Ritualai tamsai įveikti

„Kur jūs? Kur jūs, lietuviai?!“ – šaukia scenoje Marvinas Tate’as, rūsčiai apžvelgdamas Vilniaus senojo teatro krėsluose džiazo festivalio vyksmu besimėgaujančią publiką. Dukart atsakę, klausytojai priima besikartojantį klausimą kaip retorinį, tad spengianti tyla, pasitinkanti reiklų, griežtą kreipimąsi, įtvirtina keistą įtampą: iš smalsios ir atviros auditorijos, kurios pagrindinis uždavinys yra žavėtis „Andreas Røysum Ensemble“ magiškais liejamais sluoksniais, virstame pasyviais stebėtojais – nepakankamais, nesusitelkusiais, neturinčiais galios (arba valios) veikti. „Galbūt jūs teisūs... – atsidūsta Tate’as seanso pabaigoje, – ir tai tėra viso labo dar vienas karas“, – eilėraščio eilutė užgriūna priekaišto, neprisiimtos atsakomybės našta. Kaip mes čia atsidūrėme ir kokiu būdu persikėlėme iš privilegijuotų muzikos gurmanų ložės po veriančiu, klausiamu, bekompromisiu ir slegiančiu menininko žvilgsniu? Tai ilga istorija, pasakota festivalio „Vilnius Jazz“ spalio 12–19 dienomis, kurios siužeto liniją pamėginsiu atsekti.

Pradiniu tašku tapo Johano Grimonprezo dokumentinis kino filmas „Soundtrack to a Coup d’État“ apie Kongo krizę, Patrice’o Lumumbos nužudymą ir afroamerikiečių džiazą, protesto riksmu atsiliepusį į smurto sėjamą skausmą dviejuose žemynuose. Garso takelio parinktis – dar intensyvesnė ir iškalbingesnė negu istorinis pasakojimas, kuris, nors daugybe atžvilgių ir nepanašus į šiandien mus jaudinančius konfliktus, persmelktas tų pačių išdavystės, manipuliavimo, galingųjų savivalės metodų, kurių veikimą kasdien stebime tiesioginiame eteryje.

Antrąjį vakarą „Skalvijos“ kino centre rodytas kitas filmas, Oliverio Murray „Ronnie’s: Ronnie Scott and His World Famous Jazz Club“, – visiškai priešingos įkrovos pozityvi istorija apie žmones, kurie skatinami idealizmo bet kokia kaina siekė sukurti ir išlaikyti klubą, neplanuotai tapusį viena elitinių pasaulio koncertinių aikštelių. Šis filmas, rodytas ir praėjusiais metais, buvo pakartotas dėl ypatingo emocinio turinio. Bet šį kartą, sugretintas su Kongo perversmo dokumentika, jis tapo perprasmintas kaip žvilgsnio nukreipimas į to paties laikotarpio Europą – į žmones, kurie visas savo jėgas skyrė tam, kad tiestų tiltus ir palaikytų meną, kilusį iš engiamų ir trypiamų tautų. Blizgus šlovingo klubo prestižas, baltoji privilegija atrodo visiškai kitaip, kai kamera lenda į jo skurdžią buhalteriją ir suokia apie nepasotinamo, nenuslopinamo entuziazmo galią.

Trečiadienį ateina metas atsitraukti nuo ekranų ir atsisėsti priešais tikrą sceną, kurioje portugalų kontrabosininko Hugo Carvalhaiso „Oblong Emission“ panardina į savo iš lėto plėtojamas kompozicijas, palytėtas retrofuturistinių elektroninių blyksnių, kantriai ir nuosekliai augančias iš idėjinių molekulių į intensyvius susiraizgiusių improvizacijų gniutulus, kuriuose lemtingas, dramatiškiausias trajektorijas išpiešia Liudo Mockūno saksofonai, jam antrina Fábio Almeida, Mário Costa nukreipia ritminę vagą ir Fernando Rodriguesas prie klavišinių žaidžia garsyno koloristika. Carvalhaiso kūrybą įkvepia visatos sąranga – kosmosas, dalelių judėjimas, mikro- ir makrolygmenys bei žmogaus percepcija su visais ribotumais. Tad pirmąjį koncertinį vakarą festivalis siūlė mums pradėti kelionę tarsi iš abstrakčios kosmoso harmonijos ir filosofinio žvilgsnio perspektyvos. Savaip ją papildė Dainiaus Pulausko grupės trisdešimtmečio koncertas, šio festivalio kontekste išsiskyręs kompozicijų tikslumu ir nuspėjama darna, patikima kokybe bei saugaus, pažįstamo grožio pojūčiu.

Šią lengvo pasitenkinimo ir pastovumo iliuziją kaipmat išsklaidė kitas vakaras, prasidėjęs susitikimu su kontrabosininku Claude’u Tchamitchianu. Ištirpsta festivalis, jo pinami naratyvai, potekstės... Tėra meistras scenoje, pripildantis erdvę garsais ir niekada negirdėtais pasažais, kurie liejasi įmantriu polifoniniu piešiniu. Gal kontrabosas ir neturi daugiabalsio instrumento reputacijos, bet Tchamitchianas yra tikras polifonijos virtuozas, kuriantis keliasluoksnę tekstūrą ir pokalbio įspūdį slaptos polifonijos metodais – išskirdamas savo kuriamoje faktūroje kelias melodines linijas, fenomenaliai tolygiai suvaldydamas kiekvieno pobalsio frazes. Ir kai atrodė, kad jau visi kontraboso daugiabalsumo turtai atskleisti, maestro ėmė griežti armėnų liaudies melodiją dviem strykais vienoje rankoje, išgaudamas tikrą polifoniją – techniškai neįtikėtiną ir tuo pat metu ekspresyvią, pilną gilaus nepaguodžiamo ilgesio.

Užburti šio rečitalio, pasitikome portugalų kvartetą „Garfo“. Iš keleto įrašų susidariusi įspūdį, kad tai yra nuosaikūs Colemano-Cherry harmolodikos principų sekėjai, tikrai apsirikau: ne tokie jie ir nuosaikūs. Įrašai neperteikia kibirkštingos būgnininko João Sousa energijos, jo išradingumo ir to gražaus ansamblinio kontakto, kai bosininkas João Fragoso atsiliepia į kiekvieną provokaciją, o saksofonininkas Bernardo Tinoco ir trimitininkas João Almeida laisvi daryti ką nori, nesaistomi harmoninės vertikalės ir gali visiškai pasikliauti savo partneriais. Šiltas ir žaismingas apsikeitimas buvo nuoširdžiai įvertintas publikos, kuri laukė nacionalinės šio vakaro premjeros.

Dukart į tą pačią upę neįbrisi. Po praėjusių metų kerėjimų tikėtis tokio pat galingo Tomo Kutavičiaus opuso būtų buvę per godu. Tačiau kai ekrane sumirgėjo Lino Liandzbergio, Ingridos Viktorijos Umbrasaitės, Artūro ir Roko Valiaugų vizualizacijos, pažiro skiemenys kaip pirmapradė visatos sukūrimo žaliava – burtai įsigaliojo. Gyva saksofonininko Kazimiero Jušinsko, fleita ir DJ pultu grojusio Kristupo Giko, Arkadijaus Gotesmano mušamųjų bei paties Tomo fortepijono (ir balso) improvizacija plėtojo opuso dramaturgiją pagal klasikinę (auginimo link kulminacijos ir atoslūgio) kreivę, nuolatos užklupdama netikėtais kontrastais, sonoriniais siurprizais, mistiniais būviais, hipnotizuodama chaoso veržimosi į darną grožiu. „Argi tai džiazas?“ – nugirdau prie rūbinės. Argi tai nėra ta laisvė, ta totalinės kūrybinės sintezės raiška, kuriai nereikia vardo? Abejonė dėl žanrinės atitikties šiame kontekste yra tarsi sertifikatas, patvirtinantis, kad ribos ir šablonai buvo dar kartą įveikti. Tai buvo baltiškasis džiazas, o dar labiau – ritualas, audiovizualinė misterija, iš kurios išnyram sužinoję paslaptį: tarsi paryčiais pakuždėta į ausį, prabudus ji nebeįsižodina, bet persmelkusi pasąmonę juntama ir saugoma... „Vilnius Jazz“ apdovanojimas buvo skirtas Tomui Kutavičiui už nuopelnus Lietuvos džiazui, ir nuskambėjus šiam Mindaugo Milašiaus-Montės „Kamio“ inspiruotam vyksmui šio akto tikslingumas niekam negali kelti abejonių.

