7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Kodėl mums nesukūrus filmo apie Johną?

Ieva Šukytė
Nr. 31 (1225), 2017-09-29
Kinas Interviu
„Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai"
„Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai"

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis šiais metais rodo specialią programą „Pasimatymai su Tilda". Vienas šios programos filmų – „Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai" (The Seasons in Quincy: Four Portraits of John Berger, 2016) – pasakoja apie dailės kritiką ir rašytoją Johną Bergerį bei jo gyvenimą paskutiniaisiais metais Prancūzijos Alpių kaimelyje Kensi. Apie filmą ir Johną Bergerį kalbamės su vienu iš keturių filmo režisierių Colinu MacCabe.

 

Trečiame filmo segmente „Daina politikai“ jūs minite, kad pirmoji jūsų pažintis su Johnu Bergeriu prasidėjo per televiziją. Kaip jūsų draugystė prasidėjo?

Vieną dieną man paskambino 4-ame kanale dirbęs Maiklas ir pasakė: „Aš turiu vieną labai keistą projektą, paremtą trumpa Johno Bergerio istorija, ir pats autorius jame dalyvauja. Man jis netinka, bet gal tiktų tau?“ Ir aš atsakiau, kad net ir biurokratų ofise kartais sulauki skambučio iš rojaus. Todėl aš sutikau. Filmas vadinosi „Pagrok man ką nors“ (Play Me Something, 1989), pagal to paties pavadinimo Bergerio istoriją. Siužete pasakojama apie kaimo gyventoją, vykstantį vienai dienai į Veneciją. Jis susipažįsta su mergina. Jie įsimyli ir jis išvyksta. Tai tokia istorija. Bet filmas nufilmuotas Škotijos salos Bara pakrantėje. Manau, tai vienintelė vieta, kur oro uostas yra paplūdimyje. Tame oro uoste yra labai mažas laukiamasis, kuriame žmonės laukia atvykstančių lėktuvų. Ir jame pasirodo keistas nepažįstamasis, kuris pasakoja poros istoriją naudodamasis fotografijomis. Ir tam, kad viskas būtų dar sudėtingiau, kai kuri medžiaga buvo nufilmuota kalnų kaimelyje, kai kuri filmuota juoda balta, dalis filmuota 60 mm juosta Venecijoje. Taigi, tai buvo daug skirtingų formatų. Tad aš iškart buvau labai susidomėjęs projektu ir nuvykau susipažinti su Bergeriu. Tai buvo gąsdinantis susitikimas, kadangi aš sėdėjau viešbutyje ir laukiau, kol jis atvyks manęs pasiimti. O jis atvažiavo su galingu motociklu ir aš turėjau kartu su juo važiuoti (juokiasi). Nuo pat pradžių jis buvo labai įsitraukęs į pokalbį ir mes ilgai kalbėjomės. Pats filmo kūrimas yra tokia patirtis, kurios pabaigoje arba myli, arba nekenti tų žmonių. Ir mes labai gerai praleidome laiką jį filmuodami, iš dalies dėlto, kad aš įkalbėjau Tildą Swinton jame vaidinti. Taip ji susipažino su Bergeriu. Vis ta įvyko devintojo dešimtmečio pabaigoje, kuomet mūsų draugystė ir prasidėjo.

Tuomet, po dešimties metų aš kūriau filmą apie brazilų fotografą Sebastião Salgado ir mes atsidūrėme visiškoje maišatyje. Žmogus, atėjęs pas mane su šiuo pasiūlymu, norėjo kurti vaidybinį filmą. Aš iškart supratau, kad tai nepavyks. Tada aš paskambino Johnui, su kuriuo nebuvome kalbėjęsi daug metų ir paklausiau, ar jis negalėtų man padėti. Jis sutiko ir kartu su juo ir Salgado mes padarėme dokumentinį filmą „Vilties vaiduoklis“ (Spectre of Hope, 2002). Beje, šis filmas irgi buvo sukurtas naudojantis beveik vien fotografijomis.

Jūsų režisuotas segmentas „Klausymosi būdai“ yra nuoroda į Bergerio televizijos serijas bei knygą „Matymo būdai“ (The Ways of Seeing). Kaip Bergerio kūryba jūs įkvėpė?

Pirmoji jo knyga, kurią perskaičiau, vadinosi „Laimingas vyras“ (A Fortunate Man). Tai buvo knyga, kurioje jis pirmą kartą tekste naudojo fotografijas. Joje jis dėstė savo nuomonę, kaip reikėtų tinkamai gyventi moderniais laikais. Ši knyga man padarė didelę įtaką.

