Pylimo gatvėje, 20-tu numeriu pažymėtame name, viename šešių kambarių bute gyvenantys jauni menininkai įkūrė kūrybine iniciatyva vadinamą „Studium P” – erdvę, atvirą jauniems kūrėjams ir lankytojams. Mėgstantiems iš naujo atrasti perskaitytas knygas, šalia jos veikia jaukus knygynas „Juodas šuo“. Apie iškilusią erdvę kalbėjomės su kolektyviniai į klausimus atsakančiais „Studium P“ ir „Juodo šuns“ įkūrėjais ir nariais Uršule Baužaite, Tomu Lučiūnu, Živile Lukšyte, Ekvilina Milaševičiūte, Simonu Nekrošiumi, Pavel Pavel ir Mikalojumi Smulskiu.
„Džiazas miršta“ – liūdnai nuskamba filme „Kalifornijos svajos“ (La La Land, 2016). Miuziklai – galima teigti – taip pat. Kada paskutinį kartą matėte tikrai gerą šio žanro filmą, kuris būtų pastatytas per pastaruosius metus? Galbūt kino akademijos paminėti „Vargdieniai“ (Les Misérables, 2012) arba „Svydis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“ (Sweeney Todd: The Demon Barber of Fleet Street, 2007), tačiau jie nei kiek neprimena žavingų klasikinio Holivudo laikų, kuomet Gene‘as Kelly ir Fredas Astaire‘as iškėlė miuziklą į kino aukštumas.
Aštuntus metus vykstančiame „Jauno tapytojo prizo“ konkurse komisijos sprendimu nugalėtoja tapo kaunietė Rosanda Sorakaitė. Monochrominėmis spalvomis tapanti dailininkė asmenines parodas pradėjo rengti jau studijų metu. Šiais metais Londone vykusioje šiuolaikinio meno mugėje „Start“ ji pristatė solo darbų prezentaciją, dalyvavo du mėnesius trūkusioje rezidencijoje „CreArt AiR – Artist in Residence program“ Linze, Austrijoje. Skaitytojų dėmesiui pateikiame pokalbį su tapytoja apie neseniai laimėtą konkursą, jos kūrybą ir lietuviškos tapybos mokyklų ypatumus.
Ar tai būtų koks televizijos kanalas, ar fone skambantis žinių radijas, lūžtantis nuo komentarų apie ką tik praėjusius Seimo rinkimus, žmonėms reikia bruzdesio, kuris neleistų jiems pasijusti vieniems. Šveicarų režisieriaus Jano Gassmano dokumentiniame filme „Europa, ji myli“ (Europe, she loves 2015) keturiuose miestuose – Dubline, Taline, Salonikuose ir Sevilijoje – gyvenančios skirtingos poros susiduria su savo kasdienybės problemomis. Sevilijoje ir Salonikuose iš televizijos skamba valstybinių institucijų debatai ir sukilimų kalbos.
Prieš Sovietų Sąjungos žlugimą Rumunijoje buvo keturi šimtai kino teatrų, šiuo metu dėl išgyvenimo kaunasi maždaug trisdešimt. „Dacia Panoramic“ yra vienas iš tų nedaugelio teatrų, kiekvieną dieną stengiantis pritraukti kino mylėtojus. Režisierius Alexandras Belcas antrajame savo dokumentiniame filme „Cinema, mon amour“ (2015) pagrindiniu veikėju pasirenka teatro vadovą Viktorą Purice, trisdešimt metų paaukojusį „Daciai“ ir vis dar besiviliančiam kino teatro sėkmės sugrįžimu.
„Mes tai darome dėl savo žmonių,“ – kalba vienas iš trijų pagrindinių filmo „Kino keliautojai“ (The Cinema Travellers, 2016) veikėjų Bapu, kiekvienais metais sezonui atidarydamas kino teatrą, į kurį nemokamai pažiūrėti filmų bėga kaimo vaikai. Šiais metais Kanų kino festivalio programoje „Kanų klasika“ pristatytas debiutinis Indijos režisierių Shirley Abraham ir Amito Madheshiya‘os pilnametražis filmas, sulaukė „Auksinės akies“ specialaus paminėjimo bei šiais metais atidarys Tarptautinį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį.
Kai prieš einant į filmą tarp tavo pažįstamų feisbuko srautuose šmėsteli tokios frazės kaip „geriausia metų komedija“, „vienas geriausių metų filmų“, „būtina pamatyti“, pradedi galvoti: arba kūrinys iš tiesų yra kažkuo ypatingas, arba dauguma šių žmonių tiesiog nori pasiduoti masinei nuomonei ir pareikšti, kad ir jie turi gerą skonį kinui. Todėl dar prieš užgęstant kino teatro šviesoms į „Tonį Erdmaną“ (Toni Erdmann, 2016) žiūrėjau kiek nepatikliomis akimis.
Nauji filmai – „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“
„Kino pavasario“ laureatai
Šiais metais dviejose pagrindinėse konkursinėse programose „Nauja Europa – nauji vardai“ ir „Baltijos žvilgsnis“ varžėsi dvidešimt vienas filmas. Nuo 2009 m. vykstančioje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“, pristatančioje jaunus kūrėjus – debiutantus arba antro filmo autorius, žiūrovai galėjo rinktis tarp lengvų istorijų, tokių kaip vengrų režisieriaus Gáboro Reiszo „Dėl nepaaiškinamos priežasties“ („VAN valami furcsa és megmagyarázhatatlan“, 2014), arba kraupiais vaizdais šokiruojančios ukrainiečio Miroslavo Slabošpickio „Genties“ („Plemia“, 2014). Vis dėlto turbūt laukiamiausiu filmu tapo lietuvės Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ (2014), jau patekusi užsienio festivalių akiratin. Deja, tai, kas užsieniečiams gali pasirodyti poetiška ir gražu, lietuvius ne visada paperka. Gražūs, bet nuolat pasikartojantys medžių ir ežero motyvai greit atsibosta, o nuo dirbtinai skambančių dialogų kartais tiesiog norisi užsikišti ausis. Aišku, Sangailės noras tapti pilote ir jos aukščio baimė filme tampa antraeiliu dalyku, o viskam nugalėti pasitelkiama meilė vaizduojama taip saldžiai, kaip valgykloje parduodamas pyragaitis „Kometa sniege“.