Moterys ir televizija

„Matydama nepagimdanti Jokūbui vaikų, Rachelė pavydėjo seseriai ir sakė Jokūbui: „Duok man vaikų, antraip aš mirsiu!“ Įpykęs Jokūbas jai atkirto: „Argi aš galiu būti Dievas, kuris nedavė tau įsčių vaisiaus?“ O ji atsakė: „Žiūrėk, turiu tarnaitę Bilhą. Sueik su ja, idant ji pagimdytų ant mano kelių ir per ją turėčiau vaikų!“
Pr, 30: – 3“  

Nuo pat atsiradimo pradžios serialai buvo laikomi „moters mediumu“. Namų šeimininkės vaidmenį atliekančios moterys, atlikusios namų ruošos darbus, galėdavo valandėlei atsipūsti ir pailsėti, kol iš mokyklos grįš vaikai, o vėliau pasirodys ir „šeimos galva“ – vyras. Dar būdama maža, atsimenu po animacinių filmukų pasirodančius „Telemundo presenta“ serialus, kuriuos vėliau pakeitė pasaulį imančios užkariauti turkiškos melodramos. Dar ir dabar kartais galvoje suskamba „Laukinukės“ melodija, primindama tuos absurdiškai juokingus siužetus, kurie tuo metu atrodė reprezentuojantys tikrąją dviejų žmonių meilę (tuo metu aš buvau 6–7 metų amžiaus). Nepaisant tokio tipo serialų, per pastaruosius 15–20 metų televizija leido atsirasti stiprioms moterims veikėjoms, kurios, palyginus su kinu, nėra taip stipriai suvaržytos taisyklių. Šiame tekste aptarsiu serialus, išėjusius per pastaruosius kelis metus, kuriuose pagrindinį arba vieną iš pagrindinių vaidmenų įkūnijo moteris.
Aktorę Elisabeth Moss būtų galima laikyti šių dienų televizijos žvaigžde. Dėmesį į save jai padėjo atkreipti didelio susidomėjimo sulaukę „Reklamos vilkai“ (Mad Men, 2007–2015), kur ji vaidino sekretorę reklamos agentūroje. Šiuo metu ją galima pamatyti Margaret Atwood knyga paremtame seriale „Tarnaitės pasakojimas“ (The Handmaid‘s Tale, 2017–), o rudenį turėtų pasirodyti antrasis „Ežero pakrantės“ (Top of the Lake, 2013 –) sezonas. Abu serialai, nors ir skirtingų žanrų (pirmasis distopinis, antrasis – detektyvas) ir siužetų, nagrinėja moters padėtį visuomenėje, jos seksualumą bei aptaria opias problemas, pavyzdžiui, seksualinį priekabiavimą. Rašytoja ir dėstytoja Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimą“ parašė devintojo dešimtmečio viduryje (pirmasis leidimas išėjo 1986 m.), kuomet JAV prezidentu buvo išrinktas Ronaldas Reagonas, o 1980 m. šalyje siautėjo AIDS epidemija. Tuo metu į valdžią atėjus konservatyviems, religingiems politikams buvo bijoma, kad moterys neteks sunkiai per antrąją feminizmo bangą išsikovotos padėties visuomenėje. Seriale siužetas buvo perkeltas į šių dienų Gileado respubliką, kur drastiškai sumažėjus gimstamumui, likusios vaisingos moterys paverčiamos tarnaitėmis t. y. surogatinėmis motinomis vaikų susilaukti negalinčioms šeimoms. Tačiau jos nėra paprastos surogatinės motinos, jos Dievo įsakymą atliekančios moterys, per prievartą atskirtos nuo šeimos, turinčios sekti savo tikrąjį pašaukimą – gimdyti vaikus. Moterims Gileade uždrausta skaityti ir rašyti, jų paskirtis – atlikti namų ruošos darbus ir paklusti vyrui, kaip to moko Šventasis Raštas. Tarnaitės kiekvieną mėnesį privalo atlikti ritualą – permiegoti su Vadu (šeimos vyru), kartu dalyvaujant dar vienam žmogui, kitaip tariant, jos yra priverstos užsiimti lytiniais santykiais prieš savo valią.
„Oskaro“ laureatės Jane Campion detektyve „Ežero pakrantė“ Robin Griffin (Elisabeth Moss) padeda tirti dingusios nėščios dvylikametės bylą viename iš nedidelių Naujosios Zelandijos miestelių. Jai tenka pačiai prisiminti mokykloje patirtą seksualinę prievartą ir iškęsti seksistines remarkas iš savo kolegų bei kitų miesto vyrų, kuriems moterys yra skirtos tik savo seksualiniams malonumams patenkinti. Ramiame gamtos peizaže serialo autorė aptaria moters seksualumą, prievartą ir seksualinį vaikų išnaudojimą. Taigi televizija, skirtingai nei kinas, tapo mediumu nagrinėjančiu svarbias socialines ir su lytiškumu susijusias temas. Kanadiečių režisieriaus Jeano-Marco Vallée režisuotame mini-seriale „Dideli maži melai“ (Big Little Lies, 2017) šalia pagrindinės žmogžudystės linijos atskleidžiamos smurto šeimoje ir seksualinės prievartos temos. Celestina (Nicole Kidman) nuolat kenčianti agresyvaus vyro smurto protrūkius, viešumoje užsidengia pavyzdingu tobulos šeimos šydu. Net jos geriausia draugė Madeline (Reese Witherspoon) nieko nenutuokia apie patiriamą smurtą. Taip paliečiama viena iš vis dar visuomenėje esančių tabu temų – smurtas šeimoje, apie kurį nutyli didžioji dauguma moterų. Kalifornijos pakrantėje gyvenančios turtingos moterys tai pat labiau pasiduoda vadinamai „biologinei prigimčiai“ – rūpinasi šeimos buitimi ir vaikų auklėjimu. Karjerą pasirinkusiai Renatai (Laura Dern) ne kartą tenka susidurti ne su vyrų, bet kitų motinų smerkiančiais žvilgsniais ir apkalbomis dėl savo pasirinkto kelio.
