Krokai ir džiazai

Kartą per dvejus metus į kurorto kultūros centrą suplaukiančius džiazo piligrimus pasitinka pavasario ženklas – žaliose vejose spindinčios ryškiaspalvių krokų žiedų taurelės. Jeigu pirmąją festivalio dieną jos pasitinka svečius visiškai išsiskleidusios – priimu tai kaip itin sklandaus ir turiningo festivalio pažadą. Tačiau gėlių burtai nebūtini norint nuspėti išskirtinę šio reiškinio kokybę. Seniausias džiazo festivalis Lietuvoje nuo pat pirmųjų savo gyvavimo metų užduoda toną ir kelia kartelę visiems jaunesniems sekėjams: didžiulė nuotraukų ir afišų galerija, kasmet nauja skoninga scenografija, muzikalus apšvietimas, profesionalus įgarsinimas ilgainiui yra tapę savaime suprantamomis sąlygomis, kuriomis skleidžiasi vėl nauja, vėl gerai apgalvota ir sumaniai įvairius Lietuvos džiazo visovės aspektus akcentuojanti programa.

Pradėta ji buvo atsigręžimu į džiazo ištakas su europietišku poskoniu: Kauno bigbendo viešnia vokalistė Elvira Skovsang atsivežė pluoštą senų gerų standartų ir atliko juos danų kalba. Mielos, raiškiai artikuliuotos interpretacijos perteiktos besimėgaujant, natūraliai ir smagiai, laikantis ištikimybės stilistikai. Du paskutiniai kūriniai panardino į visiškai kitą nuotaiką – nesaugiai modernią, ekspresyvią, mistišką, išpildančią anotacijos pažadus apie skandinaviškų skambesių kerus. Programos užbaigtumui toks staigus šuolis bei neproporcingas skirtingų stilistikų gretinimas tarsi nepadeda, tačiau pirmojo festivalio vakaro kontekste netikėtai pasiteisino, mat tolesnė jo eiga taip pat atspindėjo senųjų ir naujųjų džiazo stilių koegzistavimą.

Remigijaus Rančio „The Schwings“ įkvėpimo semiasi iš ankstyvųjų džiazo erų, šimtmečio senumo priemones derindamas su nūdienos aktualijomis šmaikščiuose, pabrėžtinai paprastuose ir taikliuose tekstuose. Tikėjausi, kad nupoliruota, nepriekaištingai išgryninta programa bent vienam kūriny paliks erdvės kokiam atviresnės formos kolektyvinės improvizacijos proveržiui, bet ansamblis pasirinko išlaikyti solidų ir elegantišką skambesį, įtikinantį, įžiebiantį šypsenas ir pozityviai nuteikiantį kitam pasirodymui, kurio herojus atneša jau šiuolaikybės vibracijas ir galingą individualų braižą.

Jievaras Jasinskis atvyko į Birštoną kartu su žinia apie savo pelnytą „Auksinį scenos kryžių“, papildantį pripažinimo ženklų kolekciją, kurioje jau yra Birštono džiazo festivalio Grand Prix, „Vilnius Jazz“ apdovanojimas ir pirmasis „M.A.M.A“ improvizuotojams skirtas prizas. Naujoji programa „Minimalism to the Max“, sukurta su džiazo būgnininkais Domantu Razmu ir Dovydu Šulskiu bei akademinės muzikos perkusininkais Andriumi Rekašiumi ir Sigitu Gailiumi, turėtų būti pažymėta dar kokiu nors aukso medaliu, mat joje Jievaras vėl nustebino kūrybinių minčių originalumu, kiekvienoje kompozicijoje savaip žaisdamas akustinėmis ir elektroninėmis ritmų kilpomis, vešliai eksploatuodamas tiek savo paties, tiek partnerių virtuozines stiprybes, įpindamas šiek tiek multiinstrumentalumo, o kompozicijų pristatymuose su sveiku savitu humoru vedžiodamas klausytoją po savo asociatyvaus mąstymo ir staiga užklumpančių idėjų labirintus. Nerimsta talentingas kūrėjas, nėra pasirengęs atsikvėpti ant laurų.

