Vasaros reminiscencijos žmogiškumo tema

Regis, po truputį priprantame prie pasikeitusio gyvenimo, jo ritmo, nors tuo pačiu metu, bent iš dalies, dar vejamės tą buvusį, ikipandeminį gyvenimą, ir slapta tikimės (pripažįstame tai ar ne), kad viskas dar sugrįš į buvusias vėžes. Po karantino prasidėjusi vasara daugeliui tapo kaip niekad gaiviu oro gurkšniu, ir nors kartais kiek atsargesnė, kartais kiek saugesnė (bet nebūtinai), priminė tą buvusį artimų kontaktų, tiesioginio, gyvo, net aistringo bendravimo ir nerūpestingo, fizinio artimųjų, draugų ir / ar bendruomenių susibūrimo laiką. Gal todėl praėjusį ir esamąjį laiką, atsiminimus, aliuzijas, parafrazes ir šiuo metu išgyvenamas emocijas, išgalvotus pasakojimus ir istorinį kontekstą ant Nidos Parnidžio kopos praėjusią liepą sujungęs Šeiko šokio teatro spektaklis „Klajojančios kopos“ labiausiai priminė gyvą atviruką, pasiekusį iš toli ir pažadinusį geresnio pasaulio reminiscencijas.

Vos pasibaigus karantinui, liepos 4–10 d. Nidoje vyko muzikos ir ekologijos festivalis „Nepaklusniųjų žemė“, šiemet atgimęs nauju turiniu, programa ir pavadinimu – „N žemė“. Vienu įdomiausių ar bent jau vizualiai įspūdingiausių jo akcentų tapo Vokietijoje gyvenančio ir kuriančio graikų kilmės choreografo Daphnio Kokkinoso šokio spektaklis „Klajojančios kopos“, sukurtas legendinės choreografės, šokio teatro pradininkės Pinos Bausch (1940–2009) 80-osioms gimimo metinėms.

Iš Kretos salos kilęs šokėjas, choreografas ir pedagogas Kokkinos – vienintelis graikas, šokęs garsiajame Pinos Bausch Vupertalio šokio teatre („Tanztheater Wuppertal Pina Bausch“). Nuo 1993 m. jis šoko visuose choreografės spektakliuose, filmavosi Pedro Almodóvaro filme „Pasikalbėk su ja“ (2002 m.) ir Wimo Wenderso dokumentiniame filme „Pina“ (2009). 2001 m. išvysti jį scenoje turėjo galimybę ir Vilniaus publika: jis šoko ir Lietuvos šokio informacijos centro kvietimu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje rodytame Bausch spektaklyje „Langų plovėjas“ („Der Fensterputzer“, 1997). Po metų Kokkinos tapo Bausch asistentu, o po netikėtos choreografės mirties liko saugoti jos meninio palikimo – į pasaulio šokio ir teatro istoriją įėjusių spektaklių. Jie tebešokami ir dabar, o trupė tebekeliauja po pasaulio scenas, nors jų autorės nebėra jau daugiau nei dešimtmetį. Bausch judesio ir estetikos tradiciją Kokkinos puoselėja ir kurdamas naujus spektaklius („Klajojančios kopos“ jau antras Bausch atminimui skirtas jo darbas). Būtent todėl, norint paminėti daugelyje šalių minėtas legendinės choreografės gimimo metines, Šeiko šokio teatras pakvietė Kokkinosą sukurti šiai progai dedikuotą spektaklį.

Tačiau „Klajojančios kopos“ netapo nei gyvu paminklu, nei iliustratyviu biografiniu pasakojimu. Šio spektaklio santykiui su Bausch ir jos kūryba apibrėžti bene geriausiai tinka žodis „reminiscencija“ (visomis trimis Tarptautinių žodžių žodyne nurodomomis prasmėmis). Natūraliame Didžiosios kopos „scenovaizdyje“ Kokkinos jungia Bausch estetiką su jaunų atlikėjų pasakojimais, o pastaruosius su praėjusio amžiaus muzika. Gamtovaizdis čia tampa gyva ir veikiančia scenografija, leidžiančia kurti ryšius su vietos ir globaliais kontekstais, pasakoti konkrečias istorijas ir čia pat jas išplėsti į bendrines situacijas.

Nidos „Klajojančiose kopose“ kartu su aštuonetu Šeiko šokio teatro šokėjų veikia ir žmogiškosios aistros ugnimi dega skirtingų kartų Pinos Bausch Vupertalio šokio teatro šokėjai Tsai-Chin Yu (trupėje šokusi dar Bausch laikais) ir Gaudray Donnio Gabrielis (prie trupės prisijungęs tik neseniai), Nidos tautinių šokių grupės „Kalnapušė“ bei Neringos bendruomenės nariai. Atlikėjų įvairovė ir jų išskaidymas didžiulėje erdvėje kuria skirtingų spalvų pasakojimus, skirtingais planais vaizduoja žmogiškosios bendrijos būtį. Pagal geriausias Bausch tradicijas kiekvienam iš pagrindinių šokėjų čia suteikiama scena pasisakyti, savitai papasakoti savą istoriją, atsiskleisti jam vienam būdingu rakursu. Na, o Nidos tautinių šokių grupės „Kalnapušė“ nariai nesibaigiančio, per kopas keliaujančio žmonių karavano gretose sustiprina bendruomenės – esančiųjų ir laukiančiųjų – vaizdinį.

Kokkinos, naudodamasis unikalaus gamtovaizdžio teikiamomis galimybėmis, sumaniai derina stambų, bendrą ir tolimą planus: į spektaklio veiksmą „įtraukia“ pro šalį plaukiančius laivus (galima įsivaizduoti, kad kopose besiblaškantieji – sudužusio laivo keleiviai), prie pat žiūrovų (o kartkartėmis ir kartu su jais) vykstančias scenas derina su vykstančiomis kopų peizažo gilumoje. Neįtikėtina, tačiau spektaklis leidžia įsitikinti, kad įmanoma stebėti išraiškingas šokėjos rankas, jai nutolus net porą šimtų metrų, kai nuo kopos pasileidusi, raudona plazdančia suknele vilkinti Tsai-Chin Yu tolumoje atlieka jausmingą solo. Po kopas pasklidę šokėjai veikia ir po vieną, ir kartu: bylodami peizažo dar labiau išdidinamą vienatvę ir burdamiesi į bendruomenes, tokias svarbias, norint išgyventi keliaujančio smėlio žemėje.  

Bene gyviausia jungtis su Bausch čia yra pats pasakojimas apie žmones, rami, bet aistringa šokio kalba. Nepamirštamas čia ir humoras, ir ironiškos šypsenos, įsiterpiančios tarp svajingų, dramatiškų ir romantiškų epizodų. Čia tango gali atstoti bučinys, o meilė ir įkvėpti, ir atimti gyvybę. Tik stebint šį spektaklį kilo mintis, kad vėjyje plazdančios ilgos ryškių spalvų suknelės – taip pat vienas iš choreografės autografinių akcentų. Kaip ir žaismė, ne tik choreografinė, bet ir grynai žmogiška. Juk vienas iš Bausch įnašų į teatro istoriją yra tai, kiek ji, perfrazuojant klasikus, papasakojo naujo apie žmones.

„Klajojančios kopos“ žiūrovams pasiūlė estetišką, kartkartėmis kvapą užimantį reginį, savo pasakojimais priminė mūsų tarpusavio santykius, o per muziką bei savitą kalbą – ir laiką, kuriame gimė šokio teatras. Vienintelį kartą rodytame Kokkinoso spektaklyje labai aiškiai, skaudžiai ir švelniai skamba žmogiškumo, žmogiškojo buvimo (kartu ir po vieną) tema, o marių horizonto įrėminta gyvoji spektaklio „scenografija“ su joje išsibarsčiusiais šokėjų kūnais primena seną, negudrią, bet tokią mielą tiesą: Žemė – žmonių planeta. Gal todėl iš atminties spektaklis iškyla kaip buvusio gyvenimo reminiscencijų pripildytas vasaros atvirukas.