Tik septynios minutės?

Gražiausios metų šventės neretai priverčia susimąstyti apie artimiems žmonėms skiriamo laiko tikrumą ir nuoširdumą. Tėvų dėmesys ir laikas savo vaikams – tai pati tyriausia Kalėdų dovana. Bet ar ši dovana neturėtų būti įteikiama kasdien? Opų tėvų ir vaikų bendravimo klausimą kelia ir Vaidos Striaupaitės-Beinarienės miuziklas „Sidabrinis Ežerinis“, sukurtas Aldonos Liobytės stilizuotos lietuvių pasakos „Ežerinis“ motyvais. Miuziklo premjera įvyko gruodžio 15 d. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje.

Tik septynios minutės per dieną savo vaikui! – išgirstame miuziklo prologe, per kurį Teatro vadovo vaidmenį atliekantis Kristupas Kavaliauskas taip pat pasakoja nepatogias tiesas apie šių dienų tėvų ir vaikų emocinį santykį. Prologe pasirodę pagrindiniai personažai pradeda spektaklį kontroversiška situacija. Ežerinis (kontratenoras Vaidas Bartušas) scenoje žaidžia vienas, o iš taksi tikrąja to žodžio prasme atlėkę tėvai – Mama (Gintarė Kudarauskaitė) ir Tėvas (Mindaugas Linkaitis), – skubėdami išvykti ir neturėdami laiko savo sūnui, tepaduoda pinigus Teatro vadovui, sakydami, kad „gali savo vaikui nupirkti visą miuziklą“. Jie dar nesuvokia, kad pinigais neįmanoma išgydyti vienatvės jausmo...

Miuziklas akcentuoja aktualias modernių šeimų problemas. Ežerinį nuo vienatvės ir tėvų dėmesio stokos gelbsti muzika. Atsitiktinai sutikęs rūmų Karalaitę (sopranas Dovilė Kazonaitė), kuri jam įteikia žiedą ir ateityje liepia jai pasipiršti, Ežerinis atranda meilę ne tik muzikai, bet ir Karalaitei. Prasideda kelionė į fantastinį ežerų pasaulį. Norėdamas išmokti groti dūdele, jis čia sutinka pačius geriausius mokytojus – Vandenę (sopranas Simona Liamo) ir jos palydovus Sraigę (Giedrė Populaigė) bei Vėžį (Evaldas Petkus). Publika palankiai sutiko ir retai filharmonijos scenoje pasitaikantį reiškinį: ansamblio „Musica humana“ (dirigavo jo meno vadovas Robertas Beinaris) muzikantai buvo ne tik muzikos atlikėjai, bet ir personažai. Pavyzdžiui, smuikininkės vaidino žuveles, o Vėžys (violončelininkas Evaldas Petkus) ne tik griežė instrumentu, dainavo scenoje, bet ir mokė mažąjį Ežerinį prasidainuoti, groti dūdele. Žinoma, Ežeriniui ne iškart viskas sekėsi puikiai, todėl choras (Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos choras „Viva Voce“, vadovai Raimondas Katinas, Virginija  Katinienė) vis juokėsi iš neintonuoto Ežerinio dainavimo ar nuo instrumento nuslydusių pirštų. Choras buvo vienas svarbiausių personažų, nuolat replikuojantis, reaguojantis į situacijas ir lydintis Ežerinį per visą kelionę po Vandenės karalystę ir grįžtant į žemę pas Karalaitę. Choro partijoje netrūko taikliai įkomponuotų šūksnių, nuostabą perteikiančių garsų. Neatsisakyta ir choreografijos (ypač kai choristės vaidino rūmų sargybinius ir su dirbtinėmis barzdomis visus gąsdino savo garsiu kojų trepsenimu). Į spektaklį įtraukti stilizuoti senoviniai menuetai ir kiti šokiai, atliekami senosios muzikos ir šokio ansamblio „Festa Cortese“, tikrai sukūrė nuostabiai jaukią Karalaitės rūmų nuotaiką ir netgi padvelkė Kalėdų dvasia.

Kuo baigėsi Ežerinio kelionė? Jam tapus puikiu muzikantu ir sugrįžus pas Karalaitę, teko išgyventi didžiulį nusivylimą: nuolat nuo vienatvės sirguliuojanti Karalaitė pamiršo Ežerinį, jam pačios įteiktą žiedą ir visus meilės pažadus... Tik nuoširdus Ežerinio muzikavimas privertė ją prisiminti praeitį ir pamilti šį kadaise labai vienišą berniuką. Miuziklo pabaigoje įvyksta Karalaitės ir Ežerinio vestuvės. Jie pagaliau tampa laimingi, kartu muzikuoja, skanauja Ežerinio labai mėgstamą duonelę, kurią taip kritikavo Mėsininkutis (Andrius Butkys), turi vienas kitą ir draugus – Teatro vadovą, Vandenę, Sraigę, Vėžį, choro ir ansamblio muzikantus. Pasirodo ir iš kelionės sugrįžę, sūnumi besididžiuojantys Ežerinio tėvai ir net Kalėdų Senelis, kuris į bendrą miuziklo pabaigą įtraukia ir salėje sėdinčius vaikus, juos pakalbindamas ir užduodamas klausimus apie taip laukiamas Kalėdas.  

Savo kukliu pastatymu šis miuziklas griauna mitus apie lietuviškus spektaklius vaikams – čia nepersistengta su ryškiomis šviesomis, milžiniškomis dekoracijomis ar kostiumais. Tiesa, Karalaitė, Vandenė ir Sraigė bei senovinių šokių ansamblis demonstravo spalvingus kostiumus, tačiau Teatro vadovas, Ežerinis, Vėžys, choras ir kiti muzikantai buvo pasipuošę klasikiniais drabužiais ir stilingomis detalėmis (pavyzdžiui, labai įdomi Vėžio skrybėlė). Ir to visiškai pakako! Manyčiau, minimalus scenos dekoravimas ir kostiumai padėjo sutelkti dėmesį į pačią muziką. Vaidos Striaupaitės-Beinarienės kompozicija pasižymi gerai apgalvota kiekvieno numerio dramaturgija, žaismingais choro, vokalistų ir ansamblių dialogais, įtaigiu modernios akademinės ir senosios muzikos, o retkarčiais net džiazo elementų balansu. Tikrai buvo smagu girdėti solidžią instrumentuotę, puikiai suvaldytą chorinę faktūrą. Miuziklas labiau priminė koncertinį atlikimą ir tai tikrai tiko šiam žanrui. Eiliuotas Almos Karosaitės tekstas ir Kristupo Kavaliausko režisūra sustiprino muzikos poveikio įtaigą.

Jauniesiems klausytojams šis spektaklis suteikia viltį išmokti kovoti dėl savo laimės, nebijoti pabėgti nuo vienatvės, atrasti naujų draugų, realizuoti save kūryboje ir ugdyti pasitikėjimą savimi. Ir netgi priminti tėvams, kad patiems artimiausiems žmonėms kasdien verta skirti daugiau nei septynias minutes.

Vaidos Striaupaitės-Beinarienės miuziklas vaikams „Sidabrinis Ežerinis“ vėl skambės kovo 15 d. 12 val. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje.