Lietuvos ekranuose pasirodo naujausias amerikiečių nepriklausomo kino enfant terrible – režisieriaus, scenaristo, aktoriaus, operatoriaus Harmony Korine’o filmas „Laukinės atostogos“ („Spring Breakers“, JAV, 2012). Tai keturių jaunų provincialių, kurios neturi pakankamai pinigų saldžiam gyvenimui, istorija. Iš pradžių jos apiplėšia pakelės barą, paskui išsirengia į Floridą, kad patirtų gyvenimo nuotykį tarp tokių pat pamišusių, apsinuoginusių, apsvaigusių paplūdimyje, kaip ir jos. Juk tarp amerikiečių jaunimo populiarios pavasario atostogos, vadinamosios „spring break“. Netrukus už narkotikus merginos atsiduria areštinėje. Iš ten jas išlaisvins gangsteris (James Franco), kuris, žinoma, taip pasielgė ne todėl, kad turi kilnią širdį. Pagrindines herojes suvaidino jaunosios „Disney“ studijos žvaigždės Selena Gomez ir Vanessa Hudgens, iki tol vaidinusios padorias mergaites vaikams ir jaunimui skirtuose studijos filmuose ir serialuose, kuriuos rodo ir Lietuvos televizijos. „Laukinių atostogų“ premjera įvyko pernai Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje, bet iki šiol netyla ginčai, ar Korine’as sukūrė nepakeliamą kičą, ar jis genialiai žongliruoja populiariosios kultūros klišėmis, ar pakišo amerikiečiams po nosim veidrodį ir dabar laukia, kaip jie sureaguos.
Niujorko meninės bohemos žmogus Harmony Korine’as gimė 1973 m. prieš kapitalizmą kovojančių trockistų šeimoje. Jis nebaigė vidurinės mokyklos. Būdamas devyniolikos, Korine’as parašė filmo „Vaikučiai“ („Kids“, 1995) scenarijų. Jame jis aprašė savo aplinką – demoralizuotus, sutrikusius nihilistus paauglius, kurie bręsta Niujorke AIDS epidemijos laikais. Tada jis susipažino su fotografu ir režisieriumi Larry Clarku, kuris fiksavo jaunimo subkultūras. Clarką sužavėjo Korine’as ir jo pasaulis, jis nusprendė režisuoti „Vaikučius“. Taip gimė vienas kontroversiškiausių 10-ojo dešimtmečio JAV filmų. Korine’as iškart tapo įžymybe. Kaip režisierius jis debiutavo 1997 m. ir nuo tada sukūrė vos kelis filmus, sulaukusius didžiulio atgarsio.
Pateikiame režisieriaus interviu žurnalui „Film“ ir dienraščiui „Gazeta Wyborcza“ fragmentus.
Ar kada nors dalyvavote pavasario atostogų (spring break) šventėje?
Deja, niekad. Augau Tenesyje, bet daugeliui mano pažįstamų buvo svarbu nuvažiuoti į Floridą, dvi savaites girtuokliauti iki sąmonės praradimo ir permiegoti su kuo daugiau tokių pat girtų merginų. Aš niekad to netroškau.
Ar įsivaizdavote, kaip visa tai gali atrodyti?
Dar gerokai prieš filmą kolekcionavau nuotraukas ir vaizdajuostes, susijusias su pavasario atostogomis. Net neįsivaizdavau, kad kada nors apie tai sukursiu filmą. Tai buvo nuotraukos vaikiščių, kurie padeginėjo ir naikino motelius, merginų, kurios šlapinosi golfo laukuose, vėmė paplūdimyje, trumpai tariant, tradicinis pasileidęs amerikiečių jaunimo elgesys gražioje Floridos tropikų gamtoje. Man visame tame buvo kažkas metaforiško ir juo labiau fantazavau šia tema, tuo aiškiau mačiau keturias merginas, vilkinčias spindinčius bikinius, dėvinčias rožines slidinėjimo kaukes, su ginklu rankose stovinčias balto smėlio paplūdimyje.
Kodėl būtent toks vaizdas gimė Jūsų vaizduotėje?
Neturiu supratimo. Taip prasideda kiekvienas mano projektas. Kai esu laisvas, sėdžiu namuose ir tapau. Galvoje atsiranda koks nors vaizdas ir paprasčiausiai seku jam iš paskos. „Laukinių atostogų“ atveju pradėjau kurti istoriją aplink šį merginų vaizdą. Pradėjau fantazuoti, kaip jos apvaginėja turistus, terorizuoja paplūdimį ir taip pamažu išsirutuliojo visas scenarijus.