„Matymo būdai“ man taip pat padarė įtaką. Tačiau, kadangi aš jau buvo perskaitęs Walterio Benjemino ir kitų tekstus, ši knyga, nors ir labai gerai parašyta, manęs nesukrėtė.

Kitas jo kūrinys, kuris mane tikrai sukrėtė, buvo romanas „G“. Tai – viena geriausių knygų apie vyro troškimus, kokią man teko skaityti. Taip pat dar buvo knyga „Septintas žmogus“ (A Seventh Man), kuri mane privertė suprasti migruojančio darbo (migrant labour) svarbą. Man patiko „Matymo būdai“, bet „Septintas žmogus“ man buvo visiškai nauja.

Kalbant apie patį filmą. Jį režisavo keturi režisieriai. Kaip jūs visi nusprendėte jį sukurti?

Mes baigėme filmuoti „Dereką“ (Derek, 2008) ir Tilda man pasakė: „Kodėl mums nesukūrus filmo apie Johną?“ Tai buvo jos iniciatyva. Aš ilgai nebedirbau prodiuseriu, kadangi man atsibodo britiška televiziją. Tad ilgai dvejojau dėl projekto. Tada aš pagalvojau apie savo studentus, kuriems dėsčiau Londono Konsorciumo mokykloje. Kodėl nesukūrus filmo su jais? Konsorciumas turėjo pakankamai pinigų mažo biudžeto filmui. Mes darėme tai kaip mokymo proceso dalyką. Ir jeigu filmas būtų nepavykęs, mes tiesiog būtume patalpinę šiuos kelis filmukus savo tinklapyje.

Kai mes pradėjome filmuoti, aš buvau labai nepatenkintas režisieriaus pozicija. Aš niekada prieš tai nerežisavau filmo ir nenorėjau to daryti. Bet Tilda pasakė: „Mes ir taip trise dalyvaujame pokalbyje ir mums nereikia dar vieno.“ Johnas taip pat nepalengvino darbo. Kuomet aš jam paskambinau ir pasakiau, kad norime kurti apie jį filmą ir kalbėti apie jo gyvenimą, jis pasakė: „Jūs galite atvykti ir atsivežti kameras, bet aš nepasakosiu apie savo gyvenimą. Tai paskutinis dalykas, kurį noriu daryti.“ Mes filmavome šį segmentą gruodžio mėnesį. Ir kuomet mes atvykome, Kensį užpūstė pūga. Taigi tai tapo filmu apie žiemą. Ir Tilda pasakė: „Na, dabar mes turime padaryti dar tris filmus, t.y. pagal tris sezonus pavasarį, vasarą, rudenį“ Taip ir vystėsi kūrybinis procesas, žingsnis po žingsnio. Pačioje pradžioje dar nežinojome, kad istorija išsivystys į keturis sezonus. Mes tiesiog norėjome sukurti filmą apie Johną.

Ir, žinoma, tuomet atsitiko siaubingas dalykas – mirė Beverli (red. past. – Bergerio žmona). Mes to nesitikėjome. Ir taip atsirado antrasis filmas, kuris turėjo iš tiesų būti apie Džoną ir mane, kalbančius apie politiką. Taigi, nuskridus studentams ir filmavimo komandai, aš turėjau priimti tolimesnį sprendimą, kadangi tuo metu Džonas man paskambino ir pasakė, kad Beverli serga. Aš liepiau studentams nesiartinti prie Džono, bet filmuoti viską aplinkui, įamžinti pavasarį Alpėse. Filmą režisavo Christopheris Rothas, kuris montavo pirmąjį segmentą ir, kadangi, jis buvo labai susidomėjęs Bergerio tekstais apie gyvūnus, mes nusprendėme, kad jis turėtų kurti antrąją dalį. Ir tuomet aš su vienu studentu sukūrėme segmentą apie politiką, ir kadangi Tilda visada norėjau kurti filmą apie vaikus, ji režisavo paskutiniąją dalį. Iš viso mes užtrukome kažkur 4–5 metus.

Iš pradžių filmą planavote rodyti dalimis meno galerijose.

Pirminė projekto idėja buvo sukurti šiuos segmentus kaip atskirus trumpametražius filmus ir rodyti juos meno galerijose. Bet filmas tapo toks sėkmingas, tad ši idėja tiesiog išgaravo. Bet svarbu paminėti, kad šie segmentai turėjo būti atskiri trumpo metro filmai.

Žiūrint šį filmą susidaro įspūdis, kad kiekvienas režisierius, kurdamas segmentą turėjo labai asmeninę, intymią patirtį su Bergeriu bei jo kūryba. Pavyzdžiui, antrajame segmente „Pavasaris“ autorius kuria dialogą su Džono tekstais apie gyvūnus.

Tai buvo labai didelė patirtis, o Džonas yra labai ryški figūra – tiek jo kūryba, tiek jis pats. Taigi šiame filme labai juntamas ryšys su jo kūryba.

Filmą prodiusavo „Derek Jarman Lab“, kurią įsteigėte 2012-ais metais. Ar studija atsirado filmo kūrimo procese?

Konsortiumas buvo įsteigtas 1995 metais ir jis susilaukė didelės sėkmės. 2007 metais žymiai sumažėjus įrangos kainoms, aš pasakiau, kad mums reikėtų pagalvoti apie audiovizualinę pusę. Dauguma studentų nebuvo iš kino srities, jie buvo visi humanitarai. Mokykla nupirko filmavimo įrangą ir sukūrė savotišką gan sėkmingą verslą įrašinėdami konferencijas „Tate“ galerijoje ir Šiuolaikinio meno institute. Tačiau filmai, kuriuos jie kūrė, nebuvo labai geri. Tada aš pagalvojau, kodėl nesujungus šių dalykų kuriant filmą apie Johną. Bet pirmojo filmo pabaigoje Konsortiumas, priklausęs Londono universitetui, buvo uždarytas. Vienintelį dalyką, ką norėjau išgelbėti, tai buvo šis audiovizualinis skyrius, kuris tuo metu buvo vadinamas „Londono Konsortiumo televizija“, ir tai tapo „Derek Jarman Lab“.

Kodėl „Derek Jarman Lab“ suteikėte tokį pavadinimą?

Derekas buvo žmogus, kuris mane išmokė apie filmų gamybą. Taip pat aš manau, kad Derekas buvo puikus pavyzdys, nes jis darė viską su juosta. Jis tikėjo, kad jeigu negali ko nors padaryti, vistiek tai darai. O jei kažkas nepavyksta, tada imiesi daryti kažką kitą. Derekas man buvo sektinas pavyzdys. Žinoma, tai galėjo būti bet koks kitas vardas, bet Derekas Jarmanas, man atrodo, teisingas pasirinkimas.

Prieš du metus „Scanoramos“ kino festivalio metu man teko galimybė pamatyti  Jarmano „Karavadžą“ ir „Edvardą II“.

Aš prodiusavau „Karavadžą“. Taip pat tai buvo pirmas filmas, kuriame vaidino Tilda Swinton. Taip mes abu susipažinome.

Trečiojo segmento pradžioje jūs minite, kad 7 – 8-jame dešimtmetyje televizija buvo puiki terpė intelektualams ir rašytojams pasiekti visuomenę. Ar šiandien jie vis dar turi vietą televizijoje?

Televizijoje vis dar rodoma įdomių dalykų, bet idėja, kad televizija turėtų rūpintis/ transliuoti idėjas, dingo. Bent jau britiška televizija to nebeturi. Britiška televizija, tarkim, nuo 1957 iki 1996 metų buvo tikrai nuostabi, bet tai baigėsi. Kas atsitiko? Britanijoje yra labai daug  viešų renginių, kurie anksčiau būtų rodomi televizijoje. Jie surenka 300 – 400 šimtus žmonių, kurie moka nemažus pinigus. Jų susirenka tiek daug todėl, kad to nebematysi televizijoje.

Ar Džonas matė šį filmą? Kaip jis reagavo?

Taip. Manau, kad jam iš tikrųjų jis labai patiko. Kadangi tai jau buvo paskutiniais jo gyvenimo metais, mes iš tiesų neturėjome galimybės apie jį daug pasikalbėti. Jis nebuvo iš tų žmonių, kurie apsimesdavo, kad jam kas nors patinka, jei būdavo atvirkščiai. Ir jis iš tiesų labai mylėjo Tildą.

Aš atsimenu, kad mes jį parodėme jam 2015 metų vasarą. Mes surengėme kino teatrą jo namuose Paryžiuje ir jis buvo labai patenkintas. (parodo jo atsiųstą žinutę telefone).

Kaip manote, ar mirus Bergeriui, jaučiamas jo palikimas?

Iš tiesų sunku pasakyti. Manau, turi praeiti nemažai laiko po mirties, kad būtų galima spręsti. Manau, kad mirus žmogui, susidomėjimas jo kūryba kiek atslūgsta. Tačiau, po kiek laiko, mano nuomone, žmonės vėl skaitys Bergerį.

„Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai"
„Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai"
„Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai"
„Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai"
„Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai"
„Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai"
„Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai"
„Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai"