Geri draugai ant medžių neauga

„Nepasakysiu nieko naujo – tai žinoma nuo seno: geri draugai ant medžių neauga, bet... kartais ten gyvena. Tai jei įsiropšt į medį gali, kodėl kartais draugą aplankyt pamiršti?“ – tokį priekaištą Varna išsako savo draugei karvei Mamulei Mū, kuri, savarankiškai išmokusi laipioti po medžius ir kalnus, pamiršta pasisvečiuoti medyje įsikūrusios Varnos namuose. Bet ar Mamulė Mū nusipelnė tokios kritikos? Juk ji peržengė savąją prigimtį ir iš meilės draugei Varnai atliko karvėms nebūdingus laipiojimo manevrus... Šie pamąstymai apie skirtingos išvaizdos ir prigimties gyvūnų draugystę, tarp žemės ir dangaus nutiestą jų istorijos kelią aptariami kompozitoriaus Sigito Mickio vienaveiksmėje operoje vaikams „Mamulė Mū“, kurios premjera įvyko gruodžio 5 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (teko pamatyti vieną atlikėjų sudėtį, tad ją ir aptarsiu).

Premjeros nuotaikas lydėjo ir kūrybos užduotys – vos kelios dienos prieš pirmuosius pasirodymus sostinės vaikai kartu su knygų iliustratore Inga Dagile teatro surengtose kūrybinėse dirbtuvėse iš senų afišų karpė savo įsivaizduojamas karves ir varnas.

Tai buvo puiki proga ne tik pasivaikščioti po mažai pažįstamas Operos ir baleto teatro scenografų dirbtuves, bet ir atskleisti, kaip savaip dabartinių vaikų akys regi ir kuria švedų autorės Jujjos Wieslander knygos herojų Varnos ir karvės Mamulės Mū paveikslus. Vaikų iškarpyti nauji personažai buvo kitoniški ir netradiciniai – panašų kitonišką braižą pamatyti teko pačioje operoje, dailininkės Alisos Rūtos Stravinskaitės kostiumuose. Čia Varna neturėjo ilgo snapo, o Mamulė Mū – karvėms būdingų juodų dėmių, visur dominavo pilki atspalviai ir abstraktūs siluetai. Ne vien kostiumai išsiskyrė minimalizmu. Tos pačios dailininkės scenografija, Miko Žukausko vaizdo projekcijos bei Agnės Ambrozaitytės-Šumilės režisūra vadovavosi devizu „mažiau yra daugiau“. Visa tai kontrastingai atliepė įvairiaspalvę ir stilistiškai įdomią Mickio muziką. Iš pradžių girdėjosi tarsi po György Ligeti įtakos sparnu gimę modernūs sąskambiai mažyčio orkestro partijose (dirigentas Modestas Barkauskas ir LNOBT muzikantai), vokalistų Edmundo Seiliaus (Varna), Aistės Miknytės (Mamulė Mū) kalbinis dainavimas-deklamacija, vėliau suskambo džiazo stiliui artima harmonija ar quasi operinės pagrindinių personažų arijos, ryškiausiai atsiskleidusios Mamulei Mū pasiekus kalno viršūnę, apdainuojant gamtos grožį, arba savo tvarte atliekant Varną erzinančią lyrinę lopšinę.

Siekiant mažiesiems žiūrovams aiškiai atskleisti J. Wieslander knygoje pasakojamas situacijas (libreto autorius Antanas Šimkus) – karvutės pastangas siekti savo svajonės išmokti laipioti medžiais ir kalnais (deja, Mamulė Mū taip ir neišmoko skraidyti, dėl to buvo nuliūdusi), Varnos kritiką jai prašant pagalbos, kai leidosi iš aukšto medžio („reikėjo anksčiau galvoti, kaip užlipai, taip dabar ir nulipk“), buvo pasitelkti vaizdo projekcijų dailininko M. Žukausko minimalistiškai ekrane judantys vaizdiniai. Projekcijos, neblaškančios vaikų dėmesio ir leidžiančios jį sutelkti į patį siužetą ir kompozitoriaus muzikinę medžiagą, kaitaliojosi lėtai ir išlaikydamos tą pačią ritmiką. Įdomu buvo matyti ir tai, kaip, karvei kylant dviračiu į aukštą kalną, tikrojo dviračio nebuvo regėti – vietoj jo ekrane buvo kuriami vaizdai su įvairiomis kryptimis judančiais dviračių piešiniais.

Operos ir baleto teatre debiutuojanti režisierė A. Ambrozaitytė-Šumilė taip pat siekė konstruktyviai įprasminti siužetą, todėl pačioje scenoje regėjome ne tik mažam ansambliui diriguojantį muzikos vadovą ir dirigentą Modestą Barkauską, bet ir savo batuta mojuojantį Maestro Dabitą – Paulių Prasauską, kuris pynė pagrindinių personažų situacijų istorijas ir pasakojo mažiesiems, kas gi čia vyksta tarp Varnos ir Mamulės Mū.

Komentuodamas scenoje matomas situacijas, kaip antai, pavojingo Mamulės kopimo į medį detales (įdomus režisūrinis sprendimas – medį pavaizduoti iš abiejų pusių nutiestais laiptais), ar įsipynusį draugystės „trikampį“, kai Varna nusprendžia Mamulę Mū laikinai iškeisti į skaniais blyneliais su braškėmis ją pavaišinusią Ūkininkę (Kotryna Chmieliauskaitė), Maestro Dabita mažiesiems padėjo labiau suprasti įvykių seką ir priežastis. O kaip šmaikštu, kai, skambant karvutės lopšinei, Maestro Dabita užmigo scenoje, o staiga pabudęs ir suskubęs tęsti operą pamiršo taisyklingai apsimauti kojines!

Atstumta ir Ūkininkės, Varna nusprendžia grįžti į senuosius savo namus. Mamulė Mū, siekdama pralinksminti draugę, griebia dviratį ir iškeliauja pas ją. Varnos namuose Mamulė Mū pastebi ant sienos kabančią savo fotografiją ir išgirsta prisipažinimą, kad ji ir yra pati geriausia skraiduolės draugė. Bet staiga įlūžus šakai (laimei, viskas baigiasi laimingai) karvutė skuba lipti iš medžio žemyn. Linksmai dainuodama dainelę, ji grįžta į tvartą. Pasibaigus spektakliui, paskutinė daina išties dar ilgai skambėjo vaikų ir net suaugusių žiūrovų mintyse. Matyt, įtakos turėjo ne tik įtaigi ir žaisminga Mickio muzika, bet ir skambūs operos dainelių tekstų autorės Agnės Sunklodaitės žodžiai.

„Mamulė Mū“ – jau antroji šį rudenį Nacionaliniame operos ir baleto teatre pasirodžiusi opera vaikams. Rugsėjį buvo pristatytas kompozitoriaus Davido Sebbos spektaklis visai šeimai „Alisa stebuklų šalyje“. Kartu su pastatymo režisieriumi Gadu Schechteriu spektaklio kostiumų dailininkė Marta Vosyliūtė nusprendė, kad veiksmo vieta taps vaikų žaidimų aikštelė, kurioje po pamokų susitinka mokinukai. Lyginant su pilkiems ir pasteliniams atspalviams pirmenybę teikiančia „Mamule Mū“, „Alisa“ tiesiog sproginėjo spalvų lavinomis ir atrodė tikras šviesų „kokteilis“. Buvo ir bendrų vardiklių, siejančių šias abi operas vaikams – muzikantų iškėlimas į sceną kaip personažų, kai ansamblis ir dirigentas atlieka muziką ne įprastoje orkestro duobėje, o pačioje scenoje, taip labiau padėdamas aktoriams ir solistams įprasminti siužetą.

Vertinant Mickio operos „Mamulė Mū“ premjerą, teko prisiminti 2015 m. LNOBT matytą (ir šio laikraščio puslapiuose recenzuotą) to paties autoriaus opusą vaikams „Zuikis Puikis“. Jis buvo pastatytas kamerinėje teatro salėje, taip pat priartinant žiūrovus prie muzikantų ir personažų ne tik kompaktišku erdvės išnaudojimu, bet ir gyva atlikėjų komunikacija su vaikais. Nepaisant didesnės scenos, artimas bendravimas su publika jautėsi ir „Mamulės Mū“ operoje. Beje, ji sukurta 2009 m. NOA festivalio užsakymu, o pirmoji spektaklio versija labiau priminė muzikinį-vaidybinį etiudą.

Tikiu, kad savo istorijos šmaikštumu, linksma komunikacija su žiūrovais ir gaivališku muzikos skambesiu „Mamulė Mū“ ir toliau džiugins mažuosius visą likusią žiemą!