Autorius: Rasa Murauskaitė

Rasa Murauskaitė

Valstybinio choro „Vilnius“ vyrų grupės koncertinė kelionė

Įkvepiančiai 2017 m. prasidėjo koncerinei įstaigai valstybiniam chorui „Vilnius“. Sausio 5–6 d. kolektyvo vyrų grupė dalyvavo Gioacchino Rossini operos „Pelenė“ („La Cenerentola“) koncertinio atlikimo premjeroje Švedijoje, Smolando mieste. Šis projektas buvo įgyvendintas bendradarbiaujant su Švedijos Jonšiopingo „Sinfonietta“, minint 200 metų kūrinio sukaktį. Tarptautinis projektas sujungė skirtingų šalių profesionalius atlikėjus ir Malmės aukštosios muzikos mokyklos dainavimo specialybės studentus, kuriems buvo skirti antraplaniai vaidmenys. Sparčiai kylanti žvaigždė Gaia Petrone (mecosopranas, Italija) įkūnijo Angeliną-Pelenę, princą Ramiresą dainavo tenoras Leonardo Ferrando (Urugvajus), o artistiškam bosui-baritonui Yuri Kissinui (Izraelis, Prancūzija) patikėtas barono Dono Magnifiko vaidmuo.

Rasa Murauskaitė

Įspūdžiai iš choro „Bel Canto“ koncerto su Ericu Whitacre’u

Galime tvirtai teigti, kad šiais metais Lietuvos koncertų salėse sužibo nemažai žvaigždžių. Vienas paskutinių jų suspindėjimų įvyko gruodžio 12 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur net du vakarus sostinės publika galėjo išvysti diriguojantį bene žymiausią pasaulyje choro dirigentą, kompozitorių, amerikietį Ericą Whitacre’į. Muzikas, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Kalifornijoje, į Lietuvą atvyko choro „Bel Canto“ (meno vadovas ir dirigentas Artūras Dambrauskas) kvietimu ir kartu su juo parengė efektingą, daugiausia paties Whitacre’io kūrinių programą. Akivaizdu, jog šis projektas, pavadintas „Revolution Together“ („Revoliucija kartu“) nesitaikė tik į siaurą meno profesionalų publiką (nors reklamos gausa koncertai nepasižymėjo), veikiau siekta efektingos ir plačiajai publikai patrauklios muzikos ir vaizdo sąjungos. Galų gale ir pats Whitacre’is – labai atviras, šiltas, su publika bendraujantis menininkas, todėl natūralu, kad jo koncertas dvelkė tokia pat nuotaika.

Po koncertą pradėjusios Artūro Bulotos elektroninės improvizacijos suskambo svečio diriguojamas jo paties kūrinys „Lux Aurumque“. Ši kompozicija svarbi daugeliu prasmių, pavyzdžiui, ją galima rasti „Grammy“ laimėjusiame Whitacre’io albume „Light & Gold“. Tačiau visų svarbiausia, kad būtent šis kūrinys pagrindė unikalų, pirmąjį pasaulyje virtualaus choro projektą, galima sakyti, pradėjusį naują chorinės muzikos erą ir parodžiusį, kokios galimybės slypi itin dinamiškame šiandienos technologijų pasaulyje (Lietuvoje virtualaus choro projektas taip pat buvo parengtas, jo autorė – choro dirigentė ir muzikologė Ingrida Alonderė). Visgi pirmajame „Bel Canto“ ir Whitacre’io „susitikime“ užtikrintumo pritrūko – trūko susiklausymo, kolektyvas ir dirigentas vieni šalia kito tarsi pasijuto kiek nedrąsiai.

Rasa Murauskaitė

Įspūdžiai iš „Domino Duo“ koncerto „Vaidilos“ teatre

Pianistė Indrė Baikštytė ir smuikininkė Rūta Lipinaitytė neabejotinai yra ryškios savo kartos atlikėjos. Jų dalyvavimas įvairiuose kameriniuose ansambliuose neretai tampa aukštos kokybės ženklu. Dar svarbiau, kad abi muzikės – puikios šiuolaikinės muzikos interpretatorės, o ir pačios sako, kad ši joms artimiausia. I. Baikštytės ir R. Lipinaitytės duetas „Domino Duo“ šiais metais mini kūrybinės veiklos dvidešimtmetį. Nors prieš judviejų koncertą lapkričio 6 d. „Vaidilos“ teatre tai nebuvo pabrėžta, šis vakaras tapo gražiu meninės sukakties paminėjimu.

