Ar gali verkti mergaitė su šautuvu?

Nutrūktgalvis artistas energingai iššoka iš savo arkliuko traukiamo vežimo ir užtikrintu rankos mostu žaibiškai nupeša karūnuotą erelį, šiuo gestu virtuoziškai reprezentuodamas tikrąją artisto ir konkrečiai lėlininko misiją mūsų, žmonių, bendruomenėje. Šią akimirką iš animacinio filmuko įsidėmėjau rugsėjį klajodama po stulbinančio turtingumo ir turiningumo Pilzeno lėlių muziejų. Drąsa būti maksimaliai kritiškiems ir meno kalba nebijoti oponuoti oficialioms instancijoms – ši autentiška Vidurio Europos lėlininkystės tradicija įsigėrusi į kunkuliuojantį čekų kraują. Tokios drąsos ir nesulaužyto moralinio stuburo ilgiuosi šį rudenį klajodama po įvairias lietuviško teatro premjeras.  

Kodėl mergaitės taip retai tampa herojėmis istorijų, kuriose kalbama apie išbandymus, pavojus ir drąsą? Kodėl net tada, kai pasakojimo centre – mergaitė, jos likimas dažnai tampa simboliu, o ne tiesiog žmogiška patirtimi? Šie klausimai neišvengiamai kyla Vilniaus teatre „Lėlė“ žiūrint Giedrės Kriaučionytės-Vosylienės spektaklį „Mergaitė su šautuvu“, sukurtą pagal Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Itagaki to paties pavadinimo komiksą. Tai istorija apie mergaitę Magdę, kuri, likusi viena ištrėmus šeimą, tampa partizanų būrio nare. Istorija, kurioje mergaitės balsas virsta tautos balsu.

Iš pirmo žvilgsnio Kriaučionytės-Vosylienės premjerinis spektaklis – šiltas, jautrus kūrinys apie išskirtinę vaiko drąsą kritinėse situacijose. Tačiau įsigilinus ima aiškėti, kad „Mergaitė su šautuvu“ balansuoja tarp dviejų labai skirtingų teritorijų – empatiško šiuolaikinio teatro vaikams ir ideologijos. Būtent ši dviprasmybė bei paradoksalus priešybių derinys paverčia spektaklį vienu įdomiausių ir problemiškiausių pastarojo meto reiškinių Lietuvos teatre.

Marcinkevičiaus ir Itagaki knyga „Mergaitė su šautuvu“ – išskirtinai subtilus pasakojimas ne tik apie istoriją, bet ir apie atmintį. Komiksas, siejantis dokumentiką ir fikciją, balansuoja tarp skaudžios realybės ir vaikui artimos vizualinės kalbos. Knygos pasakojimo struktūra koliažinė, šuoliuojanti per laiką, sapnus, prisiminimus, humorą. Šis fragmentiškumas leidžia vaikui išgyventi traumines patirtis ne per baimę, o per vaizduotę.

Spektaklyje ši koliažinė struktūra išnyksta, šuolius tarp atminties fragmentų keičia linijinis, emociniu tikrumu grįstas pasakojimas. Viename iš interviu režisierė teigia norėjusi, kad žiūrovas „tikrai atsidurtų bunkeryje kartu su Magde“. Šis intencionalus priartinimas prie išskirtinės vaiko patirties keičia toną nuo vaizduotės link moralinės identifikacijos. Dabar žiūrovas nebe stebi mergaitės istoriją, o turi susitapatinti su jos drąsa, ištverme, pasiaukojimu.

Tokia transformacija iš literatūros į teatrą atskleidžia esminį skirtumą tarp dviejų medijų – komiksas leidžia kvėpuoti, o teatras reikalauja jausti. Tačiau kai emocijos tampa vienakryptės („būk drąsus, ištverk, aukokis dėl tėvynės“), meninė empatija sklandžiai virsta agitacija.

Klausimas, kaip su vaikais kalbėtis apie okupaciją, išdavystes, stalinizmo represijas, yra vienas sunkiausių. Spektaklio „Mergaitė su šautuvu“ režisierė teigia: „Teatro tikslas – švelniai treniruoti vaiko psichiką.“ Ši mintis atskleidžia jos norą sukurti saugią erdvę, kurioje galima kalbėti apie skausmą be traumos. Tačiau paradoksalu, kad spektaklis, siekiantis apsaugoti vaiką nuo kančios, kartu atima iš jo galimybę ją išjausti.

Aktorės Indrės Vėlyvytės Magdė be galo stipri. Ji neverkia, nesibaimina, nėra pasyvi stebėtoja – ji veikia. Frazė „indėnai neverkia“ tampa mergaitės moraliniu lozungu, apibrėžiančiu, kas yra teisinga emocija. Tačiau ar tikrai vaikui reikia mokytis neverkti? Šiandien, kai emocinio intelekto ugdymas pagaliau išsivadavo iš stereotipų, kai net mokyklose kalbama apie jautrumo svarbą, teatro raginimas „ištverti, nes esame lietuviai“ skamba deklaratyviai.