Didžiąsias kino žvaigždes pritraukęs serialas parodė ir kitą problemą – įdomių moterims skirtų vaidmenų trūkumą kine. Kaip rodo 2016 metų statistiniai duomenys, moterys protagonistės Holivude geriausiai uždirbusių filmų šimtuke sudarė tik 29 procentus, o veiksmo filmuose jų buvo tik 3 procentai. Taip pat pagrindinius vaidmenis daugiausia sukūrė jaunesnės, trečioje (23%) ir ketvirtoje (32%) dešimtyje esančios moterys, nors 30 procentų vyrų jau buvo įžengę į penktą dešimtį . Be to, kine taikomi griežtesni moterų grožio standartai. Jos visada turi būti amžinai gražios, jaunos ir lieknos. Didesnių apimčių moterims dažniau tenka užimti komikės vaidmenį silpno turinio komedijose.
Komikės ir televizijos aktorės Tina Fey ir Amy Poehler ne kartą viešai pašiepė moterų situaciją kino industrijoje, joms griežtai taikomus standartus, amžiaus ribas (nebent, kaip jos juokavo, esi Meryl Streep). Tina Fey taip pat sukūrė du serialus – „30 Rock“ (2006–2013) ir dabar „Netflix“ platformoje rodomą „Nepalaužiamoji Kimė Šmit“ (Unbreakable Kimmy Schmidt, 2015 –). Abi moterys pasirodė „Saturday Night Live“ (1975–) šou, pašiepiančiame šių dienų visuomenę, pramogų pasaulį ir politiką. Kita komikė, išsikovojusi vietą televizijoje – Julia Louis-Dreyfus, suvaidinusi Elaine Benes viename sėkmingiausių visų laikų seriale „Seinfeldas“ (Seinfeld, 1990–1998). Šiuo metu aktorė įkūnija pagrindinį vaidmenį HBO politinėje satyroje „Veep“ (2012–), kur  vaidina viceprezidentę, siekiančią bet kokia kaina atsidurti Baltuosiuose rūmuose. Selina Majars nevengia atsitiktinių romanų, visiškai nepasižymi motiniškais instinktais ir rodo, ką reiškia būti moteriai politikei, nors visa tai ir vaizduojama komiškose situacijose. Kitokį moters vaidmenį politikoje įkūnija Robin Wright „Neflix“ seriale „Kortų namelis“ (2013–), vaidinanti modernią Ledi Makbet – Kleir Undervud. Keičiantis sezonams ji įgavo vis didesnę galią šalia prezidento kėdės siekiančio vyro Francio (Kevin Spacey) ir penktame sezone perėmė kortas į savo rankas. Robin Wright ir Kevino Spacey duetas parodė, kad, nepaisant jų lyčių, abu aktoriai sugeba sukurti dinamiškus lygiaverčius veikėjus. 
Vienas įdomesnių pastarųjų metų projektų – kitas „Neflix“ serialas „Oranžinė – tai nauja juoda“ (Orange Is the New Black, 2013 –), kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka tik moterys (turbūt išskyrus tik kalėjimo vadovą). Paremtas Piper Kerman memuarais, serialas pasakoja veikėjos Piper Chapman gyvenimą kalėjime. Iš tiesų Piper yra tik viena iš daugelio serialo veikėjų. Jame parodomos daugelio kalinių istorijos, nusikaltimai ir dabartinis gyvenimas už grotų. Serialas vaizduoja, kokios sąlygos lėmė šių moterų nusikalstamą veiklą. Jo dėka vieną iš pagrindinių vaidmenų įkūnijo translytė moteris Laverne Cox, televizijoje atradusi vietą translyčiams asmenims. Be to, skirtingai nei daugelyje filmų ir net kitų serialų, šiame projekte reprezentuojamos skirtingų rasių ir religijų atstovės. Serialas ne tik parodė JAV moterų kalėjimų gyvenimą ir socialines problemas, bet ir tapo terpe pasirodyti skirtingų rasių aktorėms.
Pastaraisiais metais televizijoje ir internetinėse platformose pasirodę projektai leido moterims sukurti ryškesnius vaidmenis nei kine. Beje, serialų kūrėjai galėjo laisviau kalbėti apie aktualias socialines problemas, su kuriomis iki šiol kovoja daugelis moterų. Nors renesansą išgyvenančioje televizijoje vis dėlto daugiau pagrindinių vaidmenų sukuria vyrai, ji taip pat tapo terpe kalbėti apie moterų seksualius potyrius, smurtą ir prievartą. Moterų vedami serialai įrodė, kad gali pritraukti plačią auditoriją ir nenusileisti kitiems projektams, kuriuose pagrindinius veikėjus įkūnija vyrai, todėl ateityje jų tik daugės tiek televizijoje, tiek internetinėse platformose.