Šeima kaip gedimas: išgyvenimo režimas teatre

Lietuva vis dar turi problemų su vaikyste. Tiksliau, su jos reprezentacija mene, kultūroje, viešajame diskurse. Vaikystė pas mus pernelyg dažnai paverčiama arba sentimentaliu prisiminimu, arba pedagoginiu įrankiu, skirtu meno vartotojui „teisingai“ paveikti. Kovo 26 d. Alytaus miesto teatre įvykusi režisieriaus Agniaus Jankevičius spektaklio „Mes – žvėrys“ premjera šią tradiciją brutaliai nutraukia. Tai spektaklis, kuris ne tik atsisako pagražinimų, bet ir iš esmės paneigia pačią prielaidą, kad vaikystė yra saugi, vienaprasmė ar bent jau integruojama patirtis.

Alytaus spektaklis sukurtas pagal  2011 m. JAV išleistą Justino Torreso knygą „We the Animals“. Šis puikus šiuolaikinio „brendimo“ romano pavyzdys visiškai svetimas klasikinio teatro materijai. Knyga nesuteikia dramaturginės atramos, nesiekia nuoseklumo, nesidomi psichologiniu paaiškinimu – tai fragmentų, jutimų, smūgių ritmika unikalus tekstas. Kitaip tariant, medžiaga, kurią labai lengva „sugadinti“ bandant ją adaptuoti. Ir būtent čia režisierius bei inscenizacijos autorius Agnius Jankevičius daro vieną taikliausių savo sprendimų – jis neadaptuoja romano scenai, bet perima jo struktūrinį principą. Tekstas spektaklyje „Mes – žvėrys“ tampa ne pasakojimu, o pačia veiksmo DNR struktūra.

Tačiau šis Jankevičiaus sprendimas turi kainą. „Mes – žvėrys“ sąmoningai netenkina sklandžiai išartikuliuotas istorijas įpratusio vartoti žiūrovo lūkesčių, bet kartu atsisako ir dalies komunikacijos. Tai spektaklis, kuris „nesistengia“ būti suprastas, jis kaip patirties blokas arba paveikia, arba atstumia. Ir būtent šioje vietoje kyla pirmasis klausimas: ar Lietuvos regionai, konkrečiai Alytaus miestas, yra pasiruošę tokiam teatrui, kuris nepaaiškina, neveda už rankos ir nesutaiko?

Paradoksalu, tačiau oficialiame spektaklio pristatyme mėginama šią medžiagą sušvelninti iki beveik atpažįstamos, „literatūriškai gražios“ vaikystės ikonografijos: pomidorų mėtymo, aitvarų iš šiukšlių laidymo, tylos rytų su avižine koše. Tokia poetika, nors ir paimta iš paties romano, čia ima veikti kaip savotiškas filtras, uždengiantis tai, kas tekste ir spektaklyje yra esmingiausia. Ir tai ne nostalgija, o nuolatinis įtampos ir baimės režimas. Net ir pristatant premjerą režisieriaus Agniaus Jankevičiaus iškomunikuota „signalinės raketos, staiga nušviečiančios tamsą“, metafora išduoda tą pačią dviprasmybę: režisierius kalba apie fragmentišką patirties suvokimą, tačiau kartu estetizuoja traumą, paversdamas ją beveik vizualiniu efektu. Problema ta, kad ši medžiaga nėra „gražiai nušvintanti“, ji veikia kaip nuolatinis, skrodžiantis apšvietimas, kuriame nebelieka kur pasislėpti. Todėl klausimas čia ne apie tai, ar spektaklis geba perteikti vaikystės poeziją, o apie tai, ar jis pajėgia neišduoti jos žiaurumo. Įtampa tarp reprezentacijos ir patirties atveria esminę spragą: teatro aprašas žada jautrią istoriją apie disfunkcinę šeimą, o spektaklis, bent jau savo stipriausiose vietose, rodo, kad šeima čia yra ne tema, bet problema, kuri neišsprendžiama nei per atmintį, nei per estetiką.

Svarbu konstatuoti, kad „Mes – žvėrys“ Alytaus teatre neatsiranda vakuume: tai nuosekliai formuojamos repertuarinės krypties dalis, kuri Lietuvos teatro kontekste vis dar atrodo beveik anomalija. Kol tokios institucijos kaip Lietuvos nacionalinis dramos teatras ar Valstybinis jaunimo teatras paauglių auditoriją arba ignoruoja, arba dažniausiai siūlo estetiškai saugius, dramaturgiškai „suvaldomus“ pasakojimus, kuriuose sudėtingos patirtys arba sušvelninamos, arba įrėminamos kaip edukacinės problemos, Alytaus miesto teatras renkasi priešingą strategiją – ne amortizuoti, o eskaluoti. Tokios pozicijos ištakų galima ieškoti šio teatro dramaturgės, režisierės ir aktorės Andros Kavaliauskaitės darbuose, ypač monospektaklyje „Seen“, drąsiai su paauglių auditorija kalbėjusiame apie valgymo sutrikimus, kūno kontrolę ir savidestrukciją.

Faktas, kad Alytaus teatro jaunieji žiūrovai yra turėję unikalios patirties žiūrėti spektaklius, kurie veikia ne kaip standartiniai „spektakliai jaunimui“, o kaip tiesioginis įėjimas į traumines būsenas, kuriose nebelieka patogios distancijos. Panaši laikysena žvelgiant į platesnį teatrinį kontekstą ryški ir aktoriaus Raimondo Klezio kūryboje, kai paauglys traktuojamas ne kaip „formuotinas žiūrovas“, o kaip subjektas, jau gyvenantis konflikte ir galintis jį reflektuoti be supaprastinimų. Šiame kontekste organiškai į Alytaus miesto repertuarą įsiliejusiame spektaklyje „Mes – žvėrys“ Agnius Jankevičius perkelia problemą dar giliau ir parodo, kad vaikiška trauma nėra tik individo būsena, ji įrašyta į šeimos ir socialinių santykių mechaniką. Todėl šiuo tekstu noriu užfiksuoti ir paradoksalų kontrastą: regioninis teatras imasi temų ir formų, kurių didžiosios scenos vis dar vengia, bijodamos intervencijos į žiūrovo komforto zoną, paviršutiniškai artikuliuojamą „misiją“ ar institucinį saugumą. Alytus šio saugumo atsisako ir būtent dėl to šiandien atrodo konceptualiai drąsesnis nei dalis nacionalinių teatrų.

„Mes – žvėrys“ nėra spektaklis apie socialines problemas. Tai spektaklis apie struktūrinį trūkumą ir apie šeimą, kurioje nėra nei materialinės, nei emocinės pusiausvyros. Trijų brolių, kuriuos vaidina aktoriai Dovydas Šernas, Vaidas Praspaliauskas ir Vincas Vaičiulis, pasaulis čia kuriamas kaip nuolatinio deficito būsena. Trūksta maisto, trūksta pinigų, trūksta laiko, bet svarbiausia – nuolat trūksta stabilaus ryšio. Šeima, kuri turėtų būti atrama, tampa nestabilia sistema, kurioje kiekvienas narys veikia pagal išlikimo logiką. Būtent šį struktūrinį trūkumą scenovaizdis paverčia matomu, materializuodamas jį kaip iškreiptą, nestabilią vaikystės erdvę. Šiai sistemai įrėminti spektaklio dailininkė Laura Luišaitytė sukūrė monumentalų vaikiško kambario scenovaizdį, dekoruotą akmens amžiaus uolų tapybos ir dinozaurų siluetų vizualiniu šifru. Čia būta gaisro, čia tarpo svajonės ir maišėsi pragaras su rojumi – rėkia regresijos, dekonstruotos realybės, liminalios erdvės iliuziją kuriantis scenovaizdis.

