Koršunovo imperatyvas: teatras be rizikos

Birželio 5 d., kaip jau įprasta, ore tvyrojo permanentinės apokalipsės nuojauta. Pasaulis tuoj, vėl, pagaliau išsitaškys į gabalus, Žemė ištrūks iš orbitos, atsivers pragaro bedugnės, bet čia, Vilniaus mažajame teatre (VMT), – keistas susikaupimas ir rimtis. Scenoje filosofas Imanuelis Kantas, „60 metų, žemo ūgio, liesas, seno vaiko veidu“ (Kirilas Glušajevas), jo bičiuliai ir tarnas kalbasi apie pilvo spazmus, laiką, kiaušinius, oro balionus ir būtį.

Per keturias režisieriaus Oskaro Koršunovo premjerinio spektaklio „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ veiksmo valandas mes nuoširdžiai pamilstame kiekvieną iš vienuolikos personažų. Jie – tarsi atkeliavę iš XVIII amžiaus, dar moka tylėti ir tikėti, kad bičiuliškas pokalbis gali išgelbėti pasaulį, o jų bendrystė yra tvari, amžina, gėrį kurianti. Bet tada mus ištinka finalas, kuriame toks Martinas Lampė (Ramūnas Cicėnas), ilgametis šių namų tarnas „šiek tiek pragertu, stačiokišku veidu“, užspaudžia keturiems nejučia į anapusybę išėjusiems šviesos kariams akis, švelniai atremdamas kiekvieną į ką tik be jų valios girgždėjusį krėslą. Prieš mūsų akis – keturi antkapiai ir karinga gauja tamsos pažymėtųjų, susibūrusių aplink raudoniu liepsnojančią „aukštą, puikios figūros ir veido moterį, ilgakoję, ilgapirštę, didelėmis akimis, nuolat degančiu, gundančiu žvilgsniu“ – Fobi Gryn (Indrė Patkauskaitė).

Immanuelis Kantas „Grynojo proto kritikoje“ tikėjosi pastatyti pažinimo rūmus taip, kad niekas jų nebegalėtų sugriauti. Jis tikėjo, kad pasaulį galima perprasti – jei tik atskirsime, kur baigiasi jutimas ir prasideda protas. Tačiau šiandien, kai informacijos perteklius ištirpdo bet kokius kriterijus, kai tiesa tampa srautu, o moralė – algoritmu, tas Kanto „projektas“ skamba kaip nevilties forma. Spektaklyje šis filosofas ir jo kariauna nebesaugo proto tvirtovės – jis klausosi kėdžių girgždesio, geria vyną, kalba apie laiką, kuris nebeina, ir savo totalų nerimą slepia ankštose šio namo kertėse arba karštligiškai prirašytose popieriaus skiautelėse. Jo draugai – ne bebaimiai mąstytojai, o žmonės, kuriuos taip pat kamuoja neurozės, melancholija, nuovargis. Jie tarsi grupinis mūsų laikų portretas, kai vietoj „aš mąstau, vadinasi, esu“ lieka tik „aš bandau, bet ir vėl nepavyksta“.

Mariaus Ivaškevičiaus „Kantas“ – dramaturgiškai nepriekaištingai sukonstruota „pokalbių komedija“. Čia beveik nėra išorinio veiksmo, tik dialogai, šmaikštūs aforizmai, leitmotyvai, anekdotai ir tikslios, režisūriškai talpios remarkos bei mano cituotos personažų charakteristikos, iš kurių supinamas intelektualinis tinklas. Galiausiai po ilgiau nei metus užsitęsusių „Kanto“ repeticijų ir kelių tarpinių eskizų parodymų spektaklis primena kitą Ivaškevičiaus kūrinį – „Mistrą“, bet šįkart istorinė forma dar labiau išgryninta, o veiksmas – sąmoningai išretintas. „Kanto“ laikas – 1784-ųjų ruduo, kai Europą pasiekė Lakio ugnikalnio pelenai. Veiksmo vieta – Kanto namai, kur paraleliniuose kambariuose tarpsta praeities šmėklos, sode obuoliai nekrinta nuo medžių, laikrodžiai sustoję, paukščiai nepakyla nuo šakų, bet pietų stalas dengiamas be jokių egzistencinių kataklizmų. Filosofo draugai susirinkę pailsėti nuo profesinių reikalų, bet, kaip ir dera akademinei draugijai, net pokalbiai apie vištas, oro balionus ar girgždančias kėdes virsta spekuliacijomis apie būtį.

