Peteris Greenaway’us apie Sergejų Eizenšteiną
Man 72-eji ir esu įsitikinęs, kad kinas miršta. Todėl skubu paminėti pačius garsiausius jo atstovus. Sergejus Eizenšteinas – vienas iš jų. Atradau Eizenšteiną septyniolikos. Buvau sukrėstas, kad savo ankstyvuosius kūrinius jis nufilmavo vos dvidešimt kelerių. Viename Londono kino teatrų dar paauglys pasižiūrėjau „Streiką“ ir nuo tada susirgau Eizenšteinu. Bet ar ne visi mes juo persirgome? Turiu galvoje savo režisierių kartą – Francisą Fordą Coppolą, Woody Alleną, Brianą De Palmą. Nuo tada pradėjau pirkti visas knygas apie Eizenšteiną, perskaičiau visas jo biografijas, geras ir blogas, bent jau tas, kurios buvo prieinamos Vakaruose. Ėjau į retas jo filmų peržiūras avangardiniuose kino teatruose, kur vis dar vertinamas tikras menas. Prieš greitą ir dinamišką Eizenšteino montažą, jo įspūdingą intelektą ir vaizduotę nublanksta ašaringos ir naivios Holivudo melodramos, pompastiškai depresyvus vokiečių ekspresionizmas ir intelektualiai literatūriški prancūzų darbai. Eizenšteinas tapo mano pirmuoju kino dievaičiu. Išvykau jo pėdsakais į Maskvą, Sankt Peterburgą, Odesą ir net į Kazachstaną, į Almatą, kur jis buvo evakuacijoje. Norėjau kvėpuoti jo oru, matyti vaizdus, kuriuos matė jis. Galbūt esu jam dėkingas už tai, kad tapau režisieriumi. Regis, tą patį jau kalbėjo Francis Coppola...
Pagal užsienio žiniasklaidą
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Krėsle prie televizoriaus
Vokiečių režisierius Christianas Petzoldas apie „Feniksą“
1980 m. žurnale „Film Critic“ perskaičiau Haruno Farocki (pernai miręs vienas svarbiausių vokiečių dokumentininkų, šiuolaikinių menininkų ir visų Petzoldo filmų scenarijų bendraautoris, – red. past.) esė apie Pigmaliono fenomeną. Po penkerių metų susipažinome ir jis man davė Hubert’o Monteilhet romaną „Sugrįžimas iš pelenų“ („le Retour des cendres“). Monteilhet pasakoja apie gydytoją prancūzę, kuri išgyveno Aušvicą ir nori pakeisti savo veidą Šveicarijos klinikoje prieš sugrįždama į Paryžių. Romanas parašytas intymaus dienoraščio forma. Ši literatūrinė forma labai prancūziška. Tada nemaniau, kad įmanoma ekranizuoti šį romaną Vokietijoje. Jis buvo svarbus vienam Farocki projektui ir mes supratome, kad Vokietijoje nedaug filmų prabyla apie koncentracijos stovyklų kalinių sugrįžimą į juos sunaikinti norėjusių vokiečių sociumą. Mudu su Harunu nusprendėme, kad pagaliau tai tikra istorija. Idėja mus lydėjo dvidešimt penkerius metus, kol atsirado filmas. Gilindamiesi į su šia tema susijusius filmus, pasakojimus, istorijas, konstatavome, kad jie visados susiję su vyrų, atkuriančių moterų veidus, perspektyva, Pigmaliono mito modeliu. Mes norėjome papasakoti istoriją būtent atvirkščiai. Kai 2012 m. sukūriau filmą „Barbara“, pamatęs pirmuosius kadrus, kuriuose buvo Nina Hoss ir Ronaldas Zehrfeldas, Harunas pasakė: „Štai tikra įsimylėjėlių pora. Būtent juos turi išsiųsti į žiaurią kelionę.“ Taip ir pradėjome dirbti.
Pokalbis su kanadiečių režisieriumi Xavier Dolanu
Pagal užsienio žiniasklaidą
Kovo 13 d. mirė Izraelio sinematekų Haifoje, Tel Avive ir Jeruzalėje, Izraelio kino archyvo ir Jeruzalės kino festivalio steigėja Lia van Leer. Jai buvo 90 metų.
Krėsle prie televizoriaus
Vakar prasidėjo „Kino pavasaris“, vadinasi, televizoriui neliks laiko. Tikiuosi, kad ne tik Vilniuje, bet ir visur, kur galima pasižiūrėti gerų filmų nostalgiją žadinančiame dideliame ekrane. Bent jau aš esu nuo jo priklausomas lyg alkoholikas nuo stiprių gėrimų. Ypač nuo televizoriaus norisi pabėgti po ilgai trukusios rinkimų agitacijos bei pergalingų praėjusio sekmadienio reportažų per beveik visus lietuviškus kanalus. Žinoma, rinkimai nieko nepakeis, tai akivaizdu, kai pasižiūri į kauniečių pasirinkimą. Šiems ir toliau imponuoja chamai – nesvarbu, ar tas chamas ubagas, ar turtuolis. Bijau, kad likusiems tautiečiams taip pat patinka chamai (Gargždų gyventojams tai jau tikrai), tik jie žino, kad geriau apsimesti liberalais (vaizdelis gražesnis), todėl renkasi tiesiog demagogus, žadančius, kad viskas bus gerai (ypač jei esi savanaudis ir tuo didžiuojiesi). Beje, savaip tai puikus šūkis: būk egoistas ir viskas bus gerai. Naujasis Vilniaus meras visą sekmadienio (ir ne tik) vakarą kaip užsuktas kartojo, kad vilniečiai nori patys spręsti savo problemas. Išgirdęs šį teiginį bene dešimtą kartą, prisiminiau kitą politiką, kuris kartojo, kad kiekviena virėja gali valdyti valstybę. Ko jau ko, bet virėjų mūsų televizijose kasdien pasirodo tikrai daug, beje, kaip ir politikų.
Pokalbis su Filipinų režisieriumi Lavu Diazu
Pernai „Kino pavasario“ rengėjai nepabijojo parodyti penkias valandas trunkančio Filipinų režisieriaus Lavo Diazo filmo „Norte. Istorijos pabaiga“, sulaukusio didžiulio žiūrovų susidomėjimo. Šiemet „Kino pavasaris“ pristato jau du šio režisieriaus filmus – dokumentinius „Audros vaikus“ ir vaidybinį „Iš to, kas yra prieš“. Pasaulinį pripažinimą jau seniai pelnęs Lavas Diazas (g. 1958) dažnai vadinamas ilgiausius filmus kuriančiu režisieriumi. Nuolatinė jo kūrybos tema – Filipinų istorija. Ją režisierius atkuria iš prisiminimų apie kančias, siaubą, neteisybę ir melą. Diazas filmuose rekonstruoja įvykius, tarsi atkurdamas neegzistuojančią kino kroniką. Tuo aiškinama ir ilga jo filmų trukmė. Filme „Iš to, kas yra prieš“ matome, kas įvyko dveji metai prieš prezidento Ferdinando Marcoso perversmą, kai 1972 m. buvo įvesta karinė padėtis. Režisierius rodo, kaip įvykiai sostinėje atsirita iki provincijos kaimelio ir pamažu sunaikina jo bendruomenę.
Naujo „Kino“ skaitymo malonumai