Kirvarpos pavyzdžiu

„(...) tyrinėdama Birutės estampus, neretai patenku į sunkiai nusakomą būseną – savotišką transą, kai jos sukurti vaizdai ir vizijos, mįslingi pasakojimai nukelia mane į kitokią erdvę. Tuomet pasijuntu lyg būčiau grįžusi į praeitį, kai sėdėdama savo senelių namo palėpėje vartydavau šimto metų senumo knygas, anatomijos atlasus, kelionių aprašymus, dar senesnius viso pasaulio herbarijus, sveikatinimo, vaikų auginimo patarimų knygas arba senus žurnalus, kuriuose labai patraukliai atrodydavo senos litografijos bei blankios nuotraukos. Būdavo ten ir senų fotografijų albumų (naujesni stovėdavo kambarių etažerėse), ir aš stebėdavausi tais vaizdais „vietų, kuriose nebuvau ir nebūsiu“. (...) Beribė Birutės Zokaitytės vaizduotė ir jos meninių, vizualinių bei gyvenimiškų patirčių galia sukuria nuostabius pasakojimus, kur moterys, tarsi švyturiai, išneriantys iš menamų jūrų, stebi vyriškąsias chimeras su žuvų uodegomis, kur aukšliagrybiai primena fantastinės architektūros statinius, o medūzos pakimba horizonte lyg skraidantys objektai iš kažkelintos paralelės pasaulių, kur ir baugu, ir būtina įžengti į paslapčių kupiną mišką, nors kamuoja pirmykštė miško tankmės, šešėlių ir drėgmės baimė...“ – parodos anotacijoje rašo mano kolegė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė.

Teksto sukeltas vaizdinių chaosas mano galvoje išsisklaido lyg sapnas susidūrus su Birutės kūriniams būdinga savita zokaitytiška tvarka. Jai nusakyti tiktų Jacques’o Ranciére’o simbolinio montažo sąvoka – tai svetimybių giminystę, bendrumą inscenizuojanti misterija. Atsitiktinė analogija čia liudija esminį priešybių ryšį, kuria bendrą pasaulį, kur skirtingi elementai priklauso vienai pamatinei struktūrai. Stebuklas įvyksta nepaisant to ar kaip tik dėl to, kad menininkė – ne vienintelė šių kūrinių autorė. Kūrybos procese dalyvavo ir tebedalyvauja ištisas žmogiškųjų ir nežmogiškųjų veikėjų būrys – meistrai ir giminės, augalai ir vabzdžiai, rastos knygos ir fotografijos, grąžtai ir pjūklai. Tad lyg kunstkameroje nebelieka priešpriešos tarp meno, technikos ir gamtos.

Vidury salės sustatytos masyvios ąžuolo trinkos ant metalinių kojų panašios ir į kelmus, ir į stalelius. Jos pirmiausia krinta į akis, o neapsižiūrėjus gali ir skaudžiai spirti į blauzdikaulį. Tai skersiniai medienos pjūviai, Birutės estampų klišės. Jau panaudotos spaudžiant estampus, iškilios vietos padengtos juodais dažais, todėl piešinys gerai matomas, tik jis apverstas, kairė ir dešinė sukeista vietomis. Eksponuojamos klišės pristato technologinę, medžiagišką, fizinę kūrybos pusę ir kartu tarsi pateikia paralelinių tikrovių vaizdus, taip pat parodo, kaip mūsų regimąjį suvokimą lemia skaitymo iš kairės į dešinę suformuoti žiūros įgūdžiai. Tai vaizdo laikmenos ir kartu įspūdingi svarūs objektai. Trinkos neišnyksta stebint jų paviršiuje išraižytus kalnus, miškus ar kūnus. Jų materialumas kažkoks nepajudinamas. Jos nėra vien gamtos teikiami ištekliai. Ir ne tik dėl to, kad netaisyklingas kamieno pjūvio ovalas, rievės, įskilimai, kirvarpų išgraužtos skylės dalyvauja estampo vaizde, o kartais jam turi net lemtingą poveikį.