Tokia interpretacija iš dalies tęsia seną tradiciją, pagal kurią mergaitė yra ne asmenybė, o savotiškas tautos simbolis, jos moralinis veidrodis. Mergaitės kūnas čia tampa metafora: jis turi iškęsti, ištverti ir nepalūžti. Tai motyvas, nuo kurio feministinė kultūros kritika bėga jau kelis dešimtmečius, bet jis vis dar sugrįžta, ypač dabartinės ideologinės retorikos kontekste.

Kad ir kaip paradoksalu, žiūrint iš teatro istoriko perspektyvos „Mergaitės su šautuvu“ veiksmo struktūra, forma ir viešinimo būdas primena agitacinio teatro bruožus. Būdingos tokio teatro savybės – aiškus ideologinis tikslas, minimalistinė estetika, simbolių tiesmukumas, publikos įtraukimas. Visa tai atpažįstama „Lėlės“ spektaklyje „Mergaitė su šautuvu“. Spektaklis, remiamas Krašto apsaugos ministerijos, LDK Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos, keliauja po Lietuvą kaip nemokama pilietiškumo pamoka. Po pasirodymų vyksta diskusijos „Ką gali padaryti dėl Lietuvos?“ su kariuomenės atstovais, menininkais, visuomenės veikėjais. Scenoje – estetinis minimalizmas, aiškūs simboliai, naudojamas ir įtraukimas: vaikai kviečiami paslėpti ir pasaugoti iki veiksmo pabaigos dinamitą, perskaityti laišką iš Sibiro, nuspręsti, ar aukotis dėl tėvynės, ar pasiduoti okupantams. Tai, kas prasideda kaip interaktyvus žaidimas, virsta moraliniu testu. Teatras čia veikia ne kaip refleksijos, o kaip mobilizacijos mechanizmas.

Scenografija (dailininkas Marius Vaitkus) minimalistinė – dėžė, batai, Rūpintojėlis, šuo su medine koja. Muzika (kompozitorius Dominykas Digimas) vos girdima, lyg tyčia vengiant emocinio pertekliaus. Visa tai sukuria įspūdį, kad menas čia tarnauja turiniui, o turinys – konkrečiai misijai.

Tokia estetika graži, bet pavojinga. Ji reprezentuoja konkrečias žinutes: auka yra graži, mirtis už tėvynę prasminga. Taip spektaklis priartėja prie agitacinio teatro logikos, kai emocija tampa mobilizacijos įrankiu.

Šiuolaikinėje propagandos teorijoje vis dažniau kalbama apie „minkštąją propagandą“ – estetiškai rafinuotą, emocijomis grįstą pasakojimą, kuris ne šaukia, o glosto. Jis sukuria sutarimą, ne prieštarą; suvienija, bet nekelia klausimų. „Mergaitė su šautuvu“ veikia būtent šiuo principu – ji ne įsakinėja, o švelniai įtikina.

Režisierė interviu pabrėžia norėjusi parodyti partizanus kaip „paprastus žmones“, ne herojus. Tačiau teatriniame naratyve toks siekis virto priešingybe – žmogaus silpnumas čia tampa heroizmo išraiška. Tai paveikiausia propagandos forma: emocinis konsensusas be kritikos. Jis veikia tyliai, gražiai, nuoširdžiai, kaip teatras, kuris tave sušildo, bet kartu įrašo vertybinį kodą, kurį priimi nesuvokdamas.

„Mergaitėje su šautuvu“ išties yra epizodų, kurie nuoširdžiai sujaudina. Kai Magdė sapnuoja karo vaizdus, virš jos dėžės slenka mirioraminiai piešiniai, tarsi per reginius atsidurtum jos pasąmonėje. Tai trapi akimirka, kai mergaitė tampa vaiku, o ne simboliu. Būtent ten, kur režisierė leidžia sau nukrypti nuo didaktiškos pedagogikos, prasideda tikras teatras, kurio esmė ne pamoka, o išgyvenimas. Šis epizodas rodo, kiek mažai reikia, kad istorija taptų žmogiška. Bet apskritai spektaklyje vaiko kūnas paklūsta disciplinai, pasiaukojimui, drąsai. Ir tai jau nebe meno, o ideologijos kalba.

„Mergaitė su šautuvu“ – profesionalus, estetiškai preciziškas, emociškai įtaigus spektaklis. Tačiau jo įtaiga kyla iš apibrėžto moralinio kodo, o ne iš žmogaus trapumo. Tai patriotiškas spektaklis, kuriame drąsa ir pasiaukojimas apibrėžiama kaip pareiga, o ne pasirinkimas. Mano subjektyvia nuomone, teatrui pradėjus kalbėti imperatyviai, menas praranda savo teisę į tylą. O juk būtent tyla leidžia vaikui mąstyti, jausti, klausti. Šiandien, kai pasaulis ir taip persmelktas karo retorikos, galbūt kaip tik teatras turėtų būti ta vieta, kurioje mergaitės su šautuvais galėtų pagaliau išlipti iš agitacinio plakato ir tiesiog pravirkti.