Garsiai, tyliai, kuždomis – kalba lėlės

Kai lėlių teatras peržengia tradicinius rėmus ir tampa drąsių meninių inovacijų platforma, kyla klausimas: ar lėlių pasaulis tikrai vis dar nekaltas ir žaismingas? Klaipėdoje vykęs tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“ akivaizdžiai įrodė, kad lėlės gali maištauti, provokuoti, būti estetiškai rafinuotos ir emociškai sukrečiančios. Šiuolaikiniame lėlių teatre neegzistuoja dirbtiniai tabu, nes už visu balsu tiesą bylojančios lėlės kalnu stovi unikalūs jų kūrėjai ir valdytojai – lėlininkai. Noriu pabrėžti, kad šių metų festivalio „Materia Magica“ įdomiausi bei aktualiausi spektakliai tyrinėjo globalizacijos paradoksus, moters balso emancipaciją, patį kūrybos procesą ir žmogaus santykį su trapumu ir monumentalumu.

Kūrybos ritualai „Skriptografe“

Ézéquielis Garcia-Romeu – vienas ryškiausių šiuolaikinio lėlių teatro kūrėjų, garsėjantis eksperimentais su objektų teatru, vizualine dramaturgija ir tarpdisciplininiu požiūriu į šiuolaikinio meno procesus. Gimęs 1961 m. Buenos Airėse, šiuo metu gyvenantis Prancūzijoje, Nicoje, jis išgarsėjo kaip režisierius, lėlininkas, scenografas ir pedagogas. Garcia-Romeu kūryba pasižymi nuolatinėmis naujų išraiškos formų paieškomis, siejant literatūrą, lėlių teatrą, scenografiją ir naujausias technologijas.

Festivalio organizatoriai – Klaipėdos lėlių teatras – Garcia-Romeu interaktyviam spektakliui-dirbtuvėms „Skriptografas“ užleido savo jaukią salytę Edukaciniame centre. Ideali erdvė kūrybinei laboratorijai, kurioje sapnas susipina su tikrove. Scenos centre – didelis stalas, ant jo išvyniotas baltas popieriaus lapas. Mes, keturi rašytojai savanoriai, pasodinami veidais vienas į kitą, kiekvienam po ranka ant miniatiūrinės atbrailos – liniuotas mokyklinis sąsiuvinis ir paprastutis tušinukas. Už mūsų nugarų – kelios eilės žiūrovų.

Kol kas tuščias balto lapo paviršius simbolizuoja kūrybos lauką, erdvę, kurioje realybė tampa sapnu, o sapnas – realybe. Dar akimirka, ir kažkas, tupintis po stalu, baltame lape išpjauna angos kvadratą, skylė į nežinią atsiveria, pro ją bando lįsti ir vėl kažkur prapuola keisčiausios lėlės ir miniatiūriniai daikteliai. Žiūrovai pamažu tampa liudytojais, kaip iš simboliškų lėlių judesių, mįslingų povyzų gimsta tekstai – fragmentiški, tačiau emocionalūs, primenantys sapno nuotrupas. Tai tarsi kolektyvinis sapnas, kuriame rašytojo tušinuko skrebenimas ir lėlininko gestas susilieja į vieną kūrybinę viziją, – tokią mintį pagavau už uodegos, stebėdama finale savo parašytus tekstus skaitančius „Skriptografo“ rašymo dirbtuvių kolegas Andrių, Sondrą ir Anuprą.

Iš savo trijų sunkiai įskaitoma rašysena priskrebentų sąsiuvinio lapų galėčiau pacituoti tik paskutinį Scriptum post – „Išmirkyk spirite vidinę gyvatę“. Idealus tostas keliant raudono vyno taurę, kiekvienam rašiusiajam patiektą imperatoriško stoto miniatiūrinės lėlytės.

Trapumo ir monumentalumo sintezė „Mažajame teatre ant pasaulio krašto“

Didžiąja „Materia Magica“ meninės programos kulminacija galima drąsiai vadinti dar vieną Garcia-Romeu spektaklį „Mažasis teatras ant pasaulio krašto – Opusas II“. Klaipėdos „Hofo“ salėje suvaidintas „Opusas“ tapo melancholiška kelione į lėlių pasaulį, kuriame mirtinas mechanikos šaltumas susilieja su žmogaus trapumu. Spektaklis – tarsi metaforiškas bandymas suprasti civilizacijos absurdiškumą ir žmogaus pastangas išgyventi totalitarizmo tvaiko persunktame technologijų pasaulyje. Lėlių judesiai, lydimi subtilių šviesos žaismo ir garsinių kompozicijų, „Opuse“ virsta poetiška alegorija apie tai, kad mūsų modernios pastangos dažnai žlunga susidūrusios su egzistencijos trapumu. Lėlės, gimstančios iš dulkių, medžio, silikono, gipso, kempinės ir mechanikos, pasakojo apie pasaulį – išvargintą, trapų, tačiau nuolat siekiantį išgyventi.

Poetiškas ir teatrališkas Garcia-Romeu spektaklis atvėrė visatą, slypinčią tarp materijos grožio ir jos brutalumo – visatą, kurioje laikas susirango į amžinybę, o žmonės, lyg griaučių šešėliai, brenda per žvyrą ir akmens sunkumu keliasi iš giliausių požemių. „Mažasis teatras ant pasaulio krašto – Opusas II“ – tai įtaigus teatro eksperimentas, kuriame kiekvienas judesys tampa emociniu impulsu žiūrovo sąmonei. Lėlių figūros, balansuojančios ant kreivo platformos paviršiaus, kuria paralelę su mūsų pačių egzistencine padėtimi – būti ir laukti, niekada neatrandant tikrosios žmogiško orumo prasmės. Tai savotiškas atspindys mūsų kasdienybės, kurioje gyvybė dažnai tampa smulkia moneta, o žmogaus esybė – propagandos įrankiu.

Spektaklio dramaturgija artima senovinei tragedijai, suskaidyta į tris dalis, kuriose lemtis vėl triumfuoja prieš žmogaus pastangas. Mechaniški nuolat pasikartojantys veiksmai, lyg nematomo likimo valdomi mechanizmai, skleidžia paradoksalią melancholiją ir trapumą. Tai teatrinė instaliacija, kurioje poezija ir subtilūs objektais manipuliuojantys lėlininkai nuolat kovoja su neišvengiama mašinų jėga, keliančia grėsmę žmogaus trapumui. Garcia-Romeu čia kuria ne linijinį pasakojimą, o teatrinę meditatyvią viziją, joje lėlių fragmentiškumas tampa žmogaus gyvenimo simboliu. Šiame opuse vaizduojamas pasaulio trapumas – tai ir refleksija apie mūsų kasdienybę, lėtai byrančią, griūvančią, o kartu monumentalią dėl savo titaniškų pastangų išlikti bet kokia kaina.

Globalizacijos refleksija „Transporto“ cikle

Slovėnų režisierius Tinas Grabnaras, aktyviai tyrinėjantis šiuolaikinio lėlių teatro galimybių ribas, savo kūryboje inovatyvias režisūros technikas jungia su filosofine refleksija. Už spektaklius „Kažkur kitur“ ir „Natiurmortas“ pelnęs daugybę nacionalinių bei tarptautinių apdovanojimų, Grabnaras „Klaipėdos energijos“ erdvėse pristatė ciklą „Transportas“, tyrinėjantį žmogaus mobilumo kainą.

Liublianos lėlių teatro spektaklis „Transportas: išvykimas“ atvėrė nepatogią tiesą: mūsų troškimas judėti greičiau ir daugiau sutrikdo gamtos harmoniją, elementarią pusiausvyrą. Tiltai griūva, upės keičia vagas, o miestai plečiasi, nesuvokdami, kad bet kurią akimirką gali griūti nuo savo pačių svorio. Grabnaras čia atsiskleidžia kaip teatro vizionierius – jis jungia hiperrealistines miniatiūrines scenas su įtraukiančiomis garso kompozicijomis, kuriančiomis įtampą ir estetinį išgyvenimą. Griūvantis namas tampa ne tik vienos miniatiūrinių žmonių figūrėlių vaidinamos šeimos tragedija, bet ir žlugusių žmonijos iliuzijų simboliu. Režisierius atskleidžia, kaip beatodairiškas progreso siekis griauna tiek ekologines, tiek etines mūsų pasaulio ribas.

