukų paauglystės vaizdus. Kalbu apie scenas, kurios sufleruoja, jog štai vienas iš sūnų turbūt pirmą kartą susižavi mergaite. Todėl kamerai būtinai reikia parodyti toje pačioje klasėje sėdinčią sūnaus „simpatiją“. Nors tuo metu berniukas galėjo galvoti apie futbolą ar naują šukuoseną, kurią vėliau nukopijuos nuo mėgstamos roko grupės vokalisto. Jau tos mamos...

Pirmoje 8-ojo dešimtmečio pusėje JAV buvo tik trys aktorės, kurios galėjo patraukti žiūrovus į kiekvieną savo filmą. Tai Barbra Streisand, Lisa Minelli ir Pam Grier. Pastaroji buvo vadinama „Blaxploitation“ kino karaliene. Ji vaidino paprastas merginas, kurias dažniausiai veikti paskatina keršto motyvas. Tokia mergina tampa žudike, atsakydama į jos šeimos patirtą prievartą. Ji naudoja ginklus, kung fu ir moterišką žavesį, kad atkeršytų niekšams. Grier filmų scenarijai buvo rašomi su mintimi apie aktorę, dažnai ir jos įkvėpti. Ji buvo juodosios galios ir afrocentrizmo simbolis, kitos garsios juodaodės Angelos Davies kino atitikmuo.

Davis – filosofė ir „Juodųjų panterų“ dalyvė – buvo apkaltinta terorizmu ir sulaukė gynėjų visame pasaulyje, net tarp sovietų vaikų, kuriems mokyklose buvo aiškinama apie Davis didvyriškumą. Grier herojes įkvėpė Davis stilius ir, žinoma, stiprios, karingos moters, besididžiuojančios afrikietiškomis šaknimis, suvokiančios savo grožį bei seksualumą, įvaizdis. „Blaxploitation“ kino moterys buvo tradicinio moters vaizdavimo amerikiečių filmuose antitezė. Grier paskatino Holivudo prodiuserius investuoti į kovinius moterų filmus. Abejoju, ar be jos herojų būtų atsiradusi Lara Kroft ar „Nužudyti Bilą“ Jaunoji.

Broliai Ethanas ir Joelis Coenai praėjusią savaitę pasirašė kontraktą su Holivudo studija „Fox“. Būsimas jų filmas pasakos apie 2013 metais uždarytą liūdnai pagarsėjusį interneto portalą „Silk Road“, kuriame buvo prekiaujama nelegaliomis prekėmis, narkotikais, vaikų pornografija. Filmo veikėjas bus portalo savininkas Rossas Williamas Ulbrichtas. Jis nuteistas kalėti iki gyvos galvos už narkotikų prekybą bei pinigų plovimą ir dabar atlieka bausmę. „Fox“ tikisi, kad projektas bus baigtas per artimiausius trejus metus.

Rugsėjo viduryje Valstybinis jaunimo teatras pradeda 52-ąjį sezoną, kurį pasitinka vadovaujamas teatrologo Audronio Liugos, dar vasaros viduryje pakeitusio du dešimtmečius teatro vadovo pareigas ėjusį aktorių ir režisierių Algirdą Latėną. 52-ojo teatro sezono metu net šešis premjerinius spektaklius žiūrovams pristatys režisieriai A. Latėnas, Gintaras Varnas, taip pat jaunieji kūrėjai: Povilas Makauskas, Olga Lapina, ne vieną spektaklį Jaunimo teatre sukūręs Vidas Bareikis bei teatro scenoje debiutuojantis režisierius Ričardas Matačius. Premjeriniai spektakliai skirti plačiai auditorijai – tiek mažiesiems žiūrovams, tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems.  

    Nauji iššūkiai    

Naujasis teatro vadovas A. Liuga savo pristatytoje perspektyvinėje kūrybinės veiklos programoje teigė sieksiąs įgyvendinti modernią Valstybinio jaunimo teatro viziją, siejančią šio teatro tradicijas su šiuolaikinio scenos meno naujovėmis. 

Vaikystėje vasaros prasidėdavo knygų ryšuliu iš miesto bibliotekos. Kasmet keitėsi jo turinys, bet įprotis liko: ir dabar atsibudęs matau knygas, kurias skaitysiu per atostogas. „Jokių filmų, televizoriaus ar kompiuterio – tik knygos“, – sakau sau užmigdamas. Jų autorių ir pavadinimų nesakysiu, nes nenoriu žadinti nesveiko pavydo, juk ko verti net pirmieji trys Karlo Ove’s Knausgärdo „Mano kovos“ tomai. Žinoma, iki atostogų dar liko laiko, tad trumpai apie kelis filmus, kuriuos primins televizijos.

Vienas pirmųjų mano vaikystės stebuklų buvo Jules’is Verne’as. Jo 1874 m. parašytą romaną kitą ketvirtadienį (23 d. 21.30) primins BTV. Marko Sheppardo „Paslaptingoji sala“ (2012) pasinaudojo knygos motyvais ir nukels į 1864-uosius, kai JAV vyksta pilietinis karas. Penki karo belaisviai pabėga oro balionu, bet audra nuneša juos tolyn į vandenyną ir išmeta paslaptingos salos pakrantėje. Abejoju, ar šis pasakojimas apie laiko duobėn patekusius žmones skirtas suaugusiems žiūrovams ir jį reikėtų rodyti vėlų vakarą. Kita vertus, šiuolaikinių žmonių intelekto lygis akivaizdus kad ir pasiklausius „Auksinio proto“ vedėjų. Todėl nenustebsiu, jei animacinius filmus vaikams televizijos pradės rodyti ir po 24 valandos, nors, man regis, TV3 jau ir dabar elgiasi panašiai.