Liliputų ir milžinų karalystėse

„Tikriausiai filosofai neklysta, mums sakydami, kad didumas ir mažumas tėra lyginamosios sąvokos. Gal likimo bus lemta, kad liliputai atras tautą, kur žmonės bus tiek už juos mažesni, kiek jie buvo mažesni už mane. O kas žino, gal ta baisi milžinų rasė tebus tikra liliputų tauta, palyginus su žmonėmis, gyvenančiais kokioje nors tolimoje pasaulio dalyje, kurios mes dar neatradome?“ – rašė Jonathanas Swiftas. Tokį optinį eksperimentą, žiūrėdamas tai per mažinamąjį, tai per didinamąjį stiklą į žmonių dvasines vertybes, pasitelkia ne vien tik anglų-airių rašytojas Swiftas, laikomas XVIII a. filosofinės prozos pradininku, bet ir jo „Guliverio kelionių“ laive atsiradusi visa Kauno valstybinio muzikinio teatro įgula, siūbuojama malonių kompozitorės, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Zitos Bružaitės muzikos garsų.

Ruduo Bružaitei prasidėjo itin intensyviai – net trimis premjeromis. Rugsėjo 18 d. ansamblis „Lietuva“, vadovaujamas dirigento Egidijaus Kavecko, Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje atliko jos kūrinį „Ludi fortunae“, rugsėjo 22 d. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje įvyko pučiamųjų orkestro „Trimitas“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Leifas Karlssonas) interpretuota „Pasijų“ premjera. Na, o rugsėjo 19 d. Kauno muzikiniame teatre pirmą kartą parodyta opera vaikams „Guliverio kelionės“.

Pati kompozitorė šį žanrą įvardytų ne tik kaip operą vaikams. Tai tikra muzikinė kelionė suaugusiems, sukurta pagal Swifto satyrinį veikalą „Guliverio kelionės“ (dramaturgės Daivos Čepauskaitės eiliuotas tekstas). „Guliverio kelionės“, pradėtos komponuoti bene prieš trylika metų, nėra tiesiogiai vaikų auditorijai skirtas sceninis veikalas, tai veikiau jau Bružaitės įsigilinimas į savąjį vaikišką pasaulį. Mažieji šiame spektaklyje atpažįsta dėl smulkmenų besibarančius liliputus ir gąsdinančius, tačiau orius milžinus, o suaugusieji turi galimybę pamąstyti ir apie gilesnes vertybes – išpuikimo, beatodairiško valdžios ir garbės troškimo paveiktą ydingą elgesį. Guliverio asmenyje svarbu įžvelgti ir kartais ne itin pamatuotą nuotykių troškimą arba žmogišką būdą klysti bei suprasti savo klaidas.

Lyginant Bružaitės operą su originaliu Swifto romanu, manyčiau, jog kompozitorė švelniau akcentuoja politinės satyrinės alegorijos pradą, atsisako romane sureikšminto pasaulėžiūrų konflikto. Kompozitorė, pasitelkdama pirmąsias dvi romano dalis, išryškina ne tiek politines sistemas, kurios paremtos įvairiomis manipuliacijomis, kiek pačių personažų konfliktų beprasmiškumą.

Pirmoje operos dalyje scenoje pasirodo visą spektaklį lydintis švyturys (šokėja Stefanija Nosovaitė) – tarsi kvietimo grįžti į gimtuosius namus simbolis. Guliveris (Andrius Apšega) atsisveikina su savo žmona (Živilė Lamauskienė) ir išplaukia į plačiąsias jūras. Muzikinis šių pagrindinių personažų dialogas įtikinamai perteikia jaunatvišką Guliverio veržimąsi į nuotykių paieškas. Jo melodingas atsakas „tu tik kantriai lauk“ į žmonos prašymus nepalikti namų tik įrodo Guliverio užsidegimą keliauti ir atrasti. Kelionės pradžią, kurios metu scenoje pasirodo Kapitonas (Giedrius Prunskus) ir jūreiviai – Kauno muzikinio teatro choro (chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė) ir baleto (choreografas Dainius Bervingis) artistai – lydi džiazo ir nuosaikiai modernios muzikos stilistikos samplaika. Atsižvelgdama į pramuštgalvių jūreivių charakterius, kompozitorė į jų vokalines partijas įtraukia ir vyriškų šūksnių, ypač kilus audrai ir bangoms pradėjus blaškyti įgulą po visą laivą. Teatro orkestras, diriguojamas maestro Virgilijaus Visockio, itin vaizdingai sukūrė audrą primenantį grėsmingą skambesį. Vėjui nurimstant, fone pasigirsta šaltą metalinį skambesį išgaunančio fleksatono tembras. Jis dažnai suskamba ir kituose spektaklio fragmentuose, sukurdamas mistinę nuotaiką, tinkančią fantastinėms Guliverio kelionėms.