Koncertui parengta labai įdomi programa – pavadinimas „Romantiškas minimalizmo dvelksmas“ slėpė XX–XXI a. parašytus įspūdingus sonatų ciklus. Ne paslaptis, kad šiuolaikinė akademinė muzika publikai yra nelengvas iššūkis, tačiau duetas pasirinko ypač patrauklius, nesudėtingus kūrinius, taigi jų buvo lengva ir malonu klausyti. Tiesa, neišgirdome vienos programoje numatytos kompozicijos – Leonido Desiatnikovo „Wie der alte Leiermann“ („Kaip senas rylininkas“).

Rasa Murauskaitė

Pianisto Viktoro Paukštelio „Šokančių paveikslų“ rečitalis

Garso ir vaizdo samplaika – gilias šaknis turinti meninės raiškos formų draugystė. Muziko ir dailininko talentus jungiančio menininko Viktoro Paukštelio „Šokančių paveikslų“ rečitalyje lapkričio 2 d. rodėsi, kad vaizdas – tai inspiracija, sufleruojanti galimas suvokimų perspektyvas.

V. Paukštelis yra atradęs ir dailininko talentą, kuris neretai reiškiasi šalia jo atliekamos muzikos, papildydamas pianisto skambinamų kūrinių ir paties atlikėjo meninės charakteristikos siluetą. Jo „Šokančių paveikslų“ rečitalis (paveikslus „atgaivino“ animatorius Eimantas Pivoriūnas) jau buvo palankiai sutiktas legendinėje Niujorko „Carnegie Hall“ (be animacijų), neseniai skambėjo Vienoje, prieš metus – ir Berlyno filharmonijoje, o šįkart Lietuvos publika menų sintezės paveikumą galėjo išbandyti elegantiškame „Vaidilos“ teatre.

Rečitalio programa apglėbė kelių šimtmečių muziką – nuo baroko per romantizmą ir impresionizmą nukeliauta iki pat paprastumo magija dvelkiančių Arvo Pärto kūrinių, matuojančių ir atlikėjo, ir klausytojo meninio pojūčio subtilumo išteklius. Tačiau visus be išimties kūrinius atliekant buvo galima pastebėti ypatingos precizikos paieškas ir santūrų bei pamatuotą prisilietimą prie instrumento. Ir atvirkščiai, kai kuriuose kūrinius lydinčiuose paveiksluose veržėsi neribota drąsa, platus ir ekspresyvus mostas, savaip kontrastuodamas, bet ir papildydamas racionalų atlikimo pobūdį.

Rasa Murauskaitė

Įspūdžiai iš tarptautinio Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio koncertų: „Schola Cantorum Vilnensis“ ir „Fanfaros kūrėjui“

Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, romiai stūksanti šalia šiuo metu tvarkomos Lukiškių aikštės, tampa vis karščiau rusenančiu kultūros židiniu. Jau metai, kaip vilniečiai ir miesto svečiai neretai pradžiuginami būtent iš jos sklindančiais kariljono garsais. Šis unikalus instrumentas praėjusiais metais pirmą kartą nuskambėjo būtent Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio renginių kontekste. Sakralinę muziką chorui populiarinantys festivalio renginiai, vykstantys po Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios sparnu – jau ne naujiena sostinės publikai, neabejingai kitokios muzikos troškimui.

Tą festivalio „kitoniškumą“ puikiai atspindėjo rugsėjo 14-osios koncertas, kuriame nurimti ir pabūti kartu su Dievu pakvietė Vilniaus universiteto giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis“ (vadovas Romualdas Gražinis) giedotojai bei Olivier Messiaeno muziką vargonavęs Dainius Sverdiolas. Tą trečiadienį simboliškai susijungė kelios progos – viso festivalio dvasią persmelkęs Dominikonų ordino 800 m. jubiliejus, giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis“ įkūrimo 10-metis bei Katalikų bažnyčios minima Kryžiaus išaukštinimo šventė. Šią sankirtą pažymėjo programoje skambėjusios Grigališkojo choralo sekvencijos, himnai, gradualai, Guillaume’o Dufay ir Johanneso Ockeghemo polifoniniai kūriniai, skirti Švč. Mergelės Marijos garbei, bei vieno įtakingiausių XX a. kompozitorių Messiaeno keturios vargoninės meditacijos „Lֹ’Ascension“ („Žengimas dangun“).

Rasa Murauskaitė

Įspūdžiai iš X tarptautinio Balio Dvariono konkurso pianistų perklausų

Bet koks muzikinis konkursas pirmiausia yra šventė. Tik su tokia nuotaika jo erdves turi palikti dalyviai, jų mokytojai ir publika. Išsaugoti džiugią, meilės muzikai kupiną nuotaiką ypač svarbu, kai pasidalinti savo augančiu talentu renkasi patys jauniausi, daugelis kurių gal dar tik svarstantys, ar muzika taps jų pasirinkimu, ar tik malonia pakeleive, su kuria dabar jie bando artimiau susipažinti. Manau, kad po neseniai prabėgusio X tarptautinio Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkurso, vykusio paskutiniąją balandžio savaitę, visa jo bendruomenė išsinešė daug gražių prisiminimų, užgožusių konkurencines nuotaikas. Visi, be abejo, išsinešė ir gražią muzikinę patirtį – įsimintinas interpretacijas, unikalius pasirodymus, pastebėtus pražystančius talentus.

Ankstesnių B. Dvariono konkursų taip intensyviai stebėti nėra tekę, todėl dalyvių atlikimo lygio pokyčius tevertina tie, kurie šiuo muzikiniu įvykiu gyvena ne vienus metus. Tačiau bandant sudėti visa, ką teko girdėti per I ir II pianistų turus, manau, tikrai niekas nesakys, kad konkurso lygis buvo žemas. Net ir patys mažiausieji, A grupės atlikėjai, parodė šaunų muzikinį pasiruošimą. Abiejų turų metu sužavėjo pats jauniausias konkurso dalyvis – iš Šilutės meno mokyklos atvykęs Pijus Pirogovas (mokytoja Liudmila Kašėtienė). Jis I turo perklausą pradėjo skambindamas ne tik nepaprastai tvarkingai, bet ir, savo amžiui, išties muzikaliai ir rafinuotai. II ture neabejotinai sužavėjo tai, jog viena atliktų pjesių buvo jo paties sukurta. Toks kūrybingumas rodo, jog šis vaikas muzika domisi ne todėl, kad tėvai ar mokytojai liepia, o todėl, kad jam pačiam įdomu.

Rasa Murauskaitė

Koncerto „Naujieji Vilniaus veidai“ įspūdžiai

Pamačius, kaip aktyviai valstybinis choras „Vilnius“ (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas) viešojoje erdvėje pristato savo programą „Naujieji Vilniaus veidai“, buvo nepaprastai įdomu sužinoti, kas laukia puikios viešųjų ryšių akcijos finišo tiesiojoje. Akį traukiantis įvaizdis, intensyvi raiška socialiniuose tinkluose, internetinėje spaudoje, spaudos konferencija ir net nufilmuotas vaizdo klipas – reklamai skirta tiek dėmesio, kiek retam profesionaliosios muzikos koncertui Lietuvoje. Kažkur šios informacijos gilumoje dar buvo galima rasti žinią, kad koncertas skirtas Pasaulinei kultūros dienai. Meninei produkcijai taip pat rengtasi iš peties – koncertas turėjo ir savo kostiumų dailininkę, ir Vilniaus kolegijos šukuosenų ir įvaizdžio dizaino studentų komandą, pasirūpinusią grimu, ir režisierių Ričardą Matačių.

Sulaukėme gana įdomaus renginio (ir reginio), kuris vis dėlto kiek peržengė kičo ribą. Režisūros požiūriu labiausiai užkliuvo epizodas, kai choro kamerinei grupei (vadovas Marius Turlajus) atliekant kūrinį „Now we are free“ iš garsaus Holivudo filmo „Gladiatorius“, likę choro vyrai buvo priversti užsidėti romėnų karių šalmus. Šis režisūrinis etiudas smarkiai pagadino kūrinį, kuris iš esmės ausiai buvo malonus, ypač dėl Ievos Skorubskaitės puikiai atliktos, išraiškingos solo partijos. Klausimų kėlė ir choro kostiumai – jei jau stengiamasi, būtų galima pasistengti iki galo. Bet apie viską nuo pradžių.

Rasa Murauskaitė

Ciklo „Kompozitorių portretai“ koncerto, skirto Mauricio Kageliui, įspūdžiai

Įsimintiniausia mano pažintis su Mauricio Kagelio muzika įvyko Paryžiaus Georges’o Pompidou centre vykusiame jubiliejiniame Ernsto von Siemenso fondo koncerte. Iki tol jau buvau girdėjusi nemažai argentiniečio muzikos, tačiau įspūdžio kaip tąkart patirti nebuvo tekę. Humoras, teatras, muzika, kurios avangardinė kalba visiškai pateisina kompozicinę idėją, malonus estetinis įspūdis – šiais bruožais išsiskiria ne tik Paryžiuje girdėtas „Orchestrion-Straat“, bet ir visa M. Kagelio kūryba.

Todėl balandžio 9 d. Energetikos ir technikos muziejuje Lietuvos ansamblių tinklo (vadovaujamo Vykinto Baltako) pristatyto Kagelio muzikinio portreto nepaprastai laukiau, nors ir nesitikėjau. Iš pastarojo meto koncertų, kuriuose teko lankytis, šis buvo vienas meniniais įspūdžiais turtingiausių (beje, tai bendras Lietuvos ansamblių tinklo, koncertų salės „Concertgebouw“ Briugėje ir ansamblio „Het Collectief“ projektas, kurio premjera Briugėje įvyko kovo mėnesį). Gerą įspūdį renginys paliko ne tik dėl puikios muzikos, bet ir dėl atlikimo kokybės – ne taip dažnai koncerte atlikėjai sugeba sužavėti tokia įtaiga, susiklausymu, interpretacijos išbaigtumu ir charizma, be kurios turbūt joks Kagelio kūrinių atlikimas negalėtų būti vadinamas tinkamu. Drįstu teigti, jog tai lėmė muzikantų kompanijos tarptautiškumas, įgalinęs įdomų kultūrinį, temperamentų, skirtingo muzikinio girdėjimo susimaišymą, puikiai tinkantį tokiai muzikai atlikti. Bendrai atmosferai daug žavesio suteikė ir lengvai groteskiška, industrinė, pati savaime avangardinė Energetikos ir technikos muziejaus erdvė, labai praplėtusi paskutinio vakaro opuso „Mitternachtsstük“ estetinės įtakos galimybes.

Rasa Murauskaitė

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Kovo 5-ąją Vilniuje šurmuliavo Kaziuko mugė, Nacionaliniame operos ir baleto teatre vyko vienas ilgai lauktos operos „Don Karlas“ premjerinių spektaklių, o Nacionalinėje filharmonijoje suskambo... jūra – trimis ar net daugiau prasmių, išsiskleidusių per tris monumentalius kūrinius. Jūros įvaizdžio suvienytame koncerte skambėjo žinomos dabarties lietuvių kompozitorės Ramintos Šerkšnytės kompozicija „Aisbergas“, gana retai mūsų scenose „subanguojanti“ Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūra“, o tarp šių įsiterpė prancūzų belle époque kūrinys, dešimtmetį kompozitoriaus Ernesto Chaussono rašyta „Meilės ir jūros poema“, op. 19, balsui ir orkestrui. Kūriniams interpretuoti susibūrė ypač galingos atlikėjų pajėgos: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, jam dirigavo kolektyvo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas, ir su orkestru Chaussono „Meilės ir jūros poemą“ atlikusi, viena ryškiausių šių dienų Lietuvos solisčių, sopranas Asta Krikščiūnaitė.

Rasa Murauskaitė

Minint 25-ąsias tragiškų sausio 13-osios įvykių metines, Vilniaus arkikatedroje, 17.30 vyksiančiose šv. Mišiose skambės premjera – kompozitoriaus Gintaro Samsono „Mišios už Tėvynę“. Kūrinį liturginių apeigų metu atliks jungtinės Vilniaus ir Kauno muzikų pajėgos – Vilniaus arkikatedros bazilikos jaunimo choras (vadovė Violeta Savickaitė-Paciūnienė), Kauno sakralinės muzikos mokyklos choras (meno vadovė Nijolė Jautakienė), Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos choras bei kamerinis choras „Aidija“ (meno vadovas ir dirigentas Romualdas Gražinis), vargonuos Bernardas Vasiliauskas.