7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vaiduoklių medžiotojas

Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijos paroda „Sublime 3“ Antano Mončio muziejuje Palangoje

Erika Grigoravičienė
Nr. 30 (1309), 2019-09-27
Fotografija Dailė
Virginijus Kinčinaitis, Amsterdamas. 2019 m.
Virginijus Kinčinaitis, Amsterdamas. 2019 m.

Šių metų kovą „Sublime“, pirmoji menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijų paroda, veikė Vilniaus rotušėje, gegužę „Sublime 2“ pristatyta Šiaulių fotografijos muziejaus galerijoje. Palangoje rugsėjo pradžioje atidaryta jau trečioji Kinčinaičio paroda šiuo keistoku pavadinimu, kuris reiškia pakylėtumą ir didybę, bet kartu nurodo ir sublimaciją – potraukių transformaciją ir perkėlimą į aplinkiniams priimtinesnę raiškos sritį. Rugsėjo 15 d. Mončio muziejuje susirinkusiems svečiams (dauguma jų užsuko į Palangą keliaudami namo iš Nidos Fotografijos simpoziumo) autorius papasakojo, kad aistrą fotografuoti jam pavyko tinkamai įgyvendinti tik tuomet, kai atsikratė sudėtingų aparatų su dideliais objektyvais ir pasiėmė į rankas mobilųjį telefoną. Kitaip tariant, kai elitinę fotografiją išmainė į masiškai plintančią mobiliografiją (ar veikiau instagrafiją) ir ją perkėlė į kitą lygį.

 

Palangoje nuotraukų eksponuojama mažiau nei Vilniuje (atrinko Gytis Skudžinskas), bet čia radau ir anksčiau nematytų (ar pražiūrėtų). Mano žvilgsnį ilgam prikaustė lengvai atpažįstama moters figūra, muziejaus salėje palinkusi prie didelio paveikslo, kuriame matome išdidintą fotografinį nuogo vyro atvaizdą įmantrios išraiškos šokio poza. Gal jis išties šoko anoje salėje prašmatniai dekoruotomis sienomis, ne tik pozavo meniniam aktui. Žiūrovė per muziejaus parketą prie jo taip pat artėja kone šokio žingsniu ir įsistebeilija į dubens kaulą. Intymesnių kūno dalių toje akto fotografijoje nematyti, bet tai būtų matoma žiūrovei, jei ji apžiūrinėtų ne nuotrauką, o vaško ar marmuro skulptūrą. Anoji nuotrauka žiūrinčiai moteriai neleidžia pamatyti daugiau, šioje nuotraukoje mes negalime pamatyti jos veido, tad nežinome, kaip ją paveikė stebimas kūrinys. Žiūrovė ir vyro atvaizdas – tai tipiška nejauki pora, kaip King Kongas ir baltoji moteris arba Oskaras Kokoschka ir pliušinė lėlė. Šią porą fiktyviai sujungia nespalvotas vaizdas, panašios erdvės, bet ji kelia nerimą dėl mastelių skirtumo ir vaidmenų apsikeitimo. Nuogą vyrą apžiūrinėja moteris, kurios kūną kuklūs šiuolaikiški drabužiai uždengia iki smakro ir riešų – muziejuje net ir šiandien tai dar neįprasta, o išliekančių kitų konvencijų (pavyzdžiui, draudimo liesti eksponatus) kontekste – savotiškai šiurpu.