Mane domino ta labiausiai pasileidusi, pornografiška pavasario atostogų versija. Kai vaikiščiai išvažiuoja ir išnyksta iš namų visai savaitei, o paskui sugrįžta į knygų, beviltiškų senių pasaulį. Žinojau, kad tas pasaulis egzistuoja, tad manęs jis nešokiravo. Mane ne taip paprasta šokiruoti, bet likau patenkintas.
Per filmą jaučiausi lyg žiūrėčiau ilgą vaizdo klipą – vaizdai glaudžiai susiję su muzika, dialogų labai mažai. Ar toks ir buvo filmo sumanymas?
Pradėjau nuo to, kad parašiau visą istoriją – ji turi pradžią, vidurį, pabaigą, prašom tuo neabejoti. Tam tikra prasme tai tradiciškai parašytas filmas, bet jei jau turiu būti atviras, mano požiūris į filmus dažniausiai yra netradiciškas. Stengiuosi į kiną perkelti muzikos gamybos būdus. Elektroninė muzika dažnai naudojasi tuo, kad sujungiami keli taktai ir jie nuolat atkuriami ir kartojami. Aš taip pat naudojuosi šiuo principu, kad sukelčiau transo įspūdį. „Laukinės atostogos“ yra lyg agresyvi daina, o scenos – pasikartojantys motyvai, kurie lengvai įkrenta į ausį. Viskas vyksta greitai, taip pat greitai ištirpsta ir pasitraukia naktin.
Iš kur semiatės idėjų?
Kiek save prisimenu, visada žiūrėjau filmus. Niekad nekreipiau dėmesio į žanrą, į tai, ar filmas komercinis, ar nepriklausomas, ar priklauso aukštajai kultūrai, ar žemajai, pirmiausia man rūpėjo, ar tai menas. Vertinau filmus pagal tai, ar jie geri, ar blogi, veikia mane ar ne. Visada, kai pradedu galvoti apie naują filmą, galvoje kyla visas spiečius vaizdų, scenų, filmų fragmentai atakuoja iš visų pusių.
Ar scenos su jaunimu filmuotos Majamyje per tikras atostogas?
Labai daug scenų nufilmavome per tikras pavasario atostogas, bet tikrovę maišėme su fantazija. Kartais net pats nežinojau, kur prasideda viena ir baigiasi kita. Scenarijus visą laiką keitėsi. Personažai tapo vis išraiškingesni, nes aktoriai priėmė iššūkį ir darė tai, ko net aš iš pradžių neįsivaizdavau.
Kiek laiko praleidote Floridoje, rengdamasis „Laukinėms atostogoms“? Girdėjau, kad net nuomojote tikrų dalyvių butus ir naudojote tas erdves filmavimui. Atrodo, kad pasirengėte solidžiai.
Kelis mėnesius ieškojau autentiškų filmavimo vietų. Valkiojausi naktimis, peršokdavau per tvoras... Dažnai užtenka būti vietoje ir kurį laiką stebėti aplinką. Reikia leisti, kad vienos aplinkybės pastūmėtų tave link kitų. Atsidurti plenere ar šalia personažo, kuris vėl nuves į kitą vietą. Tam tikra prasme filmas taip ir kuriamas. Mėgstu kurti filmus, kurie prasideda vienoje vietoje ir iš jos po truputį rutuliojasi.
Ar galutinei scenarijaus versijai aktoriai turėjo didelę įtaką?
Taip, tačiau filmuojant man scenarijus nėra svarbiausias. Tai paprasčiausiai ant popieriaus užrašytos idėjos, o filmas – tai darbas su kamera, filmavimo vietos, aktoriai. Visada skatinu filmavimo grupę, kad nebijotų pasiduoti jausmams, kad peržengtų ribas, nesibaimintų permainų ir scenarijaus pakeitimų, eitų net pačia beprotiškiausia kryptimi.
Aktoriai dalyvavo ne vienoje rizikingoje scenoje. Ar buvote įsitikinęs, kad jie susidoros?