Birutė pasakoja, kad pirmąją, apie pusmetrio skersmens drebulės trinką rado rūsyje 2003 m. įsigijusi savo dabartinį namą Užupyje (buvusi savininkė, siuvėjo našlė, savo ruožtu ten dar buvo radusi pluoštą Marinos Cvetajevos laiškų). Kai 2016 m. su artimaisiais viešėjo pas vieną verslininką sodyboje prie Metelių ežero, jis padovanojo visą 60 cm skersmens ir beveik 2 metrų ilgio ąžuolinį rąstą. Ąžuolas, matyt, ir augo kažkur netoliese. Rąstas jau buvo daug metų pagulėjęs, išdžiūvęs, nebegyvas. Supratusi, kad automobiliu jo neparsiveš, pasisamdė vežėjų įmonę, jie atvežė rąstą į jos namo kiemą. Tada susirado meistrą, kuris panaudodamas specialias stakles supjaustė rąstą maždaug 10 cm storio riekėm. Visos išėjo netaisyklingo ovalo formos, nes toks buvo ąžuolo kamienas. Viena sveria beveik 20 kilogramų. Tas meistras dar pasiūlė dvi dideles, 90 cm skersmens trinkas. Neva radęs kažkur pelkėse. Tos išvis vienam neatkeliamos. Žiemą lentos toliau džiūvo lauke ant vėjo terasoje, o pavasarį buvo nuneštos į sandėliuką. Tada kitas meistras, toks Užupio auksarankis, jas labai kruopščiai nupoliravo.

Medienos paruošimas truko apie trejus metus. 2019 m. Birutė pradėjo intensyviai raižyti, sumaniusi vientisą raižinių seriją. Metus dirbo dirbtuvėje Užupio meno inkubatoriuje. Ten nusigabeno abi didžiąsias klišes ir dvi mažas, 30 cm skersmens. Jas davė Rimas Kuliešis, turintis karstų gamybos įmonę. 2021 m. liepą kelias klišes vežėsi į Palangą, kai vyko ten į reabilitaciją po abiejų riešų lūžio. Visą vasarą pora trinkų nuolat būdavo bagažinėje, veždavosi paraižyti vykdama pas bičiulius į sodybas. Raižyti tuos kelmus Birutei labai patiko. Drebulę raižyti sekėsi net rankomis kaltuku, bet naudojo ir elektrinį, į odontologo grąžtą panašų graviravimo įrankį. Jo būtinai prireikė kietoms ąžuolo plokštėms. Atspausti estampą nuo tokių stambių klišių įmanoma tik rankomis. Šis darbas reikalauja daug laiko ir fizinių jėgų. Medžio raižiniams skirto japoniško popieriaus lakštą reikia uždėti ant juodais dažais nuvoluotos klišės ir ilgai trinti šaukštu. Sidabrinis šaukštas beveik kaip grafitas kitoje pusėje palieka pilkšvą pėdsaką, tad galima matyti, kur jau nuzulinta.

Ant rūsyje rastos senos drebulės lentos Birutė dar 2015 m., gimus anūkui Pranui, išraižė du kūdikius („Nesvarumo būsena“). Prieš tai, sužinojusi, kad dukra Miglė (dainininkė Migloko) laukiasi, ant faneros raižė Mėnulio slėnius ir kraterius. Drebulės klišė gulėjo namuose įrengtoje dirbtuvėje. Kartais pavargusi po kūrybinio darbo Birutė ten ir miegodavo. Kartą naktį išgirdo kažką krebždant. Netrukus aptiko, kad klišėje daugėja skylučių. Aišku, darbavosi kirvarpa. Ji tapo lyg ir kūrinio bendraautore. „Ji labai gerai viską padarė“, – sako Birutė. Nesu tikra, ar tie vabzdžiai išvis gyvena po vieną, bet tebūnie – ji, viena. Išvarpė skylučių kairiajame klišės pakraštyje. Drebulės pjūvio rievės nusišveičia be pėdsakų, lieka tik įtrūkimai, todėl estampe baltaodžiai kūdikiai sklando aklinai juodame fone. O kirvarpos išgraužtų skylių galaktika abstrakčią juodumą paverčia beribe visatos erdve, žvaigždėtu dangumi ir primena kadaise XX a. įmantrių fotografijos technologijų atskleistą optinę giminystę tarp vaisių įsčiose ir astronautų atvirame kosmose. Vis dėlto bendraautorę, nuostabią kūrybos kompanionę teko nužudyti, kad neužkrėstų kitų klišių, taip pat rotušės medinės apdailos ir baldų. Klišę išpurškė chemikalais ir užklijavo plastiko maiše. „O jei būtų gyvenusi ir toliau kūrusi žvaigždes – iki visiško klišės sunaikinimo?“ – svarsto Birutė.

Du kūdikiai, kaip ir vandenyje panirusi mergina ar japonišku kimono vilkinti optikos stebukladarė pamiškėje („Vandenyje“, „Pamiškė“, 2021), išraižyti įprastai, trumpais pailgais štrichais. O dailininkės autoportretas ant ąžuolo lentos, milžiniškas kūdikis ant dviejų faneros lakštų („Pranciškus“, 2021), fanerinių šviesdėžių serijos vaizdai („Fragmentai iš praeities“, 2021) sudaryti iš skylučių. Elektriniu grąžteliu Birutė medienos paviršiuje išgręžia įvairaus skersmens ir gylio angeles, labai panašias į išgraužiamas kirvarpų. „Mėgdžioji kirvarpą?“ – klausiu. „Taip, iš tikrųjų – mėgdžioju kirvarpą“, – atsako juokdamasi. Antropocentrizmo arogancija, regis, jai svetima. Savo pudelį Albertą ji labai gerbia kaip asmenybę.