 

Nors fotografija ir buvo išrasta dailei reprodukuoti, tada niekas neįtarė, kokiu populiariu motyvu taps paveikslai ekspozicijų salėse kartu su žiūrovais. Pretenduoti į tokios žmonių ir paveikslų kompanijos ar intymesnės versijos – poros dialogo – autorystę šiandien beviltiška, nes šis dar XX a. pirmoje pusėje paplitęs siužetas jau daugybę metų yra mėgstamas interneto memas. Vis dėlto perteikti gyvų būtybių ir negyvų artefaktų draugijos atsitiktinių santykių dramaturgiją pavyksta anaiptol ne visiems. Kinčinaičio nufotografuota moteris prie vyro akto, Vienos Leopoldo muziejuje priešais Gustavo Klimto „Mirtį ir gyvenimą“ sėdinti mergaitė ar didžiulės inscenizuotos kriminalinės fotografijos žiūrovė iš aukos galvos tekančio kraujo balos fone prilygsta garsiausių fotografų darbams. Vienas jų, vokietis Thomas Struthas, greta portretų ir architektūrinių peizažų nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio didele analogine kamera garsiausių pasaulio muziejų salėse fotografuoja žiūrėjimo procesą, sukrėstų žiūrovų reakcijas. Neseniai išgarsėjusio Berlyne gyvenančio austro Stefano Draschano skaitmeninėse nuotraukose paveikslai ir žiūrovai mimikriškai susilieja dėl atsitiktinio spalvų, formų, šviesos, vaizduojamų daiktų ir figūrų judesių panašumo.

 

Kinčinaitis fotografuoja ne tik žiūrovus prie paveikslų, bet ir nuvargusius salių prižiūrėtojus, parodos atidarymo šventės įkalčius. Jam įdomūs ne tik pasaulio didieji, bet ir mažiau žinomi, ne tik Vienos, Neapolio ar Milano, bet ir Latvijos, Estijos muziejai ar troleibuso stotelė prie Vilniaus MO. Jis neapsiriboja meno muziejais ir su savo mobiliaku naršo tarp Florencijos „La Specola“ vaškinių muliažų, netikru krauju apvarvėjusių šventųjų statulų Italijos provincijų bažnyčiose, dioramų su laukinių kačių iškamšomis ir vitrinų su gemalais formalino stiklainiuose Milano gamtos muziejuje. Neprovincialus jo požiūris dar geriau atsiskleidžia architektūros nuotraukose. Estetiniu režimu jis mato ne tik Italijos miestų aikštes – amžinai restauruojamo namo ant Liejyklos ir Totorių gatvių kampo Vilniuje sieną, Šnipiškių lūšnų gatvelę, trobą prie Šiaulių ar kažkur aptiktą lauko išvietę lengvai paverčia abstraktaus, minimalistinio ar siurrealistinio meno kūriniu.

 

Po parodos Rotušėje Monika Krikštopaitytė taikliai parašė: „Fotografuodamas Kinčinaitis ne tik fiksuoja, jis iš karto interpretuoja vaizdą. Beveik niekada jam vaizdas nėra nuogas, pirmapradis ar tuščias. Jo vaizdo matymas prisodrintas kultūrinio konteksto, atsikartojimo, prisiminimo, įsivaizduoto anksčiau patyrimo. Kiekvienas kūdikis, nuogalius ar senukas turi prototipą tapyboje, grafikoje, skulptūroje ar mite, poezijos reginyje. [...] Nors kiekvienas pristatomas vaizdas yra tarsi aplipęs praeities vaizdais, reikšmėmis ir kultūromis, nė iš tolo nesijaučia kai kurių autorių patiriamos desperacijos, nusakomos nuogąstavimu, kad „viskas jau atlikta, viskas jau padaryta, nebeliko ką sukurti“.“ (Jei matai, kaip auga palmė, 7md, 2019 03 15).

 

