7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Laiko matmuo, garso vaidmuo

Tarptautinis Niono dokumentinio kino festivalis „Visions du Réel“

Mantė Valiūnaitė
Nr. 25 (1219), 2017-06-23
Kinas
„Būsimas laikas“
„Būsimas laikas“

Senas tradicijas turintis dokumentinio kino festivalis „Visions du Réel“ Šveicarijos mieste Nione šiemet vyko jau 48-ą kartą. Įsimintiniausia jo programoje man pasirodė laiko tema, patys įvairiausi jos aspektai. Laikas – bene labiausiai kiną nuo kitų menų skiriantis bruožas, dominantis ir kino kūrėjus, ir kino teoretikus. Dokumentiniame kine laikas įgyja ir kai ką daugiau: priartina arba atskiria nuo mūsų praeitį, į ateitį pratęsia dabartį. Juk tai, ką matome ekrane, vis dar tęsiasi kurioje nors pasaulio dalyje.

 

Laikas – svarbiausia tema Tan Pin Pin filme „Būsimame laike“ („In Time to Come“), kuriame pasakojama apie Singapūro visuomenę ir besikeičiančias megapolio erdves bei įpročius. Akivaizdu, kad Singapūre, kuris apsėstas progreso idėjos, laikas yra ir didžiausias žmonių apsėdimas. Filme rodomos žemėje laidojamos VHS kasetės, telefono krovikliai, telefono abonentų knygos. Šie netolimos praeities artefaktai dabartinei kartai jau kelia nuostabą. Kartu užkasami šiuolaikiniai daiktai, galbūt ir po penkerių metų juos atkasus apims nuostaba – taip greitai judame. Nesinori sakyti pirmyn, tiesiog kažkur. Tuo tarpu kitame rajone mokiniai mokykloje mokomi, kaip greičiau palikti pastatą atsitikus nelaimei. Per keletą praktikos savaičių jie sutrumpino laiką aštuoniomis minutėmis...

 

Laiko svarba kine niekam nekelia abejonių, o štai garso panaudojimas vis dar gali nustebinti. Laiko ir garso sąsają novatoriškai perteikia Alessandro D’Emilia ir Nikos Saravanjo filmas „Sutemų choras: paremta išnykimo fragmentais“ („Dusk Chorus – Based on Fragments of Extinction“). Amazonės miškuose kompozitorius ir garso menininkas Davidas Monacchi bando įamžinti nykstančią ekosistemos įvairovę. Naujausia garso įrašymo technika jis fiksuoja, ko po kelerių ar keliolikos metų gali nebelikti. Jau dabar, netoliese įrengus naftos verslovę, keičiantis klimatui ir vis ilgėjant sausroms, Amazonės miškai prarado anksčiau buvusią įvairovę. Kai kuriose vietose, kur ypač stiprus stoties foninis garsas, įvairūs paukščiai bei vabzdžiai nebegali tarpti, nes jų garsų dažnį nustelbia triukšmas. Jie priversti migruoti ir ieškoti naujų, triukšmo dar nenustelbtų erdvių. Išskirtinis filmo garsas struktūruotai, bet kartu ir labai gyvai derinamas su vaizdu bei poetiškomis Davido Monacchi mintimis apie kintantį laiką; apie tai, kaip šimtus, tūkstančius metų girdėtas gamtos pasaulis pamažu traukiasi.

 

Šis filmas ne vienintelis išsiskyrė puikiu garsu, mat dokumentiniame kine jau keletą metų pastebimas ir pabrėžiamas svarbus garso (kaip vieno filmo elementų) vaidmuo. Amsterdamo tarptautiniame dokumentinio kino festivalyje (IDFA) buvo surengtos specialios dirbtuvės, vyko peržiūros, skirtos ryškiausiems dokumentinio kino garso dizaino meistrams ir naujiesiems talentams, tad ir Nione šiemet atkreiptas dėmesys į garsą. Geriausiai garso svarbą parodo patys filmai: „Vieniša žemė“ („Tierra sola“, rež. Tiziana Panizza), „Apie nežinomą paplūdimį“ („On an Unkown Beach“, rež. Adam Luxton, Summer Agnew), „Cemento skonis“ („Taste of Cement“ rež. Ziad Kalthoum). Pastarasis Nione buvo apdovanotas pagrindiniu festivalio prizu.