Aktorių darbas spektaklyje „Mes – žvėrys“ yra jo stipriausias ir kartu rizikingiausias elementas. Emocinės trijų vitališkų paauglių amplitudės svyruoja nuo beveik euforiško artumo iki brutalaus atstūmimo. Kaip jau įprasta Jankevičiaus spektakliuose, personažai kuriami pasitelkiant ne psichologinę analizę, o kūną, judesį, ritmą. Tai suteikia scenoms intensyvumo, bet kartu sukuria monotoniškumo pavojų: kai kiekviena scena yra „aukštos įtampos“, kyla klausimas, kur ir kada įvyksta tikroji kulminacija. Vis dėlto šis pasirinkimas sąmoningas: kaip ir daugelyje savo pastaruoju metu režisuotų spektaklių, ir naujausiame Jankevičius siekia ne dramaturginės gradacijos, o nuolatinio spaudimo efekto.

Vinco Vaičiulio kuriamas personažas spektaklyje veikia kaip jėgos centras – jo energija palaiko kolektyvinį „mes“, bet kartu jį ir griauna. Tai ne vienpusis dominavimas, o balansavimas tarp apsaugos ir agresijos. Vaido Praspaliausko personažas tampa tarpine zona, jo buvimas scenoje yra labiau reakcija nei veiksmas; per šį „tarp“ pradeda ryškėti sistemos nestabilumas. Dovydo Šerno vaidinamas Džastinas yra spektaklio lūžio taškas, bet ne dėl to, kad jis „kitoks“, o dėl to, kad nebesutampa su kolektyvine struktūra. Jo atsiskyrimas nėra ideologinis ar deklaratyvus, jis vyksta per kūnišką distanciją, per ritmų nesutapimą, per buvimo kokybės pokytį.

Onos Gudaitytės vaidinamos motinos figūra šiame spektaklyje yra vienas tiksliausių, bet ir pavojingiausių sprendimų. Ji reprezentuojama kaip pervargusi, mylinti, bet nepajėgianti tos meilės išreikšti. Toks personažas lengvai galėtų virsti socialiniu stereotipu, tačiau spektaklyje „Mes – žvėrys“ ji funkcionuoja kaip struktūrinis elementas: meilės, kuri neveikia kaip atrama, įsikūnijimas. Šis sprendimas sukuria vieną stipriausių spektaklio efektų, kai suvokiama, kad ryšys tarp motinos ir jos vaikų egzistuoja, bet jis nefunkcionalus.

Vis dėlto spektaklio silpnoji vieta slypi ten, kur jis pats sau prieštarauja. Jankevičius deklaruoja realistinę kryptį, tačiau scena nuolat slysta į ekspresiją. Šis svyravimas kartais kuria įtampą, kartais – neapibrėžtumą: ar mes stebime konkrečią šeimą, ar apibendrintą modelį? Klausimas lieka neatsakytas, nepagrįstas ir ne visada produktyvus. Tačiau būtent ši neapibrėžtis leidžia spektaklį įrašyti į platesnę Jankevičiaus kūrybos trajektoriją. Nuo spektaklio „Idiotas“ iki naujausių „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ ir „Venecijos pirklė“ jo darbuose nuolat atsikartoja tas pats principas: pasaulis matomas per subjektą, kuris dar nėra prisitaikęs prie jo taisyklių. Vaikas ar paauglys nėra „tema“ – tai metodas, leidžiantis išsklaidyti socialines iliuzijas.

Režisieriaus keliamas klausimas, ar mūsų vaikiškos svajonės suaugus tampa realybe, spektaklyje „Mes – žvėrys“ iš esmės paneigiamas. Vaikiškos svajonės ne tik neišsipildo, jos susiduria su realybe kaip su jėga, kuri jas deformuoja. Paauglystė tampa ne perėjimu, o lūžiu, kai kolektyvinis „mes“ neišvengiamai skyla į izoliuotą „aš“.

„Mes – žvėrys“ nėra patogus spektaklis. Ir neturėtų toks būti. Problema tik ta, kad Lietuvos teatras vis dar dažnai tikisi, jog net ir nepatogumas bus „suvaldytas“, „paaiškintas“, „integruotas“. Agnius Jankevičius šio lūkesčio nepatenkina. Kaip tik dėl to šis spektaklis yra svarbus, nes vaikystė čia nėra tema: ji yra trauma, kuri struktūruoja viską, kas ateina po to.