Kūnai, kurie mus išduoda

Tai greičiausiai įvyko tik kūrėjo mintyse, vaizduotėje ir laiške, bylojančiame, kad 1336-aisiais balandžio 26-ąją, pasiekęs viršukalnę, vadinamą Filiolus („Mažasis sūnus“), Francesco Petrarca atsivertė šv. Augustino „Išpažinimus“ ir netikėtai rado frazę: „Ir žmonės stebisi kalnų aukštumomis, galingomis jūros bangomis, plačiomis upių tėkmėmis, vandenyno sūkuriu ir žvaigždžių judėjimu, bet nesusimąsto apie save.“

Petrarcos kelias į Mont Ventoux – tai ne tik fizinis žygis, estetinio malonumo ir vidinės refleksijos, renesansiškos savimonės vardan, bet visų pirma dvasinė iniciacija. Gamta čia tampa scena, kalnų masyvas – scenografija, o vidinis kopiančiojo monologas – pagrindine veiksmine linija. Argi ne to ilgimės teatre? Žvelgdami į sceną, kuri turi esminę – transformacijos galią.

Kaip ir Petrarca, mes, teatro žiūrovai, esame kopiantys: nuo pirmo sofito spindulio iki finalinio uždangos nusileidimo. Kiekvienas spektaklis idealiomis aplinkybėmis – miniatiūrinis Mont Ventoux. Su kiekvienu kopimo judesiu skatinantis kelti klausimus, ieškoti prasmės, svarstyti, kur einame, kas esame. Tam, kad spektaklis taptų viršukalne, kai laikas sustoja ir lieka tik viena mintis: „Gana kalbų, laikas apmąstymams.“

Šiemet festivalis „New Baltic Dance“ atsivėrė dviem itin skirtingomis, bet tematiškai susisiejančiomis viršukalnėmis – spektakliais „Mont Ventoux“ (trupė „Kor’sia“, Ispanija, Italija) ir „Harmonia“ (choreografė Adrienn Hód, trupė „Unusual Symptoms“, Vokietija). Abu jie kalba apie kūną, kuris ne tiek reprezentuoja, kiek išduoda. Bet išdavystė šiame kontekste tampa galimybe – susitikimo, ap(si)nuoginimo, žmogiškumo.

„Mont Ventoux“: tarp pastangos ir beasmeniškumo

„Nuolatinės pastangos įveikia visus sunkumus“, – rašė trupę „Kor’sia“ įkvėpęs Petrarca. Spektaklis „Mont Ventoux“ – choreografinė simfonija, sužadinta šio kopimo, – vilioja žiūrovą į vaizduotės aukštumas. Dramaturgija paremta bėgimu, griuvimu, sustingimu. Judesiai tampa alegorija: žmogus kuria save per įtampą. Tačiau spektaklis reflektuoja ir šiuolaikinę realybę: bėgimas vis labiau primena virtualų „skrolinimą“, nuolatinį ieškojimą, kuriame prasmė išsisklaido. Kūnai – preciziški, kontroliuojami, netgi tobuli. Bet kartu jie tampa beasmeniai, tarsi ištrūkę iš konteksto, iš žmogiškumo. Būtent čia glūdi spektaklio stiprybė ir svarbiausia patirtis, atliepianti šių metų festivalio šūkį „Kūnas kalba“. „Mont Ventoux“ kūnai kalba ne tekstu, o impulsais, kurie persmelkia visas žiūrovų ląsteles. Protas čia ne vadovauja, o klajoja kartu su pojūčiais.

Finale šokėjai tampa figūromis, primenančiomis plastiškas skulptūras. Reikšminga ne kulminacija, o sustingimo momentas. Ar šis kūnas dar geba jausti? Ar jis dar reiškia žmogų, ar tik lakonišką jo kūniškumo repliką?

„Harmonia“: kai buvimas virsta revoliucija

„Mont Ventoux“ kalba apie pastangą, o „Harmonia“ – apie buvimą. Ne demonstratyviai, bet oriai. Šokėjų kūnai – įvairūs, nesutampantys su klasikinio šokio logika, standartais. Tačiau tai ir yra pagrindinė spektaklio siekiamybė: ne parodyti, kad „visi gali“, bet tiesiog leisti visiems būti. Kūnai šioje scenoje nevaidina – jie gyvena. Ne ragina žiūrėti į „kitokį“, o kviečia į susitikimą. Kartais nejaukų, kartais nepatogų, bet tikrą.

Dalis žiūrovų po „Harmonios“ konstatavo: „Pagaliau – spektaklis, kuris užspaudė gerklę.“ Ir tai – komplimentas. „Harmonia“ neieško estetikos, ji išgrynina reakcijas. Grožis čia gimsta ne iš tobulumo, o iš žmogiškumo, iš drąsos būti savimi. Ir iš drąsos mus, žiūrovus, palikti be atsakymų, tik su veidrodyje atsispindinčia savo pačių reakcija.

Išdavystė, tampanti galimybe

Kūnai šiuose dviejuose spektakliuose išduoda mūsų lūkestį. Vienur – per estetikos sterilumą, kitur – per tylesnį, bet gilesnį žmogiškumą. Ir galbūt tai – vienas svarbiausių šiuolaikinio šokio tikslų: ne patikti, o „trigerinti“ (dirginti, provokuoti). Ne įtraukti, o priversti permąstyti pačią įtraukimo logiką. Kai kūnas tampa reklamos, sporto ar politikos įrankiu, menas vis dar gali išlikti vieta, kur kūnas kalba. Ne apie jėgą, o apie trapumą. Ne apie galią, o apie artumą. Ne apie standartą, o apie įvairovės sakralumą.

Petrarca grįžo nuo Mont Ventoux su nauja sąmone. O ką mes parsinešime iš „New Baltic Dance“? Koks bus mūsų šv. Augustino sakinys? Ką jis pažadins: baimę, ilgesį, smalsumą, meilę?

Mano šių metų festivaliniame nešuliuke – suvokimas, kad kartais viršukalnė visai šalia. Tereikia visiškos tylos scenoje, vieno veriančio žvilgsnio, rankos paspaudimo ir frazės, kuri primintų: žiūrėk ne tik į sceną, nukreipk žvilgsnį į save.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė