Džiazo algoritmų spąstai

Kai visa pasaulio muzika prieinama keletu klaviatūros paspaudimų, festivaliai kaip gyvo susitikimo aikštelė įgyja dar didesnį svorį. Išnirdami iš paslaugiai taikančių atspėti vartotojo skonį srautinių platformų, turime progą išsivaduoti iš riboto burbulo, būti provokuojami, išbandomi, pažinti giliau, patirti aštriau. „Vilnius Mama Jazz“ programoje šiais metais jaučiau ir veržimosi link atradimų, ir komfortiško pasikliovimo jau išbandytais dalykais energijas.

Didžioji šiųmetės programos dovana – itin lauktas susitikimas su Cécile McLorin Salvant. Neįtikėtinu greičiu į džiazo Olimpą įskriejusi vokalistė dar prieš šešerius metus buvo kviečiama į „Kaunas Jazz“, tačiau tam sukliudė pandemija. Tad garbė pirmą kartą priimti interpretacijos meistrę Lietuvoje teko sostinei.

Toks balsas gimsta kartą per šimtą metų. Jau esame atšventę Ellos Fitzgerald ir Saros Vaughan šimtmečius, tad terminas suėjo, žmonija pasirengusi Cécile McLorin Salvant fenomenui. Neįtikėtinai plačios paletės dainavimas tiesiog pranoksta tai, ką vadiname vokaline technika. Tarytum kūniška pastanga neegzistuotų – atlikimas pilnas mocartiškos žaismės ir lengvumo, kurie aprėpia visą ansamblį: Sullivanas Fortneris, antgamtiškai skaitydamas Cecile mintis, fortepijono pasažus žarsto tarsi kokia stebuklinga galia, Yasushi Nakamura ir Kyle’as Poolas garantuoja prašmatnų ritmo audinį. Visi keturi panirę vienu metu į budrumo ir atsipalaidavimo būklę – ypatingąją džiazo „nirvaną“, kai scenoje gali nutikti bet kas, ir kas benutiktų – tai bus tobula!

„Second Guessing“ ir „Take This Stone“ iš „Oh Snap“, koncertiniame atlikime atgaivintos naujomis aranžuotėmis, prisipildė daugiau paslapties, dedikacija Toni Morrison „What does blue mean to you?“ išaugo į prikaustančią mini dramą (europietiška publika mėgsta pasikankinti, mums patinka tamsa mene, ir tokių akimirkų galėjo būti daugiau!), kokiu svaigiu miražu praskriejo Stingo „Until“, o „Ghost Song“ tapo vokaliniu Cecile ir Sullivano duetu. Burto Bacharacho ironiškoji „Wives and Lovers“ ir aštriai galąsta Kurto Weillio satyra „The World is Mean“ – ekspresyvaus teatriško interpretavimo perlai. Visi skambėję kūriniai įrašyti ir išleisti albumuose „Oh Snap“, „Ghost Song“ ir „The Window“ (C. Porterio „Were Thine That Special Face“), ir visi jie arba visiškai naujai peraranžuoti, arba net ir remiantis tais pačiais aranžuotės griaučiais (kaip Weillio numeryje) išgliaudomi, peržaidžiami, pervaidinami naujai ir savaip – kibirkščiuojant, žongliruojant ir mėtantis idėjomis. Prikaustantis koncertas šedevras, reto grožio atsivėrimas buvo neabejotina festivalio kulminacija, bet toli gražu ne vienintelis ryškus momentas.