Buvau įsitikinęs, niekad nekeičiu savo pasirinkimo. Nors niekad iki galo negali žinoti, kaip bus: aktorius priima vaidmenį, sako, kad vaidins mano parašytose scenose, bet kai atsiduriu filmavimo aikštelėje, jis arba ji pareiškia, kad bijo, ir išeina. Niekad nežinau, kaip pasisuks veiksmas, bet iš savo pusės turiu kuo labiau paremti aktorių ir dirbti su juo dar prieš prasidedant filmavimui. Paprastai sugebu numatyti, kas norės rizikuoti, o kas ne. Be to, kiekvienas jų žino, kas esu ir kokius filmus kuriu. Filmuoju jau ne pirmus metus ir visi gali tuos filmus pažiūrėti, pasitikrinti, ko iš manęs laukti. Trumpai tariant, retai kas pas mane ateina kaip nekalta mergelė, neįsivaizduojanti, kas atsitiks.
Ar filme vaidinusios merginos turėjo pereiti aktorių atranką? Ar galvojai apie kitas aktores?
Selena Gomez, Vanessa Hudgens, Ashley Benson ir Rachel Korine (režisieriaus žmona, – red. past.) buvo tos aktorės, kurios nuo pat pradžių idealiai tiko vaidmenims. Tai mano pirmas ir vienintelis pasirinkimas. Nežinau, ką būčiau daręs, jei jos būtų nesutikusios vaidinti „Laukinėse atostogose“. Nors man iki šiol sunku patikėti, kad jos sutiko.
Regis, filmavimas suteikė laisvės pojūtį visiems, ypač jaunosioms aktorėms. Ar Jums buvo svarbu, kad jų įvaizdis – „mandagios mergaitės“?
Taip, tai buvo labai svarbu. Tai nuostabiausias dalykas pasaulyje. Jos daugiau ar mažiau žinomos ir turi „disnėjišką“ įvaizdį. Todėl buvo taip malonu jas stumtelėti į kiek kitokią tikrovę, piktesnę ir beprotiškesnę. Buvo miela žiūrėti, kaip jos išskleidžia sparnus. Kitas aspektas, suteikęs man daug džiaugsmo, – stebėti vėlesnę žiūrovų reakciją.
Ar aktoriai aptarė, ko jie niekad nedarys filmavimo aikštelėje?
Ne. Sunkiausia buvo tai, ko mes apskritai nenumatėme. Mėgstu filmuoti viešose erdvėse, tad merginoms, ypač Selenai ir Vanessai, daugiausia kilo rūpesčių dėl to, kad jos tapo lengvai prieinamos paparaciams ir savo gerbėjams paaugliams. Dar niekad anksčiau man nebuvo atsitikę, kad filmuojant paparaciai skraidytų virš galvos sraigtasparniais ir įskristų į kadrą. Aktoriams buvo sunku, nes jie vaidino sudėtingus personažus, reikalaujančius susikaupti. Tokie įvykiai visiškai išmušdavo iš ritmo. Asmeniškai manęs tas sujudimas nelietė, nes manęs niekas nenorėjo fotografuoti, bet labai užjaučiau aktorius.
Kaip sugalvojote Jameso Franco personažą?
Jis sukurtas prisiminus vaikinus, su kuriais užaugau, – klasikinius amerikiečius, stereotipinius baltuosius gangsterius, reperius, narkotikų prekeivius, gyvenančius šiltose šalies dalyse.
Ar kurdamas „Laukines atostogas“ ieškojote įkvėpimo konkrečiuose filmuose?
Nelabai. Norėjau, kad mano filmas būtų kaip rožinė cukraus vata, kad jo tekstūra būtų kaip populiariosios kultūros, kad jis primintų keistą popsinę poeziją. Filmuojant visiems kartojau, kad kuriame filmą, kurio paviršių kiekvienas žiūrovas galės palaižyti ir pajusti visų vaivorykštės spalvų saldainių skonį. Tokia yra Florida per pavasario atostogas.
Kas bus toliau? Ar tai pirmas žingsnis link „Disney“ filmo visai šeimai?
Net neįsivaizduojate, kaip esu pasirengęs kurti filmą visai šeimai. Tiesiog negaliu sulaukti, kai man įteiks raktus, tinkančius magiškosios „Disney“ karalystės vartams.
Koks tai būtų filmas?
Kaip tik toks kaip „Laukinės atostogos“. Juk tai mano „disnėjiškas“ filmas!
