Meditacija ir miego fazės

Organiškas fluxus estetikos idėjų adaptavimas akademinei muzikai yra tapęs itin svarbiu reiškiniu kompozitoriaus Gintaro Sodeikos kūryboje. Ne veltui ilgametis autoriaus kompozicijų interpretatorius Petras Geniušas, dalindamasis savo bendradarbiavimo su Sodeika įspūdžiais, kaip vieną iš bendro darbo vaisių pažymi akademinės fluxus muzikos plėtojimą Lietuvos pianistų repertuare. Jo manymu, „fluxus atlikėjas nebūtinai turi nemokėti groti instrumentu...“. Išties, fluxus ir akademinės instrumentinės muzikos junginys gali duoti įdomių rezultatų. Gintaras Sodeika, balandžio mėnesį šventęs 60-metį, pandemijos tylos „išvargintai“ publikai pateikė ne tik originalų, virtualioje erdvėje įgyvendintą savo kompaktinės plokštelės „Petardos“ pristatymo koncertą, bet ir ASMR (autonominė sensorinė meridionalinė reakcija – neurologinis reiškinys, apibūdinamas kaip dilgčiojantis pojūtis, paprastai prasidedantis nuo skalpo ir besitęsiantis iki viršutinės kaklo, stuburo dalies, kartais lyginamas su lengvu šiurpuliuku) pustoniais, paskutinei miego stadijai būdingomis haliucinacijomis praturtintą kūrybą. Virtualiame koncerte pianistai Geniušas ir Joris Sodeika tapo ne tik kompozitoriaus kūrybinių opusų atlikėjais, bet ir lygiaverčiais kompozicinio proceso autoriais. Į renginį įtrauktuose pasisakymuose jie pristatė kitokį požiūrį į atlikėjo koncepciją, glaudų kūrėjo ir interpretatoriaus santykį.

Kompaktinės plokštelės „Petardos“ pristatymo koncertas įvyko gegužės 5 d. Sodeikos sukurtame youtube kanale. Antrąjį kompozitoriaus autorinį albumą (išleido VšĮ „Riturnelė“, remia Lietuvos kultūros taryba) sudaro pianistų Petro Geniušo, Jorio Sodeikos, šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ (dirigentas Karolis Variakojis), styginių kvartetų (Čiurlionio, „Chordos“, „ArtVio“ ir „Mettis“) bei violončelininko Povilo Jacunsko, kontrabosininko Donato Bagursko garso įrašai (garso režisieriai Aleksandra ir Vilius Kerai). Iš kompaktinėje plokštelėje esančių kompozicijų, tokių kaip „Petardos“, „Tettigonia perdida“ (arba „DADA Concerto grosso“) bei „DRU KA JA MU DI“, koncertui buvo pasirinktos albumo pavadinimą įprasminančios fortepijoninės „Petardos“ (atliko Geniušas), kurių premjera įvyko prieš penketą metų Šv. Kotrynos bažnyčioje. Renginio staigmena tapo pasaulinė akustinės versijos „Hypnopompic“ premjera (įprasmino Joris Sodeika). Pastarasis kūrinys yra vienas naujausių Sodeikos opusų, elektroakustinė „Hypnopompic“ versija skambėjo gruodžio mėnesį organizacijos „Aktualios muzikos projektai“ rengtame virtualiame koncerte (atliko Marta Finkelštein).

Kaip rašė pats kompozitorius, „Petras Geniušas pagrojo iš numirusių prikeltą mano kūrinį „Petardos“, nes tik jo dėka šio kūrinio eskizas, kurį jis atsitiktinai rado tarp mano natų, virto originaliu atviros formos konceptu fortepijonui solo“. Geniušas išties prisipažino, kad viešėdamas pas kompozitorių Druskininkuose atrado mažą šio kūrinio prekompoziciją. Prisėdęs paskambinti pirmuosius fragmentus, pianistas sakosi iškart pajutęs perspektyvą plėtoti kompoziciją toliau.

Virtualiam „Petardų“ atlikimui pasirinkta binauralinei terapijai būdinga akustinė erdvė įgavo gilią psichologinę prasmę. Pirmiausia, per pandemiją klausytojams iš didžiųjų koncertinių salių persikėlus į intymią, namuose kuriamą renginių stebėjimo erdvę, binauraliniai garsai, išgaunami per tiesioginę mikrofonų perduodamą kokybišką garsų transliaciją, tiesiog priartina klausytoją prie kompozitoriaus muzikos ir paties atlikėjo. Kompozicijos pradžioje mikrofonai jautriai „sugaudo“ net menkiausius garsus – klausantis įrašo su ausinėmis, galima aiškiai išgirsti virš klaviatūros Geniušo judinamų pirštų ir „plazdenamų“ plaštakų garsus. Nors tai teatro menui būdingas elementas, budriems klausytojams šis tylos fragmentas tampa muzika. Atminkite, pasak Johno Cage’o, tikra tyla neegzistuoja. Geniušo rankų judesiai tapo savotiška muzikine įžanga. Vėliau, suskambus perkusiniams klavišų garsams, mintimis persikėliau į 1969 m. vokiečių kompozitoriaus Helmuto Lachenmanno kūrinio „Guero“ partitūrą. Manau, sąsaja akivaizdi, ją sustiprino fortepijono klavišų paviršiumi (nespaudžiant, be tikslių garso aukščių) lekiantys Geniušo pirštai. Tačiau Sodeikos perkusinių garsų derinimas su žemame registre komponuotais pasažais atlikėjui siuntė žinutę – kompozitorius ieško originalaus išplėstinių technikų panaudojimo būdo, neatsisakydamas jau anksčiau pamėgtų minimalistinių ritmų, o kartu nenusigręždamas ir nuo savojo kompozicinio braižo. Sąsajos su kitais kompozitoriais greitai išsisklaidė ir tapo įdomu, kaip kompozicinė medžiaga plėtosis toliau.

