7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šėtono žaidimas ar Dievo planas?

Brigita Jurkonytė
Nr. 10 (1247), 2018-03-09
Muzika
„Post futurum”, nuotr. M. Aleksos
„Post futurum”, nuotr. M. Aleksos

Klystame manydami, jog laisvė – jokios kančios nepatirianti būsena (Seneka). Jei Nepriklausomos Lietuvos laisvės kaina buvo istorinių negandų, sovietų priespaudos sukelta kančia, tai buvo verta išgyventi. Nematykime vien tik baltos ar juodos spalvos. Šiandien Lietuva kaip brangakmenis išdidžiai ir laisvai spindi trispalvės spalvomis. Tikimės – ateityje šį spektrą plėsime ir kitais įmanomais atspalviais.

Kovo 3 d. Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko antroji kompozitoriaus Gintaro Sodeikos operos „Post futurum” premjera, tą vakarą diriguota maestro Roberto Šerveniko. Operoje, įprasminančioje 1918 m. įvykius, ironiškas žvilgsnis nukreipiamas į pačių tautiečių negatyvumu persmelktą dabartinės Lietuvos vertinimą ir paviršutiniškai traktuojamą nacionalinio veikalo sampratą. Kompozitoriaus teigimu, „dedikacija Lietuvos valstybės šimtmečiui tarsi iškelia „Post futurum” į nacionalinės operos kategoriją. Būčiau nesąžiningas, jeigu sakyčiau, kad visiškai apie tai negalvojau. Tačiau kartu netrukdžiau sau į nacionalinio veikalo, skirto valstybės šimtmečiui, pompastiką pažiūrėti kitaip. Vis dėlto nuolatos reikia rasti, kuo pasidžiaugti. Verkšlenimui neturėtų likti vietos šioje šalyje” (cituota iš spektaklio bukleto). Tad kaip Sodeika tapo tikros šiuolaikinės nacionalinės operos kūrėju, o ne kareivių grojamų maršų, širdį iš krūtinės plėšiančių „nerafinuotų baladžių” parodijų autoriumi?

Šio pastatymo sėkmę lėmė glaudi ir ilgametė kompozitoriaus draugystė bei tarpusavio meninių siekių suvokimas su režisieriumi Oskaru Koršunovu. Režisierius atsižvelgė į kompozitoriaus fluxus dvasia dvelkiančias idėjas ir įpynė semantinių ženklų, metaforų – operos pirmojoje scenoje skambanti kino filmams būdinga „atmosferinė muzika” ir pagrindinių personažų Dievo (Egidijus Dauskurdis) ir šėtono (Rafailas Karpis) balsų (drįsčiau teigti, kad šio tipo operoje „vokalo” terminas nėra visiškai tikslus) skambėjimas buvo palydimas kosmoso, besisukančių antikinių laikrodžių vaizdais. Įdomus režisūrinis sprendimas, įprasminantis pagrindinį operos moto – „mes grumiamės su tekančiu laiku, o laikas teka ir žaidžia su vaiku” – scenos viduryje Dievo minamas treniruoklis. Ši belaikė erdvė, šėtonui pasiūlus parodyti Lietuvos istoriją operoje, persikelia į senuosius amžius. Antrojoje scenoje, veiksmui persikėlus į viduramžius, Sodeika neatsisakė ir postmodernizmui būdingų citatų: perfrazuojama daina „Kur bėga Šešupė” (muzika – Česlovo Sasnausko), tačiau pakeičiamas jos tekstas (libreto autorius Sigitas Parulskis) įtraukia kitokius ritmus. Juk kiekvienas naudojamas žodis turi skirtingą skiemenų kiekį, kirtį, fonetiką – kartu susijungdamas su muzikinėmis ląstelėmis kuria ir naują ritminę formulę. Šioje scenoje Koršunovas ir vėl nevengia metaforų. Kai Vytautas Didysis prisimena galingos Lietuvos kunigaikštystės laikus, šėtoną staiga apsupa jo laikinoji palyda – iš Amsterdamo atvykęs laisvo elgesio moterų choras. Jos įkyriai pirštais bado kunigaikštį Vytautą, taip tarsi „primesdamos” jam valdovo pareigas, tuo pačiu atsisakydamos savo atsakomybės. Ar ne taip elgiasi ir dabartiniai lietuviai? Jei kažkas įvyksta ne pagal planą, pirštais bedama į „Lietuvos šeimininkus”.

„Post futurum”, nuotr. M. Aleksos

Pirmas operos veiksmas užpildytas daugybe dekoracijų, palydimų profesionaliomis Rimo Sakalausko video projekcijomis. Iš kosmoso keliamasi į viduramžius, vėliau Jono Basanavičiaus biblioteką, galiausiai – kunigaikščio Franco fon Izenburgo rūmus. Čia karininkai visiems dvidešimčiai Lietuvos Tarybos narių išdalija diplomus, konfliktuojama su iš nelaisvės gniaužtų Lietuvos paleisti nenorinčiais vokiečiais. Antras veiksmas apsiriboja kuklesne scenografija – Basanavičius savo namuose regi žmonos Gabrielės Eleonoros šmėklą. Ši scena buvo kiek ilgoka, nepaisant veikėjų kaitos (Basanavičiaus pokalbio su Jadvyga, vėliau pasirodančių haliucinacijų, kuriose dalyvauja jo vėlionė žmona ir šėtonas). Galbūt iš rojaus bei pragaro atkeliavusių veikėjų pokalbius buvo galima atskirti video projekcijomis? Juolab, kad muzikinė medžiaga antrajame veiksme kinta stulbinančiai, intensyviai, palaiko siužetinę įtampą. Žinoma, tai tėra asmeniniai pasvarstymai. Adata šieno kupetoje, palyginus su didžiuliu ir begalo įdomiu scenografo Gintaro Makarevičiaus darbu, kuris lyg auksas suspindėjo paskutinėje scenoje. Staiga pasirodžiusi Signatarų namų dekoracija, kurios balkone buvo matomas šviesa nutviekstas Dievo siluetas ir apačioje sėdintys dvidešimt signatarų, po vieną keliantys plunksną, kuria pasirašė nepriklausomybės aktą – štai čia buvo Dievo plano, o ne šėtono žaidimo rezultatas.

Šėtonas Basanavičiui išpranašavo bauginančią Lietuvos ateitį po nepriklausomybės paskelbimo. Operoje jis ją parodė kine besisukančiomis fotografijomis – čia ir tremtis, ir okupacija, skurdas, badas. Tačiau Lietuva šiomis kančiomis jau sumokėjo laisvės kainą. Prasideda naujas šimtmetis – nors ir su naujais vargais, bet tikėkimės su dar didesnėmis pergalėmis, vienybe, besijuokiančių laimingų vaikų klegenimu. Sodeikos operoje skambantys varpai lai skelbia laimingą 100-ąjį gimtadienį!

„Post futurum”, nuotr. M. Aleksos
„Post futurum”, nuotr. M. Aleksos
„Post futurum”, nuotr. M. Aleksos
„Post futurum”, nuotr. M. Aleksos
„Post futurum”, nuotr. M. Aleksos
„Post futurum”, nuotr. M. Aleksos