 

„Cemento skonis“ pasakoja apie statybininkus, atvykusius dirbti į Beirutą iš Sirijos. Laikas ir erdvė apriboti ne tik kameros, bet ir pačių gyvenimo sąlygų: darbininkams taikoma komendanto valanda, tad jų gyvenimas apsiriboja darbu, miegu ir naujienų iš Sirijos gaudymu mobiliuosiuose telefonuose. Visas veiksmas vyksta vieno dangoraižio statybvietėje. Iš aukštai stebimos nenurimstančios Beiruto gatvės, visai šalia dangoraižių jūra skalauja ne tik megapolio krantus, bet ir statybininkų atmintį. „Cemento skonis“ paremtas dviem kertiniais atsiminimais, kurie pakeitė filmo pasakotojo gyvenimą bei mąstymą. Poetišką užkadrinį balsą lydi kameros žvilgsnis iš paukščio skrydžio ar ramus, lūkuriuojantis sėdinčio ir į jūrą žvelgiančio darbininko stebėjimas. Balsas ir vaizdas vienas kitą papildo ir sustiprina. Grožio kūrimo ir destrukcijos santykis tampa svarbiu papildomu filmo elementu.

 

Geriausiu debiutiniu filmu konkurse „Naujas žvilgsnis“ („Regard Neuf“) pripažintas Martino DiCicco darbas „Viskas, kas lekia pro neatsidarantį langą“ („All That Passes by Through a Window That Doesn’t Open“). Jame taip pat pasakojama apie darbą, sudėtingas sąlygas ir civilizacinę atskirtį. Tai filmas, kuriame laikas sustingęs: jo nuoseklų tekėjimą kadruose keičia žmonių laukimas, ryškiai atsispindintis jų akyse. Martinas DiCicco fiksuoja daug vilčių paskandinusį geležinkelio projektą, ketinusį sujungti Aziją su Europa (nuo Baku ir Tbilisio), turėjusį tapti tiltu tarp tautų ir kultūrų. Darbininkai iš Azerbaidžano ir Armėnijos jau dvidešimt metų laukia, kol Turkijos siena atsidarys ir jų įdėtas darbas taps prasmingas. Tačiau iki šiol jie laukia veltui ir desperatiškai stengiasi nepasiduoti, rasti veiklos, nes, pasak jų, tik darbas gali išgelbėti nuo nevilties. Balta cigaretė pabrėžia nuo darbo sudiržusias rankas, degtinės butelis užbaigia dar vieną ilgą dieną, o jauni geležinkelio darbininkai dalijasi savais nuogąstavimais apie prarastą meilės galimybę, apie savitą kūno laiką ir atmintį, padedančią rankoms atgaminti darbui reikalingus veiksmus, apie nuobodulį ir brolystę, užgimstančią dirbant toli nuo namų ir šeimos.

 

Lechas Kowalskis nustebino filmu „Aš sumokėsiu už tavo istoriją“ („I Pay for Your Story“). Režisierius grįžta į Niujorko priemiestį Jutiką – buvusį pramonės rajoną. Čia, kaip ir daugelyje tokių vietų pasaulyje, ryškus tik praeities ir ateities laikas – vyresnioji karta nostalgiškai skęsta klestinčios Jutikos atsiminimuose, jaunesnės kartos jaudinasi dėl savo vaikų ateities. Nuolatinis žvalgymasis atgal justi visose istorijose. Kaip ir baimė dėl ateities. Vienos pašnekovės žodžiuose pasigirsta naujos rasizmo bangos baimė. Panašias daugelio gyventojų istorijas Kowalskis pina su savo paties istorija – atsiminimais ir įžvalgomis apie dabartinę Jutiką, negalinčią pasiūlyti darbo vietų ar užsiėmimų jaunimui. Jutikos gatvės po truputį tampa marginalizuotos visuomenės prieglobsčiu. Kowalskis visus sutiktuosius kviečia su juo pasikalbėti, papasakoti savo istoriją, o už 10 minučių sugaišto laiko siūlo 15 dolerių. Ir net jei užmokestis dokumentinio kino veikėjams savaime atrodo neetiškas, keičiantis režisieriaus santykį ir poziciją, iškreipiantis tikrovės fiksavimą, nes panašūs pokalbiai gali būti neautentiški, neintymūs ir netikri, viso to Kowalskis išvengia, nes Jutikos žmonės nori pasidalinti savo rūpesčiais, o pats režisierius nesislepia, bet nuoširdžiai atsiveria ir dalyvauja diskusijoje. Be to, tai nėra svetimo žvilgsnis, nes jis nuolat lankydavo čia gyvenusią mamą.