Skylutės medžio raižiniuose atrodo kaip šilkografijos atspaudų rastras – ten taip perteikiama fotografija. Birutės taškinių raižinių vaizdai irgi kilę iš fotografijų. „Fragmentų iš praeities“ serijoje naudotas nuotraukas ji rado savo šeimos, patėvio Kęstučio Gintalo šeimos archyvuose. Kai kas nors kaimynystėje Užupyje kraustosi, dažnai išmeta ar palieka daug visokių dalykų, taip pat ir senų nuotraukų. 2013 m. Birutei pavyko rasti pokario laikų nuotrauką – žmonės sniege, kažkur šiaurėje, galbūt Sibire. Tai viena iš vietų, kur ji nebuvo ir neketina būti. Tos vietos atrodo baugiai. Šviesdėžėse pro kiaurai pragręžtas skylutes ar įvairaus gylio duobutes, kur faneros sluoksnis lieka plonas, sklinda LED lempelių šviesa. Plonas sluoksnis rausvumu man kiek panašus į žmogaus odą, skylės faneroje pažiūrėjus iš arti – lyg išvarpytos automato kulkų. Optinę dramaturgiją dar labiau sustiprina juodas nuo dažų įrankio nepaliestas paviršius. Dėžės kartu yra ir klišės, nuo kurių spaudžiami estampai. Ten iš žaizdų skylės virsta šviesuliais.

Birutės radiniai – ne vien kelmai ir nuotraukos. Salės kampe kabo nedidelis ovalinis estampas su stirniuku. Pasak Birutės, jos mama, dailininkė Alfreda Venslovaitė-Gintalienė, 2013–2015 m. gyveno Jungtinėse Valstijose, prižiūrėjo Alcheimeriu sergančią senyvą moterį. Iš ten parsivežė keistą radinį – ovalinę medžio lentelę su paveikslėliu, paviršiuje išdegintu stirniuku. Birutė ant tos lentelės jį išraižė lygiai tokį pat, koks buvo. Klišėje net šiek tiek matyti buvusio paveikslėlio raidės. Estampe, žinoma, vaizdas apsiverčia pusėmis. Todėl Birutė priduria gyvūno atspindį vandenyje (atspindžiuose kairė ir dešinė taip pat susikeičia): stirniukas – Narcizas. Man tas atspindys veikiau atrodo kaip kyšanti kito, skęstančio gyvūno galva. Kita pusė taip pat išraižyta, tik šįkart ovalinė lentelė pasukta horizontaliai. Ten stovi nejaukus aklinai apmuturiuotas mažas nebylys („Relikvija“, 2021).

Kituose raižiniuose panaudoti piešiniai iš senų knygų. Birutė neieško vaizdų internete, kaip kiti (-os) menininkai (-ės). Caro laikais Peterburge išleistą daugiatomę enciklopediją „Visata ir žmonija“ įsigijo blusturgyje. Raižinyje „Verbalinė higiena“ (2021) iš jos perpiešė ledyną. Virš jo – lentos įskilimų žaibais suaižėjęs nakties dangus, o priekyje – dvi figūros: gailestingoji sesuo keistu aparatu vyriškiui plauna burną, kad daugiau nesispjaudytų rupūžėmis. Sumontuotą raižinio vaizdą matau vientisą, figūros atsiduria ant kalno keteros ir atrodo apšviestos tekančios saulės spindulių, virš ledyno veriasi gili erdvė. Medicininė scena įgyja apokalipsės mastą.

Milžiniška medūza raižinyje „Skraidantis objektas“ (2020) taip pat perpiešta iš tos knygos. Nors visoje raižinių serijoje itin daug vandens (taip pat – miško) motyvų, medūza pakibusi ore lyg ateivių erdvėlaivis. Po ja – sportuojanti moteris, mėgstamas dailininkės personažas. Regis, jos abi – puikios kompanionės. Visą raižinio kompoziciją nulėmė medžio rievės. Mediena visoje šioje misterijoje – labai svarbi veikėja. Ne visai gyva, bet ne mažiau veiksminga. Grąžtas ar kaltelis Birutės rankose (vieninteliai aštrūs objektai) dažnai kartoja rievių piešinį. Dėl atsispaudusių rievių estampai prisipildo vandens, raibuliuojančios šviesos ir gaivaus oro. Viskas atrodo lyg žiūrint pro stebuklingą lęšį.  

Paroda veikia iki lapkričio 29 d.