Tokius skirtingus ketvirtadienio vakaro koncertus vis dėlto vienijo viena bendra gija – gili atrama į savo šaknis, savo pradžių, savo esmių paieška: Tchamichiano – per armėnų liaudies melodiją, subjektyvų monologą ir tobulos raiškos siekį, „Garfo“ – per santykį su jaunuoju free džiazu, siekiant nacionalinės jo formos, ir Tomo Kutavičiaus – per ryšį su lietuvių kompozicinės mokyklos tradicija ir tautinės dvasios perteikimą moderniomis formomis. O penktadienis pakvietė į glaudžiausią, tiesioginę sąveiką su protėvių balsais – scenoje pasirodė svečias iš Mozambiko.

Matchume Zango grojo scenoje kartu su muzikantais ir šokėjais ekrane, kuriuos jis nufilmavo per savo etnomuzikologines ekspedicijas po Mozambiką. Keistas formatas ir vėl „ne džiazas“, bet šis nedžiazas paaiškina, kodėl čia visi susirinkome. Virtuoziškas perkusininkas galėjo surengti tradicinį koncertą, suburti ansamblį, bet jis parodė mums šį tą vertingesnio – autentišką Mozambiko kaimų muziką, šokius, tikrus savo gamintus liaudies instrumentus timbilą ir chitendę, o kitą dieną pasakojo apie jų tradicijas ir gyvenimo būdą darnoje su gamta, pilną magijos, bendruomeninių susiėjimų, šokių. Ir kol mes diskutuojame apie klimato kaitą bei jos ateities padarinius, jie laukia lietaus... Taip mes (vartotojiškoji pasaulio dalis) atsilyginame už muziką, kurios įtaka tokia akivaizdi, nenuneigiama. Mozambiko šokiai, žinoma, dar nėra džiazas – ritualas turi kitokią dramaturgiją, o bendruomenės vienybė yra kas kita nei kūrybinių individualybių sąveika. Bet kai Zango demonstruoja pavienius tos komplikuotos poliritmijos elementus – plika ausimi girdima, kad tai yra šiuolaikinio ritminio žodyno paplitę elementai.

Tą patį vakarą Robo Mazureko, Guilherme’o Granado ir Mauricio Takaros trio „São Paulo Underground“ skleidė visišką priešybę tam autentiškam, neliestam folklorui – maksimalią stilizaciją: elektronikos, civilizacijos kondensato skambesį, kuriame iškyla braziliški ritmai, motyvai. Didelė dalis jų yra evoliucionavę, adaptuoti afrikietiškojo folkloro atspindžiai.

Panašią sąsają išgirstame ir kitą vakarą – „Rob Mazurek’s Exploding Star Orchestra“ muzikoje, tiktai šiuokart tas kultūrinių klodų susiejimas vyksta akustinio stambaus ansamblio daugiasluoksnėse akvarelėse, ir to darnaus garsinių šaltinių susiliejimo tikslas yra santarvė tikrame pasaulyje: tai koncerto pabaigoje sutvirtinama šūkiu, kad sprogstanti žvaigždė savo galia turi nugalėti fašizmą ir kitokį blogį.

Ne kitokį tikslą turi ir „Ward no.4“ – multisaksofonininko Liudo Mockūno, būgnininko-pianisto Arno Mikalkėno bei dviejų tūbininkų Simono Kaupinio ir Miko Kurtinaičio kvartetas, pasirodęs prieš „Exploding Star“. Jie neiškėlė jokių deklaracijų, bet bekompromisė muzika savaime yra pagarbos žmogui ir žmogiškumui postulatas. Tai buvo labai solidi, apgalvoto scenarijaus programa su gerąja prasme laukiniais solo išsiveržimais ir netgi Broniaus Kutavičiaus Sonata (kurią Mockūnas į repertuarą įtraukė grodamas duetu su Petru Geniušu). Šeštadienio „blokas“ pribloškė garsingumu ir sprogstama energija – pagal dramaturgijos dėsnius būtų galėjęs tapti festivalio kulminacija ir finalu, bet festivalis tęsėsi...

Ir štai mes minkštame krėsle, priešais save regime Marviną Tate’ą su „Andreas Røysum Ensemble“. Nežinau, ar jis siekė sunepatoginti publiką, bet, nepriklausomai nuo meninių intencijų, tas didžiulis kontrastas tarp jo niūriai tamsių tekstų, nusiteikimo salėje ir norvegų ansamblio skleidžiamų angeliškų skambesių visam festivaliui suteikė prasmingos provokacijos elementą. Nepatogu priimti pyktį, juk mieliau norėtume sklandyti „Andreas Røysum Ensemble“ muzikoje, kuri audžiama, matyt, pasitelkus aleatoriką, nes vadovui mostelėjus visi to daugiaspalvio medinių ir varinių pučiamųjų, styginių orkestro su ritmo grupe nariai lengvai keičia muzikos tempą, spalvas, motyvinių kilpų raibuliavimus. Jų muzika kybo ore tarsi bemaž regima substancija, kurios tankį ir bangavimo pavidalą, atrodytų, galima fiziškai pajausti, ir tas pojūtis būtų minkštas, malonus. Tas šviesus, švelnus mirgėjimas kažkaip virsta tobulu akompanimentu Tate’o aimanai, o mes – tinkamu taikiniu, nes festivalis paruošė šį momentą.

Pirmadienio epilogą sukūrė Nduduzo Makhathini trio – tuo virtuoziškumu, ta afrikietiškų melodijų šiluma ir spindinčių improvizacijų žėrėjimu, kurie daugeliui pažįstami iš „Blue Note“ įrašų, ir jaukiu buvimu bei dainavimu drauge, kurį galima pažinti tiktai gyvai. Atsikvėpdamas savo sukurtoje grožio saloje jis tarė, kad džiazas niekada nebuvo pramoga, – tai buvo būdas atsilaikyti, išgyventi. Gydanti, guodžianti garsų versmė vainikavo „Vilnius Jazz“, kuris visuomet pasakoja apie tai, koks didelis ir įvairus yra pasaulis, visuomet provokuoja, verčia piktintis „tai – ne džiazas!“ ir pamatyti, kad meno formų įvairovė mums daug pasako apie žmonių prigimtį.

Šiais metais festivalio scenarijus išsidėstė itin sklandaus, nuoseklaus ir tolygaus pasakojimo forma. Neradau energijos resursų aprėpti, kaip paskaitų, naktinių koncertų bei jaunimo konkurso elementai į ją įsipina, tačiau susidariau įspūdį, kad visi programos kontrapunktai harmoningai rezonuoja tarpusavyje. Kol turime prabangą vienytis audiovizualinių misterijų ir afrikietiškų šokių apeigoms – mes esame ČIA ir sergime šviesą.