7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

#Menocelės, #ArtVilnius ir #VDAgynimai

Ieva Šukytė
Nr. 25 (1219), 2017-06-23
Dailė
Raimonda Sereikaitė, „#selfie", nuotr. iš mugės organizatorių archyvo
Raimonda Sereikaitė, „#selfie", nuotr. iš mugės organizatorių archyvo

Birželis – tai mėnuo, kuomet Vilniaus ir Lietuvos gyventojams atsiranda masinių kultūrinių renginių pasiūla. „Instagram“ ir „Facebook“ paskyrose sužiba nuotraukos iš meno mugės „ArtVilnius“ ar Kultūros nakties. Hashtag‘ų jūroje mirga „ArtVilnius“, „ContemporaryArt“, „Kulturosnaktis“, „Art“ ir t.t. Per metus retai meno parodose besilankantys individai gauna dvi puikias progas meno fotosintezės būdu įsisavinti tiek, kiek jiems reikia, ir toliau gyvuoti ateinančius metus. Ar kada bandėte prasibrauti į Šiuolaikinio meno centrą Kultūros nakties metu? Patekti beveik neįmanoma, o ir eksponatų per besigrūdančias minias gerai apžiūrėti nepavyksta. Bet kitą dieną salės vėl bus beveik tuščios, laukiančios ištikimų meno mylėtojų.
Aštuntą kartą vykusioje tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“ šiais metais menininkus pristatė 55 galerijos iš 20-ies pasaulio šalių. Žinoma, dauguma jų buvo iš Lietuvos. Per oficialųjį atidarymą komisija paskelbė geriausias galerijas bei menininkus. Geriausiomis galerijomis tapo „ARgenTum“ (Vilnius), Dusetų dailės galerija ir Kultūros centras, „Foku“ (Talinas), „Kuldīga Artists‘ residence“ (Kuldyga), „Stalowa“ (Varšuva), „Meno Parkas“ (Kaunas) ir galerija-butas „Trivium“ (Vilnius). Geriausiu menininku išrinktas Mindaugas Navakas. Geriausiu jaunuoju menininku – Povilas Ramanauskas (galerija „Meno parkas“) , o geriausia instaliacija/skulptūra tapo Raimondos Sereikaitės „#selfie“. Suprantama, šių nugalėtojų paskelbimas iškart masino lankytoją pirmiausia aplankyti šiuos stendus. Socialiniuose tinkluose buvo galima aptikti tikrai nemažai selfių prie geriausia tituluotos skulptūros. Nors mane pats darbas kokybiniu atlikimu nuvylė. Taip pat ir originalumu, kadangi labai priminė ankstesnius menininkės kūrinius, irgi eksponuotus mugėje „ArtVilnius“.
Mugės nesusipratimu įvardinčiau Monikos Dirsytės performansą „Niekas neatims manęs iš manęs“. Trečius metus iš eilės mugės metu performansus rodanti menininkė šiais metais pasirodė itin silpnai. Dar prieš pačią mugę, kaip jau ir tapo įprasta, buvo galima jausti išskirtinį žiniasklaidos dėmesį kūrinio autorei, o ir paties performanso įrašą galima rasti „DelfiTV“ (kitų mugėje rodytų performansų ten nerasite). Autorė kūrinyje pasinaudojo itin populiaria individualumo tema. Į savo darbą, sekdama vyraujančias tendencijas, menininkė perkėlė Vakarų pasaulyje medijose dažnai eskaluojamas individo tapatybės pasirinkimo temas. 35 dalyvius jungiančio performanso metu žmonės nuolat šaukė žodžius „niekas neatims manęs iš manęs“, taip tarsi garsiai išreikšdami savo poziciją – teisę būti unikaliu.  Kūrinys balansuoja tarp kičo ir tiesiog blogo meno kūrinio ribos, ypač kai vienu iš dalyvių tampa gerai atpažįstamas gatvės fotografas Vincas Alesius, lyg norint dar labiau pritraukti medijos dėmesį.