Kokia atgaiva girdėti Mary Halvorson „Canis Major“ – unikalią kūrybą, kuri vienu metu atrodo matematiškai apskaičiuota, išmąstyta, akademiškai suręsta pagal autorinį metodą ir kartu pilna užburiančio polėkio. Rafinuota, asimetriška, daugiaspalvė garsų tėkmė nesuteikia galimybių nei palinguoti, nei paniūniuoti drauge, nors pačiai gitaristei Mary Halvorson, trimitininkui Dave’ui Adewumiui, bosininkui Henry Fraseriui ir būgnininkui Tomui Fujiwarai visos tos garsų kombinacijos yra tikros melodijos, kurias jie gali natūraliai dainuoti, nes yra absorbavę, adaptavę šią kalbą, ja bendrauja visiškai laisvai, nevaržomi jokio skaičiavimo ar taikymo tokioje griežtoje, detaliai suprojektuotoje garsinėje konstrukcijoje. Vienas lietuvių džiazo profesionalas pavadino ją „muzika kritikams“. Tai gali skambėti ir kaip priekaištas dėl ekstravertiškų bei lengvai suprantamų priemonių stokos, ir kaip didžiulis komplimentas, nes šiais klonų laikais niekas taip neįkvepia, kaip pranokstanti įprastybę galinga kūrybinė jėga, kuri stimuliuoja bei intriguoja netgi patyrusią klausą. Kompozitorė prasitarė, kad šiame ture po Europą atlieka kūrinius, rengiamus albumo įrašams. Taigi, festivalis suteikė progą ne tik susipažinti su viena daugiausia aptarinėjamų, aktualių ir originalių džiazo kompozitorių, bet ir patirti išankstinę perklausą albumo, kuris greičiausiai sulauks didelio tarptautinio dėmesio. Susitikdami su šiandienio džiazo tendencijas formuojančiomis asmenybėmis įgyjame progą dirstelėti į tarptautinį kontekstą, tad nepriklausomai nuo asmeninio santykio su Halvorson garsine estetika šis susitikimas buvo informatyvus, mažų mažiausiai tenkinantis smalsumą bei teikiantis estetinį pasigėrėjimą, tikiuosi, ne vien kritikams.

Kvartetas [ahmed], Vilniuje pasirodęs Seymouro Wrighto (saksofonas), Joelo Gripo (kontrabosas) ir Antonino Gerbalo (būgnai) trio pavidalu, remiasi taip pat intriguojančia koncepcija – Ahmedo Abdulo Maliko kūrybinio palikimo aktualizavimu. Tiesa, jos įgyvendinimas buvo gana paprastas: trio interpretavo vieną pasirinktą kompoziciją, virtusią 50 minučių intensyvia meditacija. Nesu tikra, ar jie tai darė temos dekonstrukcijos principu, multiplikuodami pavienius jos motyvus, ar tiesiog spontaniškai vietoje kurdami savuosius. Muzikinė medžiaga – asketiška, visiškai minimali, susidedanti iš gana paprastų atsikartojančių ritminių ornamentų, dviejų trijų natų saksofono melodinių nuotrupų, o poveikį kuria tolygus tos taupios medžiagos kunkuliavimas didžiule neslopstančia jėga. Šiame seanse pasijutau atspari hipnozei, tačiau fizinė muzikantų ištvermė daro įspūdį, o pati idėja kompoziciją priartinti tarsi mikroskopu ir perkratyti kiekvieną jos molekulę atrodo įdomi.

Trio „Mammal Hands“, viena vertus, yra dar viena festivalio pastanga sukurti progą akistatai su aktualia, žinoma, Lietuvoje dar negirdėta, tačiau turinčia daug sekėjų madinga grupe, kita vertus, šis projektas jau įkrinta į atsikartojančių, patogių festivalio tendencijų srautą.

Jau trečius metus iš eilės „Vilnius Mama Jazz“ pristato pagrindinėje scenoje po tris kolektyvus iš Jungtinės Karalystės. Šiemet, įskaitant tarptautinį [ahmed], jų yra keturi – pusė pagrindinės scenos programos. Nors Londono scena neabejotinai labai įdomi, toks nuoseklus susitelkimas į vieną šalį neatrodo pagrįstas. Festivalio vedėjas Julijus Grickevičius elegantiškai vis bando konceptualizuoti tuos ryšius tarp festivalyje anksčiau koncertavusių ir vėl atvykstančių kolektyvų, pabrėždamas glaudų džiazo šeimos bendravimą, tačiau po trejų metų nepertraukiamo „mažojo Londono“ ciklo sukirba jausmas, kad geografinė programos aprėptis – nemotyvuotai siaura. Ir stilistinis Jungtinės Karalystės spektras iš tiesų kur kas platesnis, negu suponuoja šiame festivalyje atskleidžiama panorama.

„Mammal Hands“, žinoma, yra efektingas ir garantuojantis pasitenkinimą kolektyvas, vystantis savo kompozicijas tarsi popdainas, kuriose viskas įvyksta laiku ir būtent taip, kaip klausytojas tikisi: po aštuonių taktų fortepijoninio ornamento įstoja būgnai, po vieno posmo įsijungs efektai, medžiaga tirštės, garsės, ateis į ekspresyvią kulminaciją, užlietą saksofono riksmo, ir atