7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Lemtinga pagunda“ – ne tokia ir gundanti

Ieva Šukytė
Nr. 26 (1220), 2017-06-30
Kinas

Trečiosios feminizmo bangos sūkuryje kino industrijoje vis dažniau išgirstamas moters režisierės balsas. Patty Jenkins neseniai į kino istoriją su kūriniu „Nuostabioji moteris“ (Wonder Woman, 2017) įėjo kaip daugiausiai pelno atnešusi veiksmo filmų režisierė. O gegužės mėnesį Kanų kino festivalyje Sofia Coppola tapo antrąja moterimi per visą festivalio gyvavimą, laimėjusia apdovanojimą už geriausią režisūrą. Prieš ją tai pavyko padaryti tik Sovietų Sąjungos režisierei Julijai Solntsevai 1961 metais. Nors internete pastaruosius du mėnesius kiekvieną dieną galima ką nors išgirsti apie šias režisieres, iš tiesų lėtai besikeičiant padėčiai tikriausiai jas kol kas galima laikyti tik išimtimis kino industrijoje, kur moterų vaidmuo yra tik viena iš daugelio problemų (serialuose ši skirtis yra žymiai mažesnė).

Pagrindinėje Kanų festivalio konkursinėje programoje rodyta „Lemtinga pagunda“ (The Beguiled, 2017) – tai antroji Thomo P. Cullinan knygos tuo pačiu pavadinimu kūrinio interpretacija. Pirmą kartą romaną 1971 metais ekranizavo režisierius Donas Siegelas, tačiau, Coppolos teigimu, ji ryžosi antrą kartą režisuoti šią istoriją norėdama ją perteikti labiau iš moteriškosios pusės.

Filmo veiksmas nukelia į 1864-ųjų metų Virdžiniją, kur pilietinio karo šešėlyje mis Marta (Nicole Kidman) kartu su pagalbininke Edvina (Kirsten Dunst) vadovauja mergaičių seminarijai. Nors mokykloje karo metu liko tik penkios merginos, pamokos ir užsiėmimai vyksta įprasta tvarka, kol mokykloje neatsiranda sužeistas priešininkų kapralas Džonas Makbernis (Colin Farrell). Jį grybaudama sužeistą randa Eimė (Oona Laurence) ir nusprendžia jam padėti. Nors sutvarstytas kareivis užrakinamas muzikos kambaryje ir Marta toliau liepia mergaitėms užsiimti įprasta veikla, atmosfera namuose pasikeičia. Netrukus ir ji pati garsiai pastebi, kad Makbernio buvimas jas visas paveikė. Kapralas, supratęs, kokį poveikį daro jaunoms merginoms, pradeda joms meilintis, tikėdamasis išvengti tapimo karo belaisviu. Tačiau kas iš tiesų ką gundo?

Ne viename interviu Coppola ir pagrindinės aktorės teigė, kad aktorius Colinas Farrellas aikštelėje buvo objektifikuojamas, tarsi vienintelis vyras aktorius, jis buvo visų pasigėrėjimo šaltinis. Taip jis ir jo veikėjas buvo priverstas užimti daugelio moterų vietą kine, kurių paskirtis dažniausiai būna tik gražiai atrodyti kadre (to neišvengia net ir pati „Nuostabioji moteris“), o visą kitą palikti vyrams. Tačiau greitai Makbernio objektifikavimas tampa nebepatrauklus ir absurdiškai juokingas. Atrodo, kad kiekvieną kartą Martai susidūrus su kareiviu, jai pritrūksta kvapo ir ją išpila prakaitas. O melancholiškoji Edvina net ir pamačiusi tamsiąją jo pusę, su juo permiega ir pasiryžta išvykti iš mokyklos. Nesantaiką kurstanti jaunoji Alisa (Kirsten Dunst), kurios valiūkiškumą lyg ir išduoda palaidi plaukai (ji vienintelė visame pensionate juos taip nešioja), akivaizdžiai gundo kapralą, jį slapta vakarienės metu pabučiuodama. Net ir prieš jį nusistačiusi Džeinė (Angourie Rice), pakeičia nuomonę, vos Makbernas pagiria jos grojimą. Todėl net jei ir režisierės tikslas buvo parodyti sužeistą kareivį kaip geismo objektą, viskas išsivysto į chaotišką gražių suknelių maskaradą. Kadre įkomponuodama saulės apšviestus linguojančius medžius režisierė bando kurti poetišką, lyrišką kiną, tačiau tarp dialogų neprofesionaliai sumontuoti kadrai ir juose veikiantys veikėjai ne kartą sukėlė žiūrovų juoką.

Tikriausiai tas pats režisierės lyriškumas buvo kaltas dėl kulminacijos trūkumo. Coppola, pernelyg užsižaidusi su detalėmis ir vaizdinių romantizavimu, įtampos nekūrė nuosekliai, tad kūrinio pabaigoje atsiradusios jos apraiškos atrodė sukeltos per daug dirbtinai. Tarsi režisierė netikėtai pabudo iš sapno ir suprato, kad reikia užbaigti istoriją. Panaikinus tam tikras siužeto dalis, Coppolos veikėjoms taip pat pritrūko išpildymo. Dono Siegelo ekranizacijos versijoje rodomi veikėjų prisiminimai (pabėgimas nuo karo, incestas, išprievartavimas) suteikė pagrindo jų veiksmams. Režisierė savo versijoje panaikino ir vieną esminių veikėjų – vergę Hali, teisindamasi, kad nenorėjo neteisingai perteikti vergovės. Tad jos istorija tapo visiškai izoliuota kamerine drama, kuri įdomesne forma galėjo pasirodyti teatro scenoje.

Vis dėlto „Lemtinga pagunda“ yra vienas tų pavyzdžių, kaip žiniasklaidos išpūstas burbulas gali filmui greitai gali prilipdyti skambius epitetus ir iškelti kaip feministinį filmą vien dėl moters režisierės vardo. Net keista, kodėl Coppola pasirinko ekranizuoti būtent šį romaną, neturintį jokio literatūrinio svorio (nors tai nebūtinai gero kino rodiklis), bet juk ir pats autorius – vyriškosios lyties, kurio tikslas nepanašu, kad buvo perteikti moterų psichologinius portretus. Galbūt ji tikėjosi suteiksianti moterims kitokį žvilgsnį. Ir nors ji veikėjus apnuogina ne tiesmukai, visi jie, kaip saulės spinduliai, sunkiai prasiskverbia pro linguojančių medžių vaizdus.