Perkusiniai fortepijono garsai sukėlė tikrą autonominę sensorinę meridionalinę reakciją, įvardijamą kaip ASMR. Šios reakcijos siekis itin išpopuliarėjo tarp virtualių projektų kūrėjų, ypač per pandemiją. Smegenims perduodami beldimo garsai tampa maloniai „kutenantys“ ir pereina nuo galvos į nugarą. Efektas išgaunamas klausantis šio kūrinio epizodo per ausines. Perkusinių ir įprastu būdu išgaunamų fortepijono garsų kombinacija vėliau pereina į minimalistinius pasažus su nuolat besikaitaliojančiomis ritminėmis grupėmis. Geniušas tarsi improvizuoja, po truputį pereinama prie koloristinių feldmaniškų akordų, kaitaliojamų lyg Philipo Glasso stiliumi. Skirtingų faktūrų ir artikuliacijų fragmentai ir nuolatinė jų kaita organiškai jungiasi į bendrą visumą. Staiga įvyksta netikėtas lūžis – kaip tikros petardos po klaviatūrą „pabyra“ itin akcentuoti akordai, jie jungiami naujus klasterius kuriančiais glissando. Vėliau faktūrinė medžiaga veidrodiniu būdu grįžta į pirmines pozicijas – „Petardos“ užbaigiamos tyloje „tebeskambančiais“ pianisto rankų judesiais. Tobula trijų dalių forma tampa akademinės fortepijoninės muzikos atspindžiu, tačiau tai įtikinamai susijungia su fluxus nuotaikas skleidusia muzikine kompozicijos medžiaga. Esu tikra, ši darniai sujungta priemonių įvairovė atvers duris įvairių kontekstų ir formatų koncertinėms erdvėms bei atras vis kitokį ryšį su kiekvienu šią kompoziciją atliksiančiu pianistu.

Jorio Sodeikos interpretuotas „Hypnopompic“, pasak kompozitoriaus, įprasmina būseną prieš pabudimą. Pasidomėjus apie šią miego fazę medicinos mokslo puslapiuose, ją būtų galima įvardyti kaip paradoksinio miego būseną. Išskirtinis fizinis šio miego ciklo bruožas tas, kad jo metu užmerktos akys juda. Būtent tada mus aplanko sapnai – smegenų veikla fazėje panaši į nemiegančio žmogaus. Kiekvienas žmogus yra patyręs jausmą, kai sapnuodamas jaučiasi tarsi realybėje, bet negali pabusti tikroje realybėje. Klausantis „Hypnopompic“ buvo galima išgirsti visą šioje būsenoje patiriamą sapnų eigą. Pradžioje lyrišką melodiją lydintys pasažai tarsi atklydo iš gilaus sapno. Mokslininkai mini, kad pereinant į paradoksinio miego būseną vaizdiniai tampa chaotiški ir regime tai, kas „užkoduota“ mūsų atmintyje. Pabudę prisimename būtent šios fazės sapnus. Atmintyje muzikinius „kodus“ kūrė Sodeikos muzikinėje medžiagoje girdimos sąsajos su kitais kompozitoriais ar to laikotarpio, stiliaus dvasia. Aukštame registre dėliojami „kosminiai“ klasteriai, danguje krentančias žvaigždes primenančios dešinės rankos melodijos priminė Aleksandro Skriabino kosmosą, jo muzikos aidesį. Vienu metu krūptelėjau išgirdusi Eriko Satie stiliui būdingą lakonišką melodiją, derinamą su „tuštumos“ akordais. Sodeikos kūrinys atskleidė mano sapnų kodus – ryšį su Skriabino ir Satie muzika. Neabejoju, kiekvienas klausytojas šioje „miego fazėje“ atras vis kitas sąsajas.

Bundant iš šio sapno, pianistas klausymo kryptį pasuka kita linkme. Staiga prasideda įvairių haliucinacijų, nutrūkusių muzikinių minčių (kaip nutrūkusių sapnų) ar realybėje girdėtų balsų chaosas. Įvyksta muzikinė kulminacija, grįsta minimalistinėmis akordinėmis struktūromis. Pamažu atmerkiamos akys, sapnas baigiasi – viršutiniame fortepijono registre buvusius sapnus išsklaido šviesus ir lengvas trelis. Subtilius ir net pačius mažiausius nuotaikų muzikinius pasikeitimus itin įtaigiai perteikė pianistas Joris Sodeika. Jautrus „Hypnopompic“ atlikimas man leido sapnuoti ir laimingai pabusti. Klausantis šio kūrinio norėjosi ir kiek ilgiau pamiegoti!

Gintaro Sodeikos autorinio albumo „Petardos“ pristatymo koncertas buvo įdomus ir kompozicijomis, ir glaudžiu kūrybiniu bendradarbiavimu su atlikėjais. Kompozitoriui svarbus klausytojas, bet itin svarbus vaidmuo tenka ir atlikėjui. Šis renginys yra tik dar vienas įrodymas, kad kūrėjai gali profesionaliai adaptuoti fluxus idėjas ir akademinėje muzikoje. Sodeikos fortepijoniniuose opusuose universaliai sujungtos teatrinės muzikos išraiškos, šiuolaikinės komponavimo technikos ir akademinės interpretacinės savybės suteikia kūriniams išliekamąją vertę, sukelia poreikį juos nuolat atlikti. To ir linkiu kompozitoriui Sodeikai jubiliejaus proga.