Muzika
– Girdėjai vakar koncertą Vienybės aikštėje?
– Iš tolo. Mane trio Kauno dramos teatre visiškai pavergė, nebereikėjo nieko daugiau.
– Tu ką? Aikštėje buvo geriausias koncertas!
– Nebegalėjo būti geriau.
– Buvo geriau! Nors žinai, man viskas čia yra svarbu ir viskas labai gerai: ir Ida Nielsen, ir Jamesas Carteris, ir Gruodžio konservatorijos jaunimas, ir Giedriaus Kuprevičiaus kariljono muzika – visus myliu! – taip taręs, Jonas Jučas nukūrė paspirtuku tolyn Laisvės alėja, aplankydamas savo „Džiazo gatvės“ scenas, pasveikindamas festivalio svečius ir stebėdamas saulėtą žvarbią dieną muzikos ritmu šokčiojantį ir besišypsantį Kauną.
Tai, ką pasakė „Kaunas Jazz“ meno vadovas, nėra tik žodžiai. Tai ilgalaikė pamatinė festivalio filosofija: jame nėra nesvarbių įvykių. Kiekvienas koncertas – Jurbarko parodų rūmuose, Kauno sinagogoje, Vienybės aikštėje, „Džiazo gatvės“ scenose, LVSO koncertų salėje Vilniuje ar bet kurioje kitoje iš festivalio erdvių – kažkam tampa ryškiausiu išgyvenimu. Nėra įžangų, užpildymų ir postliudų, kiekviena festivalio akimirka lygiavertė. Tad mano išskiriami programos momentai – vos trys iš daugybės – yra tiesiog tie, kuriuos subjektyviai panorau aptarti išsamiau.
James Carter trio
Jameso Carterio trio „Kaunas Jazz“ jau girdėjau prieš dvidešimt metų. Prisimenu jo kibirkštį, stulbinamą saksofoninę akrobatiką, Gerardo Gibbso „Hammond“ vargonų liejamus pasažus ir Leonardo Kingo kunkuliavimus bei didžiulę lėkštę, kuri turėjo gražų skambų šleifą... Tai buvo toks ryškus, intensyvus ir karštas išsitaškymas, kurio energiją norėjosi patirti vėl, ir tuo pačiu metu kirbėjo dvejonė, ar po dvidešimties metų ta ugnis tebekaista... Paaiškėjo, kad ir kaista, ir šviečia!
Vargoninis trio – apskritai unikalus žanras, pritvinkęs 7-ojo dešimtmečio soulo ir bliuzo dvasios, kurį šie muzikantai paverčia tiesiog beribe savo žaidimo aikštele. Jų spontaniškas pasakojimas įmanomas bet kokiu kompoziciniu pagrindu, tačiau jie renkasi kūrinius, kurie veikia kaip tęstinumo tiltas, duoklė ir padėka praeities milžinams: taip programoje atsiduria Django Reinhardto, Dr. Lonnie Smitho muzika. Netgi originaliosios temos – kaip pirmąją dalį atvėrusi „Walkin’ the Dog“ – šiaip ar taip, įkrautos bliuzinės mąstysenos ir atkartoja klasikinius modelius. Ypač ryškus pagerbimo aktas – „tenoristų“ dilema tituluojama baladė „Body and Soul“, kurios įžanginėje dalyje Jamesas netgi visiškai tiesiogiai citavo Colemano Hawkinso švelnų, pilną oro ir išraiškingai vibruojantį toną. Tačiau visi tie atsigręžimai, nuorodos, užuominos yra tik plonyčiai voratinkliai, jungiantys su tradicija, nuo kurios atsispirdami jie leidžiasi į tolimus fantazijos skrydžius.
Carterio techninė visagalybė ir spontaniško žaidimo drąsa panaši į free džiazo kūrėjų. Savo ilgų solo metu jis mėgsta išlipti iš tonacijos ir patyrinėti jos apylinkes, įsiklausyti, kaip saksofono linkyje gargaliuoja neapibrėžto aukščio tonai, naudoja įvairiausias išplėstines technikas – tiesiog saujomis: vieno solo ribose pasitelkia grandininį kvėpavimą, begarsius „perpūtimus“, visokiausius caksėjimus ir kitokius efektingus retus garso išgavimo būdus. Nors iš savo gausios instrumentų kolekcijos tąvakar Carteris apsiribojo tenoro ir soprano saksofonais, klajojo po jų diapazonų paribius, nuo žemiausių dažnių aksomo, kurio net neįtariau esant užslėpto tenoro žiotyse (užsimerkus būčiau galėjusi prisiekti, kad tai baritonas), iki altissimo, ir visa ta skalė buvo tolygiai tobula.