Pjesės forma – linijinio laiko išardymas. Ivaškevičius veda žiūrovą per klaidžius dialogų labirintus, įtraukia į dramaturginius akligatvius, mulkina melagingais finalais. Kartais salė pratrūksta santūriu juoku, kartais nutyla, lyg kas būtų perbraukęs nagais per nugarą. „Kanto“ tekstas sugeba būti gyvas, žaismingas, pursloti mistika ir sąmoju, bet nepajėgia būti aktualus. Jo ironija – švari, net sterili. Jo struktūra – beveik laboratorinis kruopščiai parašytos „filosofinės komedijos“ pavyzdys. Tačiau būtent čia slypi pavojus: daugelis sąmojų – tarsi estradinės miniatiūros, pasakytos dėl efekto, o ne dėl būtinybės. Režisieriui sąmoningai pasirinkus tausojantį, pernelyg pagarbų, nekupiūruojantį santykį su tekstu, klasikiniai pokštai sulėtina ritmą, nustelbia, paskandina pagrindinę mintį. Noro prajuokinti „Kambaryje, kuriame negalvojama“ daug, mano skoniui gal net per daug. Tai jaukus, malonus juokas, dažniausiai virstantis publikos krizenimu, bet ne tas – įžūlus, išmušantis iš pusiausvyros, užsimiršimą dovanojantis kvatojimas. Galbūt čia ir slypi problema.

Režisierius XVIII amžių „Kante“ reprezentuoja ne kaip istorinį foną, bet kaip iškreiptą veidrodį, raibuliais vizualizuojantį dirbtinio intelekto kurtus paveikslus, dažnai nesutelpančius kambario sienas puošiančiuose rėmuose. Spektaklio dailininkai Gintaras Makarevičius ir Sandra Straukaitė atliepia iškreipiančio veidrodžio efektą kurdami spektaklio scenovaizdį bei kostiumus, padedančius šioje laiko kilpoje atkurti žaidybišką namų karnavalo, elegantiškų persirengėlių atmosferą. Visi veikėjai – Kantas, Martinas, svečiai – primena paauglius, ant įkaitusių galvų išdidžiai užsimaukšlinusius efektingus perukus. Jie tarsi nebaigę bręsti, tarsi dar nepaleisti į tikrąjį egzistencijos mūšį. Net pats Kantas, bandantis atrodyti griežtas, paklūsta savo tarnui, įsispraudusiam į beprotišku spalvingumu ir koketišku sukirpimu išsiskiriantį kostiumą. Filosofija čia tampa dekoratyviu triuku, puošnia kokarda, parišta po šio žaidimo personažų smakrais, o ne gyvu atsaku į mus kasdien už teatro sienų daužančią krizę.