Balstogės lėlių teatro pristatytas spektaklis „Transportas: jungiamieji skrydžiai“ gilinasi į globalizacijos utopiją per oro uosto metaforą. Laisvės ir mobilumo idėjos čia pasirodo kaip iliuzija, kuriai susidūrus su tikrove atsiskleidžia konfliktai ir prieštaravimai. Iš pradžių šviesi ir svetinga oro uosto erdvė pamažu virsta konfliktų erdve, o pabėgėlių šeimos istorija, susipynusi su oro uosto rutina, išprovokuoja vis skaudžiau tvinkčiojantį klausimą: ar globalizacija tikrai mažina atskirtį, ar tik slepia ją po politinio korektiškumo šydu ir ar žmonių mobilumas iš tikrųjų suartina pasaulį?

Trečiasis ciklo spektaklis „Transportas: krovinys“ sunkvežimio vairuotoją paverčia simboliniu herojumi – žmogumi, kurio kasdienybė įkalinta transporto logistikos krumpliaračiuose. Tūkstančiai sunkvežimių mūsų pasaulio keliuose kuria ekonomikos augimo mitą, bet už šio judėjimo slypi gyvenimo kokybės gerėjimo iliuzija. Krovininio transporto realybė – tai ne tik prekės, bet ir išsekę žmonės, spaudžiami terminų ir darbo krūvio; žmogus čia tampa sraigteliu, kurio judėjimas nulemtas globalios ekonomikos logikos. Kai stresas pasiekia ribą, įvyksta tragedija – du aktoriai, meistriškai valdantys miniatiūrinių objektų pasaulį, ją sumodeliuoja prieš čia pat sėdinčius, iš egzistencinio siaubo nuščiuvusius žiūrovus.

Moters balso manifestas: Yael Rasooly ir Édith Piaf

Festivalio kulminacija tapo Yael Rasooly monospektaklis „Edita ir aš“ – drąsus teatrinis manifestas prieš nutildymo kultūrą, kuriame menininkė į sceną žengia ne kaip pasakotoja, o kaip liudytoja ir kaltintoja. Rasooly – Jeruzalėje gimusi tarptautinė teatro žvaigždė, režisierė, aktorė, dainininkė ir lėlininkė. Jos spektakliai apkeliavo daugiau nei trisdešimt pasaulio šalių, pelnė daugybę apdovanojimų, tarp kurių – UNIMA garbės diplomas, „Fringe NYC“ Didysis prizas, „The New York Times“ ir „Télérama“ kritikų įvertinimai. Rasooly nesiekia papasakoti gražios istorijos apie Édith Piaf – ji pasitelkia dainininkės istorijos mitus, kad suformuluotų universalius moters išgyvenimo šiuolaikinėje visuomenėje klausimus. Čia Piaf tampa ne garbinimo objektu, bet permąstoma, dekonstruojama kultūrinės ikonos figūra ir visų nutildytų moterų balsų simboliu.

Spektaklis atskleidė, kaip kultūriniai stereotipai ir cenzūra suformuoja moters balsą. Rasooly įveikė Piaf mitą ne sentimentalumu, o ryžtingu šauksmu. Scena virto barikada, kurioje objektai ir lėlės tapo protesto prieš nutildymo kultūrą ginklais ir kovos įrankiais. Jie nėra tik simboliai – jie atlieka kaltinimo funkciją, primindami apie moterų nutildymą ne tik smurtu, bet ir pasitelkiant teisines bei kultūrines struktūras. Lėlės, kaip nebylios liudininkės, tampa nepaprastai įtaigia metafora. Rasooly įsiūčio ir juoko mišinys sukrečia, juokas virsta sarkazmo šarvais, o humoras – emociniu išsivadavimu.

Rasooly nesiekia būti patogi – jos teatras griauna romantizuoto kančios grožio įvaizdį, parodydamas, kad moters balsas scenoje gali būti ir brutalus, ir gražus. „Edita ir aš“ tapo festivalio emocine kulminacija – šauksmu, kuris išlaisvina ir keičia. Toks buvo visas šių metų festivalis „Materia Magica“ – įtaigus maištas prieš teatrines konvencijas ir drąsus kvietimas iš naujo apmąstyti savo vietą didžiajame meno pasaulyje.