Žinoma, mugės metu džiugu matyti studentų arba jaunųjų menininkų darbus, kuriems toks renginys tampa gera reklama parodyti savo kūrinius plačiajai visuomenei bei kolekcionieriams. Šiemet juos buvo galima išvysti Vilniaus dailės akademijos galerijose „Titanikas“ ir „5 Malūnai“, kuriose rodyti Kristijono Žungailos, Dovilės Bagdonaitės ir Roko Valiaugos meno kūriniai. „Meno parko“ galerijoje eksponuoti Rosandos Sorakaitės ir Povilo Ramanausko tapybos darbai. Jaunus, bet jau žinomus menininkus pristatė „The Rooster Gallery“ ir „Meno niša“. Daug pradedančiųjų meno kelią darbų buvo galima išvysti skulptūrų, instaliacijų ir performansų parodoje „Takas“, tradiciškai eksponuojamoje 3 salės antrame ir pirmame aukštuose.
Vis dėlto mugės pabaigoje svarbiausiu akcentu visada tampa pardavimai, kas yra visiškai natūralu komercinės paskirties renginiui. Juk ir didžioji dauguma galerijų bei menininkų į „ArtVilnių“ atvyksta tam, kad parduotų savo kūrinius. Todėl piktintis „aukštojo meno“ nebuvimu arba komercija (kiek daug pasako vien „Creme de la Creme“ stendas) visiškai nereikėtų.

***
Mugėje praleidusi dvi dienas, pastebėjau tam tikrus lankytojų ritualus. Čia pateikiamos „ArtVilniaus“ lankytojo taisyklės:
1. Stovėti eilėje prie bilietų kasų arba būti VDA studentu ir aplenkti visus eilėje stovinčius žmones;
2. Pasiimti programą iš prie įėjimo stovinčių savanorių;
3. Pasitikrinti, kurios galerijos ir meno kūriniai laimėjo apdovanojimus ir būtinai juos pasižymėti programoje;
4. Greitai apeiti visas likusias galerijas ir skubėti prie nugalėtojų;
5. Būtinai pasidaryti selfie prie R. Sereikaitės kūrinio arba trumpą video prie Vladimiro Tarasovo „Upės“;
6. Viską kelti į socialinius tinklus ir parodyti savo draugams, kaip kultūringai praleidote savo savaitgalį;
7. Stebėti, kiek „like“ paspaudimų sulaukė jūsų nuotrauka/video;
8. Padiskutuoti su aplinkiniais apie meną ir laimingam išeiti iš mugės;
9. Stebėti, ar padaugėjo „like“ paspaudimų prie jūsų nuotraukos/video.
P. S. Nemanykit, kad iš jūsų šaipausi. Mano „Instagram“ paskyroje taip pat puikuojasi Tarasovas.

***
Dieną prieš Kultūros naktį dvi moterys prie Baltojo tilto kalbėjosi apie vietas, kurias verta aplankyti metu renginio metu. „Aš visada nueinu pasižiūrėti dailės akademijos studentų darbų. Man ten būna patys įdomiausi“, – sakė viena iš jų. Iš tiesų „Meno celių“ paroda, atidaroma Kultūros nakties metu ir veikianti dažniausiai iki liepos pabaigos, tikriausiai yra vienintelis renginys, masiškai kviečiantis lankytojus pažvelgti į studentų meno kūrinius. Atidarymo metu jau tradiciškai paskelbiami „Jaunoji dizainerio prizo“ nugalėtojai, kurių darbai eksponuojami pirmajame parodų salių „Titanikas“ aukšte. Antrasis aukštas visada užleidžiamas „Meno celėms“ atrinktiems baigiamiesiems studentų darbams. Šiais metais parodos tema išrinkta „Meilė“, o jos simboliu parinktas raudonas obuolys. Skirtingai nei ankstesniais metais, šiemet viena iš ekspozicijos erdvių tapo Kultūros ministerija, pirmą kartą įsileidusi jaunuosius menininkus per Kultūros naktį. Šalia eksponuojamų baigiamųjų darbų, VDA Performanso laboratorija kartu su docentu Česlovu Lukensku surengė performansą „Posėdis“, kurį galima priskirti prie institucinės kritikos. Performanso veikėjai – baltas kaukes užsidėję studentai, sėdintys prie ovalaus stalo, ir posėdžiui vadovaujantis Lukenskas su padėjėju. Jų burnoje laikomi ir pučiami ilgi balionai bei sprogdinamos guminės pirštinės reprezentuoja politikų pučiamus muilo burbulus. Kūrinys itin aktualus žvelgiant į vykstančią Švietimo reformą, kurios metu gresia dviejų meno akademijų sujungimas ir kai kurių meno programų panaikinimas.