Jei šis spektaklis būtų laikrodis, Glušajevo Kantas atliktų ne rodyklės, o spyruoklės, kuri išslysta iš suderinto mechanizmo, susisuka, šokteli ir visą laikrodžio mechanizmą išderina taip, kad jis pradeda gyventi savu ritmu, funkciją. Glušajevas scenoje – ne ramus proto balsas, bet gyvas, pulsuojantis sutrikimas, abejonė, dėl kurios šis filosofiškas pokštas ima skleisti žmogišką šilumą. Jo Kantas – ne portretas ir ne paminklas, jis stebėtinai mums artimas žmogus, kuris bandė viską suklijuoti proto stangomis, bet galiausiai pats tapo trūkio vieta. Jo esybė – ne stabilus centras, bet su kiekvienu veiksmu vis labiau dylanti grandinė, desperatiškai bandanti išlaikyti tvarką, kai už lango jau krinta civilizacijos pelenai. Glušajevas įkūnija tą Kanto pusę, kuri dažniausiai lieka tarp eilučių: prieš mūsų akis ne visagalis žinojimas, o bejėgis bandymas suprasti. Jo buvimas scenoje ne demonstratyvus, bet jautriai balansuojantis tarp ironijos, liūdesio ir bejėgiško humoro. Kartais užtenka tik žvilgsnio ar pauzės, ir ta pauzė pasako daugiau nei visas traktatas apie kategorinį imperatyvą. Kai spektaklio struktūra ima klibėti nuo per gausios logikos, per didelio kiekio žodžių ir labai tiksliai sustyguotų grupinių mizanscenų, būtent Glušajevo Kantas sukelia trūkį, žmogišką nelygumą, kuris primena, jog teatre mums ne visada reikia išgirsti filosofinės tiesos ištarmę, kartais užtenka, kad kas nors mūsų akivaizdoje išdrįsta būti klystantis ir silpnas.

VMT trupė – tai ne tik aktorių kolektyvas, bet ir kultūrinis, ir gal net istorinis reliktas. Jo pagrindą sudaro trys Rimo Tumino studentų kartos, kadaise sėkmingai įveikusios Ivaškevičiaus „Madagaskaro“ ir „Mistro“ viršukalnes. Abiejuose spektakliuose matėme aktorius, sugebančius peržengti teksto ribas, – jie vaidino ne tik personažus, bet ir mūsų lūkesčius, provokavo žiūrovus susimąstyti apie savo pačių tapatybę.

Ši tuminiška tradicija tęsiasi ir „Kante“: scenoje matome aktorius, kuriuos pažįstame kaip drąsius ir žaismingus ryškiausių personažų kūrėjus. Glušajevas, Cicėnas, Patkauskaitė, Mantas Vaitiekūnas, Leonardas Pobedonoscevas, Jokūbas Bareikis, Gintarė Latvėnaitė šį kartą susiduria ne su utopine fikcija ar mistine pasaulio vizija, o su filosofinių idėjų karkasu, kurio epicentras – vidinis Kanto kambarys. Ir būtent čia, tarp intelekto kalvų ir emocinių akivarų, trupė vėl leidžiasi į kelionę, į tikrą, šiuolaikybę provokuojančią teatro kelionę.

Viename interviu prieš premjerą režisierius tvirtino: „Tikras teatras prasideda ten, kur baigiasi galvojimas.“ Teatras, anot Koršunovo, neturėtų būti „filosofijos pamaina“, bet veikiau įvykis – sensorinis, ritualinis, nepaaiškinamas patyrimas, kuriame protas nutyla, o atsiveria tai, kas peržengia racionalumą. Šios mintys išties pavojingai gražios. Bet kas atsitinka, kai jos pasėjamos realiame spektaklyje? Galiausiai „Kantas“ vyksta ten, kur galvojimas prasideda, – ir ten pasilieka. Tai spektaklis apie formuluotes, o ne patyrimą. Filosofija čia neišgyvenama, tik artikuliuojama.

Koršunovas kalba apie teatrą kaip esaties proveržį, bet kuria teatrą kaip suderintą dialoginę instaliaciją. Jei teatras išties turėtų peržengti protą, tai kodėl jis čia taip kruopščiai apskaičiuotas, sukalibruotas, konceptualizuotas? Kodėl kiekvienas gestas – lyg literatūrinė išnaša, o emocinis intensyvumas tvarkingai nuglaistytas ir griežtai sukontroliuotas? VMT „Kantas“ – gražus, tikslus, šmaikštus. Jis moka save pateisinti. Bet ar jis dar išdrįsta gyventi?