7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Ieva Šukytė

Ieva Šukytė

Žmonių santykių dėlionė

Ar tai būtų koks televizijos kanalas, ar fone skambantis žinių radijas, lūžtantis nuo komentarų apie ką tik praėjusius Seimo rinkimus, žmonėms reikia bruzdesio, kuris neleistų jiems pasijusti vieniems. Šveicarų režisieriaus Jano Gassmano dokumentiniame filme „Europa, ji myli“ (Europe, she loves 2015) keturiuose miestuose – Dubline, Taline, Salonikuose ir Sevilijoje – gyvenančios skirtingos poros susiduria su savo kasdienybės problemomis. Sevilijoje ir Salonikuose iš televizijos skamba valstybinių institucijų debatai ir sukilimų kalbos.

„Europa, ji myli" (2015)
„Europa, ji myli" (2015)
„Europa, ji myli" (2015)
„Europa, ji myli" (2015)
„Europa, ji myli" (2015)
„Europa, ji myli" (2015)
Ieva Šukytė

Neblėstanti meilė kinui

Prieš Sovietų Sąjungos žlugimą Rumunijoje buvo keturi šimtai kino teatrų, šiuo metu dėl išgyvenimo kaunasi maždaug trisdešimt. „Dacia Panoramic“ yra vienas iš tų nedaugelio teatrų, kiekvieną dieną stengiantis pritraukti kino mylėtojus. Režisierius Alexandras Belcas antrajame savo dokumentiniame filme „Cinema, mon amour“ (2015) pagrindiniu veikėju pasirenka teatro vadovą Viktorą Purice, trisdešimt metų paaukojusį „Daciai“  ir vis dar besiviliančiam kino teatro sėkmės sugrįžimu.

„Cinema, mon amour" (2015)
„Cinema, mon amour" (2015)
„Cinema, mon amour" (2015)
„Cinema, mon amour" (2015)
Ieva Šukytė

Kelionė kino juostomis

„Mes tai darome dėl savo žmonių,“ – kalba vienas iš trijų pagrindinių filmo „Kino keliautojai“ (The Cinema Travellers, 2016) veikėjų Bapu, kiekvienais metais sezonui atidarydamas kino teatrą, į kurį nemokamai pažiūrėti filmų bėga kaimo vaikai. Šiais metais Kanų kino festivalio programoje „Kanų klasika“ pristatytas debiutinis Indijos režisierių Shirley Abraham ir Amito Madheshiya‘os pilnametražis filmas, sulaukė „Auksinės akies“ specialaus paminėjimo bei šiais metais atidarys Tarptautinį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį.

„Kino keliautojai“
„Kino keliautojai“
Ieva Šukytė

„Tonis Erdmanas“. Juokas per skausmą

Kai prieš einant į filmą tarp tavo pažįstamų feisbuko srautuose šmėsteli tokios frazės kaip „geriausia metų komedija“, „vienas geriausių metų filmų“, „būtina pamatyti“, pradedi galvoti: arba kūrinys iš tiesų yra kažkuo ypatingas, arba dauguma šių žmonių tiesiog nori pasiduoti masinei nuomonei ir pareikšti, kad ir jie turi gerą skonį kinui. Todėl dar prieš užgęstant kino teatro šviesoms į „Tonį Erdmaną“ (Toni Erdmann, 2016) žiūrėjau kiek nepatikliomis akimis.

Tonis Erdmanas
Tonis Erdmanas
Tonis Erdmanas
Tonis Erdmanas
Tonis Erdmanas
Tonis Erdmanas
Ieva Šukytė

Duoklė efektams

Nauji filmai – „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“

„Aš gyvenu, mirštu. Vėl gyvenu!“ – nuolat kartoja Nuksas, vienas vadinamųjų karo vaikinų. Tais pačiais žodžiais būtų galima apibūdinti George’o Millerio sukurtą ir kultiniu herojumi tapusį Maksą Rokatanskį. Praėjus trisdešimčiai metų po paskutinės trilogijos dalies „Pašėlęs Maksas. Griaustinio karalystė“ (1985), režisierius veikėją prikėlė dar vienam filmui „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ („Mad Max: Fury Road“, Australija, JAV 2015), pasakojančiam apie šeimos netekusį, postapokaliptiniame pasaulyje gyvenantį klajūną.
 
Ankstesniuose filmuose (pirmasis „Pašėlęs Maksas“ pasirodė 1979-aisiais) istoriją matėme Makso akimis, naujajame veiksmas rodomas kelių veikėjų požiūriu. Atominio karo nualintame pasaulyje banditų belaisviu tapęs Rokatanskis ne savo noru tampa gaudynių dalyviu. Imperatorienei Furiozai (Charlize Theron) išlaisvinus diktatoriaus Nemirtingojo Džo žmonas, vienintelės civilizacijos liekanos – Citadelės banditai privalo sugrąžinti moteris „teisėtam savininkui“. Jos – miesto valdovo nuosavybė ir privalo gimdyti sveikus berniukus. Maksas tarsi nenorėdamas tampa jų, o kartu ir civilizacijos, gelbėtoju, padėsiančiu merginoms nuvykti į Žalumą, iš kurios vaikystėje ir buvo pagrobta imperatorienė.

„Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“
„Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“
Ieva Šukytė

Nuspėjami siužetai ir jokios laisvės interpretacijai

„Kino pavasario“ laureatai

Šiais metais dviejose pagrindinėse konkursinėse programose „Nauja Europa – nauji vardai“ ir „Baltijos žvilgsnis“ varžėsi dvidešimt vienas filmas. Nuo 2009 m. vykstančioje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“, pristatančioje jaunus kūrėjus – debiutantus arba antro filmo autorius, žiūrovai galėjo rinktis tarp lengvų istorijų, tokių kaip vengrų režisieriaus Gáboro Reiszo „Dėl nepaaiškinamos priežasties“ („VAN valami furcsa és megmagyarázhatatlan“, 2014), arba kraupiais vaizdais šokiruojančios ukrainiečio Miroslavo Slabošpickio „Genties“ („Plemia“, 2014). Vis dėlto turbūt laukiamiausiu filmu tapo lietuvės Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ (2014), jau patekusi užsienio festivalių akiratin. Deja, tai, kas užsieniečiams gali pasirodyti poetiška ir gražu, lietuvius ne visada paperka. Gražūs, bet nuolat pasikartojantys medžių ir ežero motyvai greit atsibosta, o nuo dirbtinai skambančių dialogų kartais tiesiog norisi užsikišti ausis. Aišku, Sangailės noras tapti pilote ir jos aukščio baimė filme tampa antraeiliu dalyku, o viskam nugalėti pasitelkiama meilė vaizduojama taip saldžiai, kaip valgykloje parduodamas pyragaitis „Kometa sniege“.

„Koza“
„Koza“
  < PUSLAPIS IŠ 3  >> Archyvas