7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Slėptis čia ar ieškoti kitų?

„Ir tarė dviratininkas“ festivalyje „Sirenos“

Goda Dapšytė
Nr. 31 (1396), 2021-10-08
Teatras
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.

Ar dažnai vakarais važinėjatės dviračiu? Ar iš viso važinėjatės dviračiu? Labiau parkuose, užmiestyje ar miesto centre? O į teatrą dviračiu teko važiuoti? O ką, jei pedalus mintumėte per visą spektaklį? Taip, kaip pagrindinis jo atlikėjas. Kur važiuotumėte?

 

Į šį klausimą rugsėjį teko atsakyti ne vienam nusprendusiam apsilankyti, ar, tiksliau, dalyvauti, Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ pristatytame kūrybinės grupės „Blast Theory“ iš Didžiosios Britanijos pasirodyme „Ir tarė dviratininkas“.

 

Mattas Adamsas, Ju Row Farr ir Nickas Tandavanitj – prieš tris dešimtmečius įkurta kūrybinė grupė „Blast Theory“ – dar nuo praėjusio amžiaus pabaigos pasitelkdami mobiliąsias technologijas kuria įtraukias patirtis, trindami liniją tarp realaus ir virtualaus pasaulių. Jie išbandė lobių paieškas mieste, įvairiausias virtualios realybės simuliacijas ir net (savanorišką) pagrobimą, kaip meninių patirčių žiūrovams kūrimo būdus. Tad bendrame jų kūrybos kontekste „Ir tarė dviratininkas“ – santykio su žiūrovais-dalyviais požiūriu gan nuosaikus darbas, sukurtas bendradarbiaujant su Notingamo universiteto mišrios realybės laboratorija, „Sony Net Services“ ir „Fraunhofer“ institutu, kaip Europos mokslinių tyrimų projekto IPERG (Integrated Project on Pervasive Gaming) dalis. Du pagrindiniai jo elementai – mobilusis telefonas su specialiai sukurta programėle ir dviratis. Kiekvienas, panoręs tapti šio pasirodymo dviratininku, sėda ant dviračio su pritaisytu mobiliuoju, gauna šalmą, liemenę, ausines instrukcijoms sekti ir gali leistis į maždaug valandos trukmės kelionę savo paties sugalvotu maršrutu.

 

Riedant Vilniaus senamiesčio šaligatviu ausinėse pasigirsta ramus, aksominis aktorės Airidos Gintautaitės balsas. Ji pasakoja apie šios kelionės, ar žaidimo (kaip kam labiau tinka), taisykles, užduoda netikėčiausius atvirus klausimus ir siūlo (gal net gundo) pasidalinti mintimis, atsiminimais, įžvalgomis ir išpažintimis. Ar papasakotumėte apie labiausiai pašėlusį vakarėlį savo gyvenime? O apie nusiraminimo būdus? Apie savo tėvą? Kokia vieta mieste jam patiktų? Ar sektumėte nepažįstamuosius dviračiu gatve tam, kad sugalvotumėte jo ar jos istoriją? Ar pažadėtumėte ką nors?

 

Nuo atsakymų į šiuos ir kelis kitus klausimus priklauso jūsų ir kitų dviratininkų patirtis, jos gylis ar paviršutiniškumas. Mat būtent iš pateikiamų klausimų ir jūsų pasirinkimo, ar „Slėptis čia“, t.y. rasti nuošalesnę vietelę savo atsakymui įrašyti, ar „Ieškoti kitų“, t.y. išklausyti jų atsakymus, jau įrašytus kažkur netoliese, ir susideda „Ir tarė dviratininkas“ kelionė. Pasakojimų konstravimas nėra būdingas „Blast Theory“ darbams, tad kurdami „Ir tarė dviratininkas“ jie net nemėgina kurti aiškesnio naratyvo ar dėlioti dramaturginės konstrukcijos. Todėl nuo pasirinkimo, ar pasakoti atvirai ir nuoširdžiai, ar kurti pasakojimus, priklauso, kiek atvirumo teks patirti dviratininkui. Nuo to, kaip dažnai liekate su savimi ir savo mintimis, gali priklausyti, kiek ši patirtis bus neįprasta. Nuo to, kiek klausysitės kitų pasakojimų, priklausys, kiek truks kelionė (kuo daugiau klausysitės, tuo mažiau klausimų sulauksite patys) ir kiek kitų (ne)nuoširdumo patirsite. Tik ar įmanomas nuoširdumas žinant, kad tave greičiausiai kas nors pažins? Kiek atsiduosite žaidimui, žinodami, kad kiti dar ne kartą klausysis? Šių metų „Sirenų“ šūkis perspėja, kad nepapasakotos istorijos išnyksta, o „Ir tarė dviratininkas“ pratęsia šią mintį papildydamas ją klausimu: kas nutinka neišgirstoms istorijoms?