Kultūros nakties metu buvo galima išvysti per VDA Fotografijos ir medijos meno katedros bakalauro gynimus mane labiausiai sužavėjusį Lauryno Skeisgielos kūrinį „Jeigu dangus mums sakytų, kad uosto nėra“. Uždaroje, tamsioje studijoje eksponuojamą kūrinį sudaro trys komponentai – visą sieną užimanti videoprojekcija, iš jos į erdvę iškeltas langas ir stoglangis. Menininkas kūrinyje apjungia kino ir fotografijos elementus. Pačioje videoprojekcijoje esantis vaizdas nevalingai iškelia asociacijas su Skandinavijos šalių kinu. Tačiau tuo pačiu nejudanti, tarsi sustabdyta laike žmogaus figūra yra fotografijos alegorija. Projekcijoje kas kurį laiką pasirodanti švyturio šviesa tuo pačiu metu atsikartoja išgaubtame lange, kurį galima susieti ir su fotografijos studijose esančiomis apšvietimo lempomis. Iš paskutinio kūrinio elemento – stoglangio – lėtai kintanti šviesa, pasak autoriaus, yra tas pats švyturio signalas, tačiau ištęstas laike. Vos tik atsidūrus pačioje erdvėje, apima visiška ramybė. Lankytojas atsiduria autoriaus erdvėje ir laike išskaidytame kadre, pats toliau kurdamas savo naratyvą.
Kitas kino įkvėptas kūrinys, atstovaujantis Skulptūros katedrą, – Evelinos Dapkutės instaliacija „Neo-noir“, „Meno celių“ metu eksponuotas „Krematoriume“, esančiame Senuosiuose VDA rūmuose. Kaip jau galima suprasti iš paties pavadinimo, pagrindiniu autorės įkvėpimo šaltiniu tapo neo-noir kino žanras. Juodai užtamsintoje erdvėje du raudonai ir mėlynai šviečiantys stendai virsta reklaminių afišų gatvėse reprezentacija. Stendų paviršiui naudotas polikarbonatas sukuria matinį paviršių, tarp kurių stovintis ekspozicijos lankytojas centre esančiame veidrodyje gali pats įvaizdinti savo vaizduotėje susikurtą vaizdą. Neatsitiktinai pasirinkta šaltos ir šiltos spalvos sintezė kuria alegoriją į dažnai neo-noir naudojamą apšvietimą ir dekoracijas. Apleistoje „Krematoriumo“ erdvėje eksponuojamas kūrinys daro stipresnį poveikį nei tuomet, kai per baigiamųjų darbų gynimus buvo rodytas švarioje galerijos erdvėje. Tačiau iki gero išpildymo pritrūko visiškos tamsos, kurią buvo galima sukurti uždengus visus patalpos langus.
Mato Janušonio instaliacija „Plokščias varpas“, per skulptūros bakalauro gynimus eksponuota „SHCH/ŠČ“ galerijoje, per Kultūros naktį persikėlė į Ramintojos bažnyčią. Vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia, sovietmečiu paversta daržovių sandėliu, tiesiogiai susižaidžia su meno kūriniu. Kaip ir deformuota erdvė, paties autoriaus išlieti „varpai“ nebeatlieka pirminės funkcijos. Šalia viena kitos sukabintos plokštės tik įsikišus žmogui pradeda skleisti garsus, kiek primenančius varpų skambesį. Nors, autoriaus teigimu, darbas jam asocijuojasi su laiko šuoliu nuo viduramžių iki šių dienų, o varpo transformacija į plokštę referuoja į būgnus/roko muziką, desakralizuotoje erdvėje darbas įgyja visai kitą prasmę. Nežinant pirminės autoriaus idėjos, darbą net gi būtų galima laikyti site-specific kūriniu.
