Monika Plentauskaitė – jaunosios kartos tapytoja, šiuo metu tęsianti tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Sausio 17 dieną Vilniaus meno galerijoje „Meno niša“ atsidarė pirmoji dailininkės solo paroda sostinėje, kurioje ji pristatė savąjį „Butaforijų parką“. Parodai einant į pabaigą, susitikome su Monika pakalbėti apie jos kūrybą, parodą ir iš kur ji semiasi idėjų paveikslams.
Dar prieš prasidedant Europos šalių kino forumui „Scanorama“, buvo džiugiai skelbiama, kad beveik pusę atrinktų festivalio filmų režisavo moterys. Festivalyje įvyko trys nacionalinės premjeros, kurių režisierės – taip pat moterys. Visgi tokia moterų režisuotų filmų gausa nėra vien tik „Scanoramos“ filmų atrankos politikos rezultatas – iš tiesų šiuo metu moterys Lietuvoje sudaro didžiąją jaunųjų kino režisierių dalį. Šiame tekste trumpai aptarsiu šių metų „Naujojo Baltijos kino“ nacionalinės programos filmus.
Šių metų Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristato itin daug jaunųjų debiutuojančių režisierių filmų. Festivalio naujoje programoje „Galvok, ką nori“ – ryškūs eksperimentuojančių, savo kino kalbos ieškančių režisierių kūriniai, skirti jaunajai kartai arba tiems, kurie ieško naujų kino vėjų. „Scanoramoje“ viešėjo ir savo filmą „Buržuazinio šuns savikritika“ pristatė jaunasis vokiečių režisierius Julianas Radlmaieris, savo kūriniuose nebijantis pasijuokti tiek iš savęs, tiek iš politikos.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatoma programa „Pasimatymai su Tilda", atskleidžianti aktorės Tildos Swinton įvairiapusiškumą ir rodanti darbus dokumentinio kino srityje. Šią proga kviečiame atrasti netikėtumų pilną aktorės biografiją ir susipažinti su aktorės vaidmenimis, sukurtais autoriniame ir komerciniame kine.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis šiais metais rodo specialią programą „Pasimatymai su Tilda". Vienas šios programos filmų – „Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai" – pasakoja apie dailės kritiką ir rašytoją Johną Bergerį bei jo gyvenimą paskutiniaisiais metais Prancūzijos Alpių kaimelyje Kensi. Apie filmą ir Johną Bergerį kalbamės su vienu iš keturių filmo režisierių Colinu MacCabe.
Nuo pat atsiradimo pradžios serialai buvo laikomi „moters mediumu“. Namų šeimininkės vaidmenį atliekančios moterys, atlikusios namų ruošos darbus, galėdavo valandėlei atsipūsti ir pailsėti, kol iš mokyklos grįš vaikai, o vėliau pasirodys ir „šeimos galva“ – vyras. Nepaisant tokio tipo serialų, per pastaruosius 15–20 metų televizija leido atsirasti stiprioms moterims veikėjoms, kurios, palyginus su kinu, nėra taip stipriai suvaržytos taisyklių.
Trečiosios feminizmo bangos sūkuryje kino industrijoje vis dažniau išgirstamas moters režisierės balsas. Gegužės mėnesį Kanų kino festivalyje Sofia Coppola tapo antrąja moterimi per visą festivalio gyvavimą laimėjusia apdovanojimą už geriausią režisūrą. Pagrindinėje konkursinėje programoje rodyta „Lemtinga pagunda“ (The Beguiled, 2017) – tai antroji Thomo P. Cullinan knygos tuo pačiu pavadinimu kūrinio interpretacija.
Birželis – tai mėnuo, kuomet Vilniaus ir Lietuvos gyventojams atsiranda masinių kultūrinių renginių pasiūla. „Instagram“ ir „Facebook“ paskyrose sužiba nuotraukos iš meno mugės „ArtVilnius“ ar Kultūros nakties. Hashtag'ų jūroje mirga „ArtVilnius“, „ContemporaryArt“, „Kulturosnaktis“, „Art“ ir t.t. Per metus retai meno parodose besilankantys individai gauna dvi puikias progas meno fotosintezės būdu įsisavinti tiek, kiek jiems reikia, ir toliau gyvuoti ateinančius metus.
22-asis Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“ šiais metais uždarymo filmu pasirinko iš trylikos video instaliacijų į vieną ilgo metražo filmą sujungtą „Manifestą“, iš parodų salių perkeltą į kino sales. Filmas jau buvo rodytas nepriklausomo kino festivalyje „Sundance“, dar bus rodomas Niujorke vyksiančiame Tribekos filmų festivalyje. Pasitelkiant marketingo strategijas, kūrinys masinei auditorijai dažniausiai transliuojamas naudojantis australų aktore Cate Blanchett, kuri ir įgarsino visus naujai perrašytus manifestus.
Berlyno kino festivalis šiais metais pasiekė ribą, kai patys sau išsikasė per gilią duobę ir nebežino, kaip iš jos išlipti. Visiems viešai žinoma, kad Berlinalė yra politiškai angažuotas kino festivalis, kuriame filmai turi kalbėti aktualiomis socialinėmis ir politinėmis temomis. Visgi kai net su politika niekaip nesusijusio filmo „Traukinių žymėjimas 2“ spaudos konferencijoje pradedama klausinėti apie prieš daugiau nei septynis mėnesius įvykusį „Brexit“ referendumą arba kai pirmieji britų aktoriaus Patricko Stewarto ištarti žodžiai yra apie tą pačią „britiškąją gėdą“, festivalis pasiekia groteskišką būseną – visi tiesiog sėdi nuleidę galvas ir pradeda savęs klausti, ką jie čia veikia.