Visas tas vešlus virtuozinis arsenalas Jameso Carterio liejamas nėmaž nesitaupant ir nepaisant saiko. Jis liko toks maksimalistas, koks buvo prieš dvidešimt metų. Ir ta pribloškianti gausa veikia, nes kiekviena spalva, kiekvienas superpasažas turi aiškią muzikinę paskirtį, ir visa programos architektūra sudaro logišką visumą, o techniškai sudėtingų viražų, saksofono frazių įmantrumas yra tiesiog natūralios, nuoširdžios Carterio kalbos dalis.
Jo ilgametis partneris vargonininkas Gerardas Gibbsas taip pat išpažįsta efektingo, supervirtuozinio kalbėjimo meną. Greiti ir tikslūs pasažai jo intonuojami išraiškingai, artistiškai, improvizacijos pilnos įdomių melodinių idėjų, faktūrinio, ritminio žaismo. Kaip ir Carteris, jis linkęs išauginti solo momentą iki nedidelių garsinių spektaklių, ypač stebindamas „Hammond“ registrų ir dinaminės skalės kontrastais, kraštutinumais, kurie taip dera su šio trio estetika.
Prie būgnų šiame ture juos lydėjo Alexas White’as – meistriškai ir nepriekaištingai užtikrinęs ekspresyvų ansamblinį kunkuliavimą. Ritminiu atžvilgiu ši muzika ganėtinai reikli ir labai spontaniška. Abejoju, ar visi pulso perlaužimai ir tempo pokyčiai buvo aptarti ir suplanuoti – tad būtent White’o budrumas ir draivo jėga atvėrė vartus tokiam komfortiškam ir patrakusiam trijų kalbėjimuisi, kuris buvo tikras džiazas, nes kiekvieną akimirką galėjo nutikti (ir nutikdavo) kažkas netikėta.
Bill Laurance ir Michael League
Šis vakaras turėjo būti „kitoks“. Pirmiausia, abu muzikai – tiek pianistas Billas Laurance’as, tiek boso gitaristas Michaelas League’as – yra žinomi iš grupės „Snarky Puppy“, kuri praėjusiais metais „Kaunas Jazz“ vedė iš proto minią „Žalgirio“ arenoje, taigi, siejami su griausminga šiuolaikinio fusion raiška. O ši jų programa aiškiai sumanyta kaip kamerinė, visiškai kitokios dvasios. Tokiam kontrastui jaučiausi pasiruošusi – išklausiusi vieną iš dviejų jų duetu sukurtų albumų „Keeping Company“. Tačiau pasiruošusi nebuvau.
Leidybos kompanija ACT mėgsta duetinį intymumą ir turi specifinę garso estetiką, stipriai priartina skambesį. Albumas sukuria įspūdį, tarsi būtumėte įkišęs galvą į fortepijono vidų, o boso gitara (arba ūdas, priklauso nuo to, kokiu instrumentu tuo metu groja League’as) pleventų šalia, prie pat ausies. Kad ir kokia nepatogi atrodytų ši įsivaizduojama poza, toks sonorinis efektas – labai malonus, visos duetinio skambesio subtilybės suteka į ausį „ant lėkštutės“. Panašų lengvą įspūdį galima atkurti koncertų salėje, bet muzikantai rinkosi visiškai kitokį pateikimą: įgarsinimas buvo itin subtilus, natūralus ir nėmaž nepagražinantis akustinio tikro garso. Niekas į ausį nesuteka – klausytojas pats turi įsiklausyti ir būti aktyvus, dėmesingas.
„Kaunas Jazz“ publika atsidavė šiai misijai beatodairiškai. Muzika, kuri daugelį metų bendraujantiems muzikantams buvo tapusi tiesiog mažu atokvėpiu, paprasto, mielo kalbėjimosi instrumentais malonumu, palikus nuošaly daugiagarses gausaus ansamblio aranžuotes, atsivėrė tarsi slaptos durys, pasijutome privilegijuoti ir įleisti į asmenišką, branginamą pasaulį.
Kompozicijos skleidėsi išgrynintos, lakoniškos, tyros – tokios, kokios įamžintos albume. Spontaniškąją energiją Laurence’as ir League’as nukreipė į niuansų, mikrodetalių išgyvenimą, foršlagų ir melizmų išpiešimą ir bendros erdvės kūrimą. Šis procesas reikalauja laiko, ir šiuokart itin pasiteisino „Kaunas Jazz“ sprendimas vakarinius koncertus salėje rengti dviejų dalių, nes duetas ir publika turėjo pakankamai laiko įsijausti, panirti į ypatingą būseną ir išgyventi ją drauge.
Čia skleidėsi visiškai kitoks virtuoziškumas: suvaldyti subtilų garsą, išgroti visas detales, štrichus, išlaikyti tempą ir tolygumą dinaminėje skalėje tarp pianissimo ir mezzopiano techniškai itin sudėtinga, nors gal tai ir nėra taip akivaizdu. Užtat visiems buvo aišku, kad įvyko kažkas ypatinga, ir tai buvo tikras džiazas, nes kiekviena akimirka buvo pilna stebuklingo ir nuoširdaus išgyvenimo.
Jazzmeia Horn
Kokia dovana Lietuvoje girdėti naują įsižiebusią žvaigždę – asmenybę, kurią smalsiai seka tarptautinė džiazo bendruomenė. Jazzmeia Horn yra Saros Vaughan ir Th. Monko tarptautinių konkursų nugalėtoja, 2018 m. „DownBeat“ kritikų apklausoje užėmusi pirmą vietą tarp kylančių vokalo žvaigždžių. Visi trys jos pirmieji albumai buvo nominuoti „Grammy“, o šio turo metu ji pristato ketvirtąjį – „Messages“.
Jazzmeia turi nuostabų, pavydėtiną instrumentą – jos balsas skambus ir švarus it varpelis, su maloniu, gana šviesiu atspalviu ir atrodo labai stiprus. Jos vokalinės galimybės visiškai įtikina įrašuose, bet gyva akistata atskleidžia nepalyginamai daugiau! Ji drąsiai pina ilgas, karštas, kūrybingas scat tiradas, balsas liejasi lyg nepažabojamas, gyvybine jėga žaižaruojantis slibinas, ji mėgsta užkopti į aukštąjį savo balso registrą ir išgauti gražių ekspresyvių efektų, nuskindama karštus aplodismentus pramaišiui su nuostabos šūksniais... Ji pasakoja istorijas – smagias, gluminančias, artimas ar beveik neįtikimas. Lyrinėse dainose panardina visus į svajas, virtuozinėse – užburia savo išmone, intonacijos tikslumu ir dikcijos švara... Ir galiausiai, žinoma, visus pakelia šokti, ir pati žengia link publikos, pasikviečia į sceną kelis vaikus, dainuoja ir šoka su jais, ištrindama ribas tarp klausytojų ir scenos, kurdama ryšį ir iškeldama kasdienybės herojus.
Visa jos muzika skirta tam kasdienybės heroizmui ir gyvenimo skonio pajautai. Dainos, kylančios iš asmeninių patirčių, mažų ir didelių įvykių – kaupiamos išminties perliukai. Jazzmeia turi talentą išdistiliuoti iš gyvenimiškų situacijų tam tikrą esenciją – kažkokią pamoką ar pajautimą, kurie būtų universalūs ir surezonuotų su kitų žmonių patirtimis. Kuo toliau – tuo turtingesni ir svarbesni bus jos pasakojimai. Kuo toliau – tuo įdomesnė bus jos muzikinė linija, tuo gilesnes idėjas ji atvers, o mes visuomet prisiminsime jos „autoatsakiklio bliuzą“, iš skausmo ir beviltiškumo gimusią „Destiny“ ir kvietimą „Sing Your Own Song“.
O žavingiausia tai, kad Jazzmeia savo žinutes perduoda grynąja džiazo forma, lydima nuostabaus, puikiai improvizuojančio ansamblio ir pati atsiverdama ilgiems, didžiuliams solo, mėgaudamasi savo pačios balso galiomis ir žavėdama jomis publiką. Ir tai buvo tikras džiazas, nes kiekviena akimirka buvo įkvėpta gyvenimo ir kalbėjo kažką svarbaus.
Festivalis išlaiko savo misiją, kryptį ir dėmesingai stebi klausytoją – jo troškimus, pomėgius, ateidamas į erdves, kuriose tikisi jį sutikti, pamažu keisdamas savo tradicijas, kurdamas naujas. Nors aš tikslingai išskyriau tris akimirkas, kurios, tikiu, ne vien man tapo festivalio kulminacijomis, karštai pritariu visiems, kas negalėjo paleisti iš Vienybės aikštės Idos Nielsen su „Funkbots“, šoko su Domu Aleksa ir Nnaji bei „Saulės kliošu“, kas žvarbo „Džiazo gatvėje“, klausydamiesi jaunųjų kolektyvų ir stebėdami šokius, kas lankė Heinso Affolterio turo koncertus, mėgavosi „Los Secretos de Pablo“ su Monika Liu, pažiūrėjo džiazo madų šou, apsilankė Kauno sinagogoje ir pasitiko didįjį festivalio atidarymą su Giedriaus Kuprevičiaus „SymphoJazzBells“ – siuita kariljonui ir fonogramai. Kiekvienas momentas reikšmingas festivalio mozaikai, ir kiekviena „Kaunas Jazz“ džiazo akimirka yra tikra.