Tarp visų šių kūrinių norisi paminėti „Meno celėse“ nerodytą Skulptūros katedros magistro baigiamąjį darbą „This is the moment“. Meditatyvus Viktorijos Damerell darbas vienintelis iš matytų Skulptūros magistro gynimų išsiskyrė menine branda. Autorė pasinaudodama žinomo pop muzikos atlikėjo Justino Bieberio dainos „First Dance“ žodžiais ir Google vertėjo programa perdirbo teksto eilutes, kurias įgarsino savo balsu. Kūrinio ekspozicijai pasirinkta ne galerijos, bet vieša erdvė, įtraukianti atsitiktinius praeivius ir sugriaunanti jų kasdieninę rutiną. Žemas ritmiškas seksualus moters balsas meditatyviai veikia aplinkinius ir natūraliai susilieja su upės tekėjimo ir medžių šnaresio garsais. Kita kūrinio dalis veikė menininkės gimtajame mieste – Panevėžyje. Jeigu kada vaikščiojote šio miesto Laisvės aikštėje, tikriausiai girdėjote per garsiakalbius leidžiamas populiarias melodijas, pagyvinančias erdvę. Autorė tarp šių melodijų įterpė 8 minučių įrašą, sugriaunantį įprastą šios viešosios erdvės tvarką. Dažniausiai pagyvenusių žmonių susitikimo vieta tampančioje aikštėje skambantis įrašas sutrikdo praeivius, pripratusius prie įprastos tvarkos. 
Gegužės paskutinę savaitę – birželio mėnesį vykstančiuose VDA gynimuose aplankytos medijų ir skulptūros katedros ekspozicijos, nors ir pritraukančios labai siaurą lankytojų ratą, pristato perspektyvių menininkų darbus, kartais savo idėja ir atlikimu pralenkiančius arba bent jau prilygstančius šiuolaikinio meno menininkų darbams. Dalis šių kūrinių po to persikelia į „Meno celes“, tačiau žiūrovai, deja, jiems nebeskiria tiek laiko. Dažnai šie darbai sulaukia vos kelių sekundžių dėmesio, kadangi „Kultūros naktis“ trumpa, o lankytinų objektų – pilnas žemėlapis. Taip ratas cikliškai apsisuks iki kitų metų, kai birželį visi vėl kvėpuos meno kūriniais, o VDA baigiamuosius darbus vėl ginsis nauji studentai, bandantys prasibrauti į meno lauką.

Raimonda Sereikaitė, „#selfie", nuotr. iš mugės organizatorių archyvo
Raimonda Sereikaitė, „#selfie", nuotr. iš mugės organizatorių archyvo
Monika Dirsytė, „Niekas neatims manęs iš manęs", nuotr. iš organizatorių archyvo
Monika Dirsytė, „Niekas neatims manęs iš manęs", nuotr. iš organizatorių archyvo
Laurynas Skeisgiela, „Jeigu dangus mums sakytų, kad uosto nėra"
Laurynas Skeisgiela, „Jeigu dangus mums sakytų, kad uosto nėra"
Evelina Dapkutė, „Neo-noir", nuotr. iš VDA Skulptūros katedros archyvo
Evelina Dapkutė, „Neo-noir", nuotr. iš VDA Skulptūros katedros archyvo
Matas Janušonis, ,,Plokščias varpas", nuotr. A. Šnaro
Matas Janušonis, ,,Plokščias varpas", nuotr. A. Šnaro
Viktorija Damerell, ,,This is the moment", garso instaliacija, nuotr. V. Damerell
Viktorija Damerell, ,,This is the moment", garso instaliacija, nuotr. V. Damerell