7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Senas naujas transas

Nauji filmai – „Transo būsena“

Živilė Pipinytė
Nr. 16 (1030), 2013-04-19
Kinas
„Transo būsena“
„Transo būsena“

Kai didžioji gyvenimo dalis persikėlė į virtualią tikrovę, kinas susidomėjo, kas vyksta dar virtualesnėje – žmogaus smegenyse. Pradedant Christopherio Nolano „Memento“ (2000) kasmet sukuriama vis daugiau filmų, kurių veiksmas bando atkurti ir vizualizuoti mąstymo, prisiminimų, fantazijų mechanizmus. Ne išimtis ir naujas Danny Boyle’o filmas „Transo būsena“ („Trance“, D. Britanija, 2013). Tiesą sakant, rodyti ne tikrovę, o tai, kaip ją iškreipia (arba perkuria ir papildo) narkotikai, Boyle’as pabandė dar anksčiau: pasaulyje režisierių išgarsinęs filmas „Traukinių žymėjimas“ pasirodė 1996-aisiais. Bet pagrindinį „Transo būsenos“ personažą Saimoną paveikia ne narkotikai, o plėšiko smūgis į galvą, po kurio Saimonas netenka atminties. Amnezijos ištiktus personažus kinas pamėgo daug anksčiau – vienas pirmųjų buvo nebylaus Fridricho Ermlerio filmo „Imperijos nuolauža“ (1929) herojus Filimonovas, Pirmajame pasauliniame kare patyręs kontūziją. Amnezijos ištiktus herojus rodė skirtingi režisieriai – Henri Colpi, Alfredas Hitchcockas, Davidas Lynchas ir Michelis Gondry, ji tapo Borno trilogijos išeities tašku, tačiau kitaip nei daugumai kūrėjų, kuriems amnezija leido atskleisti tikras žmogiškų pasirinkimų ar politinių perversmų dramas, psichoanalizės metodus ar sudėtingas detektyvines mįsles, Boyle’ui ji šįkart reikalinga tik tam, kad priverstų žiūrovą nuolat keisti požiūrį į pagrindinį herojų ir visą filmą spręsti galvosūkį, kas jis yra iš tikrųjų. Galiu tik patikinti, kad atsakymas bus gana netikėtas.
 

Žaidimo taisykles režisierius pabrėžia jau pradžioje, kai kelis kartus iš eilės atsiduriame filmo išeities taške: apsauga instruktuojama, kaip turi elgtis, kai vykstant paveikslų aukcionui įvyks užpuolimas. Kai tas užpuolimas įvyksta iš tikrųjų, prasideda Saimono (James McAvoy) istorija. Jis pamiršo, kur paslėpė Goyos drobę, o užpuolikai, su kuriais Saimonas tiesiogiai susijęs, pasamdo jam hipnotizuotoją – gražuolę Elizabet (Rosario Dawson). Ji gana greit suvokia, kad turi įminti didelių pinigų mįslę, todėl nusprendžia tapti nusikaltėlių dalininke. Be jos pagrobto paveikslo nesurasti, todėl plėšikams vadovaujantis Frenkas (Vincent Cassel) priverstas pažadėti Elizabet būsimo pelno dalį. Kai atrodo, kad Elizabet dar labiau priartėjo prie tikslo – Saimonas ima prisiminti vis daugiau detalių, atvesiančių prie drobės, situaciją pradeda komplikuoti meilės trikampis. Saimonas ir Frenkas abu trokšta Elizabet. Ir tai nėra tik dar vienas filmo kūrėjų triukas siekiant supainioti žiūrovus, bet, manyčiau, „Transo būsenos“ esmė. Juk Rosario Dawson – Boyle’o gyvenimo draugė, o erotinės filmo scenos – gražiausias režisieriaus meilės prisipažinimas aktorei, kokį paskutiniais metais teko matyti kine.
 
Bet jei rimtai, „Transo būsena“ nuvilia. Boyle’as – tikras vizionierius ir iš „Transo būsenos“ neatimsi įkvepiančių kelionių į prisiminimus ir atgal, sugebėjimo manipuliuoti žiūrovo tuštybe ar virtuoziško montažo, kai perėjimai iš realybės į fantaziją sukuria beveik sprogimo įspūdį, bet to neužtenka. „Transo būsenos“ dėlionė primena virtuoziškai Boyle’o surežisuotą pernykštį Londono olimpiados atidarymą, tapusį meistrišku Didžiosios Britanijos „civilizacijos“ kaleidoskopu. Bet „Transo būsenos“ kaleidoskopiškumas tik paryškina pasakojimo lėkštumą: Boyle’as netyrinėja savo personažų pasąmonės ir motyvų, o amžinieji dvyniai Erotas ir Tanatas filme lyg paveiksliukai, kuriuos nuolat „laikina“ režisierius. Kita vertus, gal gelmių visai ir nereikia – juk tai dar vienas kriminalinis galvosūkis, prie kurių mus pripratino kino postmodernistai ir kuris, man regis, daliai žiūrovų taps „kultiniu“? Vis dėlto iš Boyle’o tikiesi šio to daugiau. Kelionė į fantazijų, išstumtų ar ištrintų prisiminimų, geismų gelmes „Transo būsenoje“ neįvyksta, nes, regis, ir pačiam Boyle’ui ji neįdomi.
 
Galima tik spėlioti, kas iš tikrųjų įdomu režisieriui, – kamerinės, bet juodojo humoro pritvinkusios kriminalinės mįslės, kurios buvo jo ankstyvajame „Negiliame kape“, bandymas suprasti išeinančią „privalomos“ vakariečio iniciacijos į Rytų išmintį epochą, kurį matėme „Paplūdimyje“, noras atnaujinti mokslinės fantastikos ir antiutopijos žanrą, pradėtas filmu „28 valandos po...“ ar svaiginantis ryžtas susieti skirtingas civilizacijas ir kino kultūras „Oskaru“ apdovanotame „Lūšnynų milijonieriuje“.
 
Manau, kad šitoje recenzijoje akivaizdus ekskursijos tonas tiesiogiai kyla iš pagrindinio įspūdžio – atrodo, kad pasižiūrėjai jau matytą filmą, nes „Transo būsena“ sužadina daugybės kitų filmų prisiminimus. Tarsi jį kurdamas Boyle’as būtų sau pritaikęs kino hipnozės terapiją.

 

„Transo būsena“
„Transo būsena“