Guliveris pagaliau pateko į XVIII a. pradžios Angliją vaizduojančią Liliputijos karalystę. Čia jį sočiai vaišina šokantys liliputai (Rugilė Balčiūnaitė, Agnė Čepaitytė, Karolina Činikaitė, Martynas Stankevičius ir Viktorija Zeilikovičiūtė). Bružaitė fantastinį Liliputijos pasaulį dar paįvairina liliputų vokalinėms partijoms pritaikydama neatpažįstamą, juokingą ir nerišlios gramatikos tekstą. Vokalistų balsai priminė mažų vaikučių balsus, o groteskiškus liliputų judesius, pozas, išradingai sugalvotas choreografo D. Bervingio, dar labiau paryškino orkestre skambanti žaisminga, turtingos orkestruotės ir ritmikos muzikinė medžiaga. Verta pagirti ir dailininkės Ramunės Skrebūnaitės darbą – ši karalystė buvo apsupta įdomių, aplink skriejančių akių formos kiaušinių, liliputai ant galvos taip pat buvo užsidėję juokingas kiaušinio formos kepures, pritinkančias siužetui ir kompozitorės muzikai.  

Swifto romane Liliputija aprašoma kaip susiskaldžiusi valstybė, kurioje nuolat dėl skirtingų pažiūrų kovoja plongaliai ir storgaliai. Liliputai jau trisdešimt šeši mėnesiai kovoja su blefuskais (kurie įsivaizduojami kaip tuometė Prancūzija). Šiuos tarpusavio nesutarimus Liliputijoje režisierė Agnė Dilytė demonstravo išplėtota liliputų diskusijų scena dėl kiaušinio mušimo kampo tikslumo. Bružaitė, galbūt priešingai nei Swiftas, nekėlė politinių šios scenos interpretacijų, o labiau pabrėžė tokio kivirčo beprasmiškumą. Guliveriui liliputų noras tapti didingiems ir bausti mirtimi dėl blogai mušto kiaušinio taip pat atrodo absurdiškas. Laimėję karą prieš blefuskus, liliputai dar labiau išpuiksta. Tiesa, operoje įdomiai pavaizduotas blefuskų ir liliputų karas – nenutrūkstamu muzikos „vinguriavimu“ grįstą epizodą lydėjo chaotiškai judantys šokėjai, virš galvos laikantys laivelius, aplink mirgėjo šviesos – tai priminė tikrą laivų mūšį (pagyrimai šviesų dailininkei Kornelijai Rimgailei Kondratavičiūtei). Bet pergale pasidžiaugta itin trumpai: Liliputų karaliaus (Povilas Padleckis) rūmuose prasidėjus gaisrui ir apdegus Liliputų karalienės (Raimonda Tallat-Kelpšaitė) garbanoms, buvo apkaltintas Guliveris ir nuspręsta jį nubausti mirties bausme. Guliveris pasprunka į Milžinų karalystę. 

Sutikęs Milžiną (Žygimantas Galinis) ir Milžino žmoną (Rūta Zaikauskaitė), Guliveris išsigąsta jų išvaizdos – pūkuotų ir didelių rankų, kojų. Tuo tarpu milžinams Guliveris panašus į mažą bluselę su žmogaus intelektu. Nuolat bijodamas pakliūti į lėkštę, keliautojas trumpam atranda ramybę Milžino dukters (Ieva Goleckytė) prieglobstyje, kur yra prižiūrimas kaip mažas augintinis. Tačiau Milžinai jį išnaudoja demonstruodami kitiems kaip cirko klouną ir parduoda už gerą sumą Milžinų karaliui (Giedrius Prunskus) bei Milžinų karalienei (Kristina Siurbytė). Tačiau Guliveriui pradėjus kalbėti apie karus ir jų didingumą, milžinai nuo jo nusigręžia. Ši karalystė negali pripažinti Anglijos žiaurumo ir godumo. Guliveris lieka vienas, save kaltindamas dėl neapdairaus elgesio – juk jis smerkė liliputus dėl jų menkumo, o dabar ir pats dėl menkų savo vertybių tapo niekuo dorų Milžinų akyse. Kita vertus, stebint spektaklį kyla ir klausimas – jei Milžinai iš tikro tokie dosnūs ir dvasingi, juk nebūtų išnaudoję ir pardavę Guliverio? Šios kontraversiškos mintys priverčia Guliverį grįžti namo, kur jo laukia mylima žmona, džiaugsmingai ir šlovingai skamba choro atliekamas pagrindinis operos leitmotyvas.

Išplaukdami laivu į bet kurią kelionę, tikrą ar fantastinę karalystę, mes galime sutikti daug mažų ir didelių žmonių, padaryti klaidų ir iš jų pasimokyti. Grįžtame namo jau brandesni, įgavę patirties kaip ir Guliveris. Neturėtume drausti „išplaukti“ ir savo vaikams – tą mintį tikriausiai įprasmino ir videoprojekcijos užsklanda (Lino Augučio vaizdo projekcijos), kurioje tėvas su sūnumi konstruoja laivelį, analizuoja brėžinius, žemėlapius. Padėkime keliauti mažiesiems, net ir žinodami, kad kelyje jie gali sutikti įvairias vertybes išpažįstančių žmonių. Mūsų tikslas – padėti saugiai įtempti bures. Linkiu, kad ši susimąstyti skatinanti Bružaitės opera vaikams teatro repertuare gyvuotų ilgai, kaip ir kitas populiarumo nestokojantis jos veikalas „Grybų karas ir taika“.