Tai būdinga ir jo kolegai saksofonininkui Liutaurui Janušaičiui, kuris susivienijo su šveicarų akordeonininku Anatole Musteriu programoje „Garden of Dreams“. Birštono džiazo festivalis yra viena iš nedaugelio aikštelių, kuriose įmanoma atverti galimybes tokiai ambicijai: tandemas su garsėjančiu muzikinio megapolio (Londono) muzikantu, didžiulis ansamblis su ritmo sekcija, styginių grupe, netgi arfa ir vokaliste Kotryna Juodzevičiūte. Pats užmojis, darbo sąnaudos jau tarsi užprogramuoja sėkmę. Pagrindinį dėmesį norėtųsi skirti tam, kaip skleidžiasi dviejų kompozitorių muzikinių minčių kontrastai ir artumas, kuo jie apsikeičia ir kaip bendrauja, tačiau visa tai kiek nustelbė techninis sumanymo sudėtingumas. Birštono kultūros centro erdvė per maža tokiam kompleksiškam kolektyvui, įgarsinimas buvo aštrokas, muzikantai priversti vietomis forsuoti, dėl to šis efektingas pasirodymas stokojo niuansų, kurie būtų jį pavertę magišku. Vis dėlto siekis kurti unikalius, didelių resursų reikalaujančius reiškinius festivalinėse scenose yra prasmingas, įkvepiantis ir puoselėtinas.

Kadangi naktiniuose jam session Birštone džiazuojama iki paryčių, šeštadienio programos pradžia vidurdienį atrodo labai ankstyva, ir vis dėlto jos nevalia praleisti, mat ji skirta jaunimui. Vilniaus kolegijos, Latvijos muzikos akademijos ir Tartu universiteto studentų projektas parodė dalyvių gebėjimą bendradarbiauti, atskleisti skirtingų stilių autorinę kūrybą, paieškoti įdomesnių sprendinių (kaip ukrainiečių liaudies melodijos integravimas į lietuviškąją), o garso valdymo, intonacijos, ritminės laisvės aspektai neabejotinai stiprės jiems toliau mokantis. Tai lengva prognozuoti, nes antai LMTA bigbendas, diriguojamas šį kartą danų bosininko ir kompozitoriaus Kennetho Dahlo Knudseno, demonstruoja jau užtikrintą profesionalumą. Ryški, energinga, kontrastų ir euforinių priedainių pilna Knudseno muzika suteikė daug erdvės puikiems solo ir veržliam galingo garso šėlsmui.

Antrasis šeštadienio koncertas – solidus iškilių, pripažintų meistrų pasisakymas. Kęstutis Vaiginis, vėl su puikia tarptautine komanda – gitaristu Shacharu Elnatanu, kontrabosininku Michału Barańskiu ir būgnininku Péteriu Somosu, savo valandėlę praleido tobuloje komforto zonoje: vidutinių tempų, sklandžioje, šiltai tekančioje programoje, kurios didžiąją dalį sudarė naujos kompozicijos, tarp jų įsiminė turtingos melodikos „The Cost of Distance“ ir poetiškoji baladė, dedikuota dukteriai. Prieš tai groję Dainius Pulauskas, Armanas Isojanas ir Arkadijus Gotesmanas, priešingai, išskriejo į labai netikėtų fantazijų ir vaizdinių pasaulį. Laisvos improvizacijos tėkmėje viena po kitos sušmėžuodavo egzotiškos aliuzijos: čia išsilieja indiški motyvai, čia kažkoks Vidurio Rytų šokių elementas arba tolyn į pietus kviečiantis kaitrus ritmas – tokiais blyksniais, išnyrančiais iš spontaniškai audžiamo miražo, trio kerėjo ir provokavo, atvesdamas klausytojus į kulminaciją. Tai buvo gaivus Dainiaus Pulausko priminimas, kad kūryba – taki ir nenuspėjama substancija.