Yrančiame išmesto automobilio kėbule užaugęs krūmas tarsi įkūnija Algimanto Kuro, spynos ant šviežiai nudažytų garažo vartų – Romano Vilkausko paveikslus, o formalino stiklainyje plūduriuojantis monstras verčia manyti, kad Henriko Natalevičiaus nutapyti žiurkiažmogiai išties egzistuoja. Tapybos vaizdų vėlesnė išraiška fotografijoje patvirtina teoriją apie vaiduoklišką vaizdų prigimtį. Atsiskyrę nuo savo medžiagiškų laikmenų vaizdai tarsi gyvuoja kažkokiame paslaptingame vaizdų rojuje ir laukia tinkamo meto. Ši Hanso Beltingo ir kitų teoretikų išplėtota iš Warburgo „Mnemosinės“ kildinama idėja dailėtyroje traktuojama visai rimtai (juk kultūros teorijai ir praktikai neprivalomas gamtamokslinis racionalumas), pavyzdžiui, vokietis Horstas Bredekampas tyrė tariamai neatsitiktinį futbolo rungtynių fotografijų ir baroko tapybos figūrinių kompozicijų panašumą. Įsikūnijimas fotografijoje vaizdą vaiduoklį įkalina naujoje patvarioje laikmenoje (o tai šiandien ne tiek popierius, kiek kompiuteriai, ekranai, serveriai) ir taip nukenksmina. Pagauti paveikslo vaizdą nukreipus kamerą visai ne į tą paveikslą – tai lyg sučiupti vaiduoklį.

 

Telefonu ir instagramo programėlėmis ginkluotas Kinčinaitis – geras tokių vaiduoklių medžiotojas. Jo sukurti (skaitmeniniai) paveikslai atrodo lyg jau seniau egzistavę, bet žuvę, sunaikinti ar pamiršti. Jie yra metavaizdai ir dar viena prasme – gerai paaiškina teorines vaizdo sąvokas.

 

Vilniaus universitete skaitydama vizualumo studijų kursą studentams dažnai rodau feisbuke rastas Kinčinaičio nuotraukas. Vizualizuoti Lacano „žvilgsniui“, įkurdintame ne akyje, o išoriniame pasaulyje ir lyginamam su akinančia, sklidinai tinklainę užliejančia saulės šviesa, labai tinka Kinčinaičio nufotografuotas intensyviai žvilgantis šlapias grindinys – žemiškesnė, paslaptingesnė ir labiau naktinė lakaniškos jūroje plūduriuojančios sardinių skardinės versija. Visų trijų „Sublime“ parodų žvaigždė – leopardo galva ant kažkur pamiškėje padžiauto pagalvės užvalkalo – puikiai parodo Šveicarijos mokslininko Gottfriedo Boehmo aprašytą dvejopą medialaus vaizdo „ikoninį skirtumą“: elementų sutankėjimo ir kontrastų nulemtą optinį skirtumą nuo supančios aplinkos ir paslaptingesnį loginį skirtumą, pasireiškiantį tuo, kad fizinės vaizdo laikmenos paviršiuje galime išvysti tai, ko ten iš tikrųjų nėra. Skaitmeninė kamera, ne „nuimanti“, o veikiau generuojanti vaizdą, sufokusuoja jį į kažką, kas primena gyvos būtybės veidą, ir banalus patalynės dekoras akimirką pavirsta gyvu riaumojančiu žvėrimi.

 

Vis dėlto ką daugiau, jei ne metavaizdus, galėtų fotografuoti žmogus, eksponuojantis kitų nuotraukas, skaitantis apie jas paskaitas ir išleidęs bent du fotografijos ir vizualumo klausimams skirtus straipsnių rinkinius? Suprantantis, kad „kiekviena nauja fotografija jau savo atsiradimo akimirką pasmerkta išnykti archyvų tamsoje ir užleisti vietą kitam vaizdui“, bet kartu tikintis, kad fotografija „išlieka gyva ir be teksto, be interpretacijų ir teorijų. Po kurio laiko ji nusipurto visas paaiškinimų apnašas ir vėl naujai suspindi savo nebyliu įtaigumu.“ (Virginijus Kinčinaitis, Fotoregos pratimai, Vilnius, 2014, p. 47, 9.)

 

Paroda veikia iki spalio 6 d.

Virginijus Kinčinaitis, Amsterdamas. 2019 m.
Virginijus Kinčinaitis, Amsterdamas. 2019 m.
Virginijus Kinčinaitis, Šiauliai. 2018 m.
Virginijus Kinčinaitis, Šiauliai. 2018 m.
Virginijus Kinčinaitis, Berlynas. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, Berlynas. 2017 m.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.