 

Nors didžioji programos dalis tikrai verta pagyrų, vis dėlto, kaip ir visuose festivaliuose, atsiranda filmų, kurie stebina savo pretenzingumu, tuštumu ar paprasčiausiu nemokšiškumu. Labiausiai suerzino jaunos režisierės Simone Cortezão darbas „Žemės laivai“ („Navios de Terra“) apie iš Brazilijos į Taivaną išplaukiantį laivą. Filmas, bandantis balansuoti tarp vaidybinio ir dokumentinio, nejučia tampa blogu B klasės pavyzdžiu, kurio visi veikėjai atrodo kaip pinokiai. Nepadeda nei įspūdingi laivo konstrukcijas rodantys kadrai, nei jūros šėlsmas ar paukščių klyksmai niūriame danguje. Filmų apie laivus ir jūrininkus per kelerius paskutinius metus buvo tikrai nemažai, ir ši banga dar neatslūgsta.

 

Vienas pretenzingiausių festivalio filmų – tris skirtingas istorijas jungiantis darbas „Apie nežinomą paplūdimį“. Režisieriai Adamas Luxtonas ir Summer Agnew kuria trijų paralelinių peizažų paveikslą: mokslininkai, tyrinėjantys koralų rifą, garso menininkas Bruce’as Russellas, žemės drebėjimo nusiaubtame mieste ieškantis būdų, kaip tiksliausiai perteikti garsais tai, kas vyksta, ir aktorius bei poetas Davidas Hornblow, hipnoze bandantis išsivaduoti iš savo traumų ir įveikti priklausomybes, neleidžiančias jam gyventi laisvai. Šie trys veikėjai ir trys skirtingos dimensijos pinamos gana laisvomis asociacijomis. Filmas suskaidytas į dalis, kiekviena turi savo brėžinį ir gana paslaptingą pavadinimą. Tačiau įdomus sumanymas vis dėlto lieka neįgyvendintas: dalys atrodo lyg nereikalingas žaidimas magiškais tekstais, hipnozės seanso vaizdinių inscenizacijos erzina savo butaforiškumu, o ekologinės problemos tampa šešėliais, niekaip nerandančiais sau vietos režisierių norėtame sukurti itin novatoriškame, magiškame ir visapusiškai stebinančiame Naujosios Zelandijos paveiksle. Galų gale kiekvienos istorijos elementai vis kartojasi, veikėjai labai greitai išsisemia ir po filmo lieka liūdnas didelių ambicijų neišsipildymo jausmas.

 

Visą savaitę daugiausia laiko skyrusi sudėtingoms socialinėms ar politinėms temoms, pabaigai pasirinkau „Bobbi Jene“ (rež. Elvira Lind). Šis filmas jau laimėjo Traibekos tarptautinio kino festivalio geriausio dokumentinio filmo titulą, o šokėjos patirtis „Batsheva“ (Izraelis) šokio trupėje žadėjo bent jau stipraus šokio kadrus. Neprašoviau – šis filmas vienas tų, kuris labiau veikia emocijas ir jausmus nei dėlioja aktualių realijų akcentus. Kartais tokius filmus tiesiog labai malonu žiūrėti, bet kartais jie būna ir perdėm manipuliatyvūs ar paviršutiniški. „Bobbi Jene“ turi šiek tiek ir to, ir ano, bet vis dėlto yra paveikus, ypač atviras jaunos moters portretas. Filme per daug neeksponuojamas šokio grožis, bet pabrėžiami trisdešimt metų peržengusios šokėjos patyrimai, ambicijos, baimės ir jausmai, kuriuos ji sudeda į pirmąjį savo autorinį šokį. Po „Pono Gagos“ sėkmės „Bobbi Jene“ greičiausiai bus lyginamas būtent su filmu apie Bobbi mokytoją Ohadą Nahariną. Ne taip dažnai žmonių portretai dokumentiniuose filmuose tampa tokie gyvi ir nenuslysta į reportažinį stilių, stebint garsią asmenybę. Tad iš Niono išvažiavau sujaudinta ir įkvėpta.

„Būsimas laikas“
„Būsimas laikas“
„Sutemų choras: paremta išnykimo fragmentais“
„Sutemų choras: paremta išnykimo fragmentais“
„Viskas, kas lekia pro neatsidarantį langą“
„Viskas, kas lekia pro neatsidarantį langą“