Šeštadienio vakarą vyko akistata su Domo Žeromsko kvartetu: prie pianisto prisijungė Ephraimas Dorsey, Ianas Quintonas Banno ir Héctoras L. Falu Guzmánas. Daugelis jau ateidami žinojome, kad Žeromskas, baigęs Berklio koledžą ir tebestudijuodamas „New England“ konservatorijoje, prie fortepijono demonstruoja gilų džiazo kalbos pažinimą, nuostabią techniką ir beribį muzikalumą. Jo partnerių meistriškumo lygis, jų prašmatni laisvė kalbantis gana atvirų formų kompozicijose, žodynas, ekspresija taip pat atitiko didelius lūkesčius. Tačiau tai, kad jie pradėjo programą Kristinos Vasiliauskaitės giesme, įtraukė dedikaciją Olegui Molokojedovui, Juliaus Gaidelio „Lietuviškos rapsodijos“ fragmentus, o bisui pasirinko Giedriaus Kuprevičiaus „Kregždutes“ – tas jautrus dėmesingumas kontekstui, dėkingumo ir pagarbos išraiška, įžiebė ypač šiltą publikos atsaką.

Ypatingas akimirkas kūrė Viktorija Gečytė su savo paryžiečiais bičiuliais Nicholas Thomas, Peteriu Gironu ir Mouradu Benhammou. Apdovanota šių metų Birštono Grand Prix, džiazo vokalistė užvaldo publiką ne virtuozinėmis vingrybėmis, ne balso jėga ar dramatiškais monospektakliais, o pačia dainos esybe. Viktorija turi puikų svingo pojūtį ir yra perpratusi frazės meną, kuris leidžia jai įtaigiai perteikti kiekvieną žodį, prasmės niuansą ir kiekvienos dainos svarbiausią grūdą. Net labai senos ir tarsi tolimos dainos jos lūpose tampa aktualia, veriančia žinute. Jos fenomenas seniai pripažintas džiazuomenės, tad Birštono apdovanojimas tik patvirtina seniai žinomą tiesą, kad Viktorija yra viena iškiliausių džiazo kūrėjų iš Lietuvos.

Sekmadienis atvėrė paskutinius programos puslapius. Pirmąjį pripildė Mindaugo Stumbro kvartetas su Karoliu Šarkumi, Gediminu Stepanavičiumi ir Kasparu Kurdeko – tai vienas geriausių gitaristo kolektyvų iki šiol, ir nors naujos kompozicijos atrodo paprastos, melodingos salelės, jos tampa pretekstu skleistis įspūdingam kiekvieno muzikanto virtuoziškumui ir improvizacinei fantazijai. Antrajame koncerte išgirdome „Collaborative Jazz Septet“ – tarptautinį Karolio Šarkaus ir Donato Petreikio vadovaujamą šiuolaikinio hardbopo kolektyvą, kurio draivo užtektų visam bigbendui, o ekstravertiškų solo koncentracija tokia intensyvi, kokia tik galėtų būti.

Baigėsi festivalis nostalgijos atbalsiais. Šveicarų gitaristas Heinzas Affolteris, lankęsis Lietuvoje dar 1991 m. pirmajame „Kaunas Jazz“, priminė tuos laikus, kai skambesys iš užsienio buvo stebuklas (deja, stebuklo pojūtis šiuokart neatgimė), o lietuvių ir latvių septetas „Trombomanija“ (pagrįsta Skirmanto Sasnausko ir Laurio Amantovo draugyste, su Vita Rusaityte priešaky) grąžino į lietuviškojo etnodžiazo jaunystę ir jaukiu, sentimentaliu bei džiugiu baltiškojo folkloro ir džiazo sąskambiu atsisveikino su niekur neskubančia, Birštono krokų pieva tebenorinčia grožėtis džiazuotojų minia. Bet skirstytis nėra graudu, nes po dvejų metų vėl susitiksime.