 

Spektaklio aprašymas žadėjo, kad teks važiuoti vienam, vakare, be jokio tikslo, atrandant laisvės tiesiog minti dviratį jausmą. Tačiau ekrane vis iššokantys klausimai, laiko limitas ir nuolatinis pasirinkimas tarp savęs ir kitų priverčia užmiršti miestą, kurio gatvėmis ir šaligatviais rieda dviratis, stabčioti ir trumpinti maršrutą. Ar miestas lygiavertis šios patirties elementas, ar tik scenografija, leidžianti išslapstyti istorijas tarp belaidžio interneto stotelių? Ar Londone (kur buvo sukurta ši patirtis) lengviau atrasti netikėtų posūkių nei Vilniuje? Turėtų būti lengva likti anonimu milijoniniame Londone, tačiau ar įmanomas anonimiškumas Vilniuje?

 

Dar vienas elementas, į kurį svarbu atsižvelgti kalbant apie „Ir tarė dviratininkas“, – laikas. Pirmą kartą apie šį „Blast Theory“ darbą sužinojau kokiais 2008–2009 metais. Diskusijose apie (ir vėl) prasiplėtusias teatro ribas tuomet teko nemažai išgirsti iš kolegų Didžiojoje Britanijoje. Tada dar tebebuvo nemažai manančiųjų, kad verta ir svarbu apibrėžti, kas yra ir nėra teatras, žymint aiškias jo ribas, jaunimui kildavo dvejonių, kaip rašyti apie (ne)spektaklius, kai visi įgyti profesiniai įrankiai skirti tradicinio dramos teatro analizei. Tuomet pasiūlymas pasivažinėti dviračiu mieste, kaip viena iš scenos meno formų, atrodė kiek neįtikėtinai, viliojo nepažintomis perspektyvomis ir neperžengtomis ribomis. Dabar, po „Rimini Protokoll“ „Remote Vilnius“, po Šeiko šokio teatro ekskursijų pajūryje (ir ne tik), po „Operomanijos“ „Glaisto“ ir daugelio kitų meninių patirčių mieste bei teatre „Ir tarė dviratininkas“ atrodytų panašesnis į pramoginį atvirumo žaidimą nei į naują santykį su miestu, savimi ar kitais atveriančią patirtį.

 

Technologijos mūsų amžiuje tobulėja ir sensta neįtikėtinais tempais. Naujausi atradimai, dar neseniai kėlę nuostabą, šiandien jau kelia šypseną, pavyzdžiui, kaip „Nokia N800“ „Ir tarė dviratininkas“ videoanonse. Per pastaruosius beveik penkiolika metų nuo šio „Blast Theory“ darbo sukūrimo pasikeitė ne tik mobiliųjų telefonų išmanumas, bet ir mūsų požiūris į viešą atvirumą (visagalės socialinės medijos), į teatrą, vienų į kitus, gal ir į miestą. Tačiau dabar visa tai dar labiau pakeitė pandemija, uždariusi mus namie, galutinai prirakinusi prie ekranų ir atskyrusi vienus nuo kitų.

 

Būtent šiame pandeminio pasaulio kontekste „Ir tarė dviratininkas“ suskamba visai kitaip – staiga skaudžiai suaktualėja. Jei įsivaizduojame vienišą dviratininką, riedantį ištuštėjusiomis Vilniaus ar Londono gatvėmis karantino metu, atvirumas technologijoms ir nepažįstamiesiems bei kitų paieškos įgauna naują prasmę, o tie nematomi kiti tampa svarbesni ir artimesni (jau vien dėl bendros patirties). Pastaruoju metu vis dažniau kalbame apie (post)pandeminį teatrą. Gal kai kurios jo formos jau senokai sukurtos?

 

Tačiau nesvarbu, ar gatvės tuščios, ar vis dar pilnos žmonių, – ką rinktumėtės jūs: slėptis ar ieškoti kitų?

„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.
„Ir tarė dviratininkas“. D. Putino nuotr.