Jaukiam chimerų glėby

Paryžiuje gyvenančios Rūtos Jusionytės kūrybą pastaruoju metu Lietuvoje galima būdavo pamatyti nebent mugėje „Art Vilnius“. Lapkričio 6 d. galerijoje „Menų tiltas“ (Užupio g. 16) Vilniuje atidaryta menininkės paroda, kur eksponuojama apie trisdešimt naujų jos paveikslų ir skulptūrų, sudėliotų į ir aplink pagrindinį, kiek neįprasto žanro kūrinį – skulptūrų instaliaciją „Pusryčiai ant žolės“. Taip, tai dar viena Eduardo Manet paveikslo interpretacija (vien Pablo Picasso įvairia technika jų esą sukūrė apie du šimtus), tik vietoj nuogos moters ir apsirengusių vyrų draugijos prie pikniko likučių čia net šešios būtybės sėdi ant žemės aplink žaidimų lentą. Trys mišrūnai – terakotiniai tamsiaodžiai vyrai su dramblio, lokio ir kiškio galvomis – ir trys moterų figūros, kurių išbalintą nuogybę pridengia auksaspalviai figos lapai ar lyg kūdikiai ant kelių laikomi gyvūnai (kiškis ir žuvis), žaidžia monopolį, stumdydami vieni kitiems du obuolius ir tris mažus namukus (stalo žaidimai, beje, labai populiarūs Prancūzijoje, žmonės jų žaisti renkasi į kavines, panašiai kaip anksčiau rinkdavosi diskutuoti meno, kultūros ar politikos klausimais).

Modernizmo pirmtakas „Pusryčiuose ant žolės“ (1863) pirmą kartą dailės istorijoje moterį parodė iš tiesų nuogą, nevilkinčią jokiu tobulo grožio ar deivės rūbu (ir pavertė žiūrovą neteisėtu vujaristu), nors konstruodamas figūrinę kompoziciją jau ir pats nebuvo originalus – perkūrė žinomus Renesanso dailininkų kūrinius. Jusionytė, regis, savo veikėjus (žmones, mišrūnus, gyvūnus, gamtos gėrybes ir artefaktus) norėtų ne dar labiau apnuoginti, o priešingai, patikimai apvilkti sąvokomis – paversti alegorijomis, viduramžiškų bestiarijų figūromis, žmogiškųjų dorybių ir ydų (geismo, globos, išminties, pareigos) simboliais ir per juos kalbėti apie gyvenimą, suaugusiųjų žaidimus, santykių rojų ir pragarą. Man atrodo, kad terakotiniai mišrūnai su tuo nesutinka, nepatenkinti purto savo žvėriškas galvas, nes labiau norėtų pasakoti ne apie žmonių ir jų lyčių, bet apie gyvybės rūšių santykius, lygiateisius ir lygiaverčius artimus ryšius, apie kuriuos iš tiesų nieko nežinome, tik spėliojame arba ieškome atsakymų toliausioje praeityje.

Jusionytės žvėriagalviai ne vieniši, jiems už nugarų – protėvių minia. Pirmykščiai medžiotojai antropomorfines figūras su zoomorfinėmis galvomis prieš kokius 40 tūkst. metų ėmė piešti olose ar drožti iš mamuto kaulo, matyt, sielvartaudami dėl to, kad tenka žudyti ir valgyti būtybes, kuriose galbūt įsikūniję genties protėviai. Jie tikriausiai buvo animistai ir tikėjo, kad tarp žmonių ir gyvūnų nėra esminio skirtumo. Žvėriagalvės figūros, paplitusios senovės kultūrose (ypač Egipte ir Kretoje), modernizmo (ypač siurrealizmo) dailėje bei literatūroje tampa prieštaringos, gyvūno suasmeninimą ar sudievinimą keičia žmogaus gyvūniškumas, gyvuliškumas ar sužvėrėjimas. Archajinė gyvūnų personifikacijos paradigma modernybėje išlieka visai šeimai skirtoje popkultūroje – pasakų iliustracijose, animaciniuose filmuose, karnavaluose, teatre. Jusionytės parodoje terakotiniam vyrui su dramblio galva tiesiogine prasme už nugaros kabantis paveikslas „Pusryčiai“ (2019) su panašiomis mišriomis figūromis tarsi sujungia animizmą ir animaciją.

Valgymo, užstalės, puotos motyvas – vienas menininkės mėgstamiausių. Sigmundas Freudas rašė, kad pirmoji puota žmonijos istorijoje įvyko tuomet, kai giminaičių būrys nužudė savo totemą, gyvūniškąjį protėvį, ir iškilmingai jį suvalgę pamanė perėmę jo galią. Atidžiau įsižiūrėjusi į Jusionytės paveikslus pastebiu, kad čia niekas nieko nevalgo, tik geria serbentų spalvos vyną, o lėkštės ant stalo tuščios. Kitarūšės būtybės ne guli jose kepsnių pavidalu, o kartu sėdi prie stalo kaip lygiateisiai giminės ar bendruomenės nariai. Šie paveikslai perteikia ne humanizmo idėjas, kaip rašo vienas prancūzų dailės kritikas, o veikiau posthumanistines bioįvairovės vizijas, kaip ir kitas mėgstamas Jusionytės motyvas, plėtojamas ir tapyboje, ir ypač sėkmingai skulptūroje, – tarprūšinio tandemo ar poros.

Blyškiaodė geltonplaukė moteris – savotiškas menininkės pirmavaizdis (gal asmenukių mados įtaka) – atsiduria šiltame Minotauro glėbyje, saugiai sėdi mažoje valtelėje su žmogumi-kiškiu ar su juo šoka, laiko ant kelių drambliuką, joja ant lapės ar drakono. Ankstesniuose Jusionytės darbuose, vaizduojančiuose žmogų ir žvėrį ar chimerą, buvo daugiau ekspresionistinio nerimo. Dabar grimasas pakeičia šypsenos, įtampą – ramybė, o porų, santykių ar sugretinimų nejaukumą – jauki santarvė ir švelni erotika. Žiūrint į daugybę šių skulptūrų variacijų, beveik galima patikėti, kad didysis rūšių susitaikymas jau įvyko, nes fantastinės vizijos čia labai apčiuopiamos ir sklandžiai kaip kine susijungia su žiūrovų santykių patirtimis.

Išraiškingos figūrinės Jusionytės dailės neįmanoma sugrūsti į senstelėjusį neoekspresionizmo stalčių, jai labiau tiktų platesnis ir sudėtingesnis neomodernizmo terminas (jei nebūtų labiausiai tapatinamas su geometrine abstrakcija). Neomodernizmas susijęs su klasikiniu modernizmu interpretacijų, refleksyvių kartočių ir perkeitimo ryšiais, pasižymi laikų ir vietų painiava, pripažįsta pasakojimą. Jusionytė, gausios dailininkų Jusionių dinastijos atžala, studijavo Vilniaus dailės akademijoje, bet paveiki jos plastinė raiška neatsitiktinai subrendo Paryžiuje, buvusiame pasauliniame modernizmo centre. Dabar miestas išsiskiria rasių ir kultūrų įvairove. Ten Eglė žalčių karalienė susitinka su gražuole ir pabaisa, princese ir slibinu, King Kongu ir baltąja moterimi, Mažuoju Princu ir jo lape, Dama ir vienaragiu, Jusionių tapybos spalvos susimaišo su „laukinių žvėrių tapybos“ spalvomis, Valentino Antanavičiaus mitologinės figūros susipainioja su André Massono minotaurais, Antano Gudaičio žmonės ir gyvuliai bei paukščiai būna nesąmoningai prisiminti, o ekspresionistinė plastika pamato savo gotikinius ir neeuropinius pirmtakus.

Paroda veikia iki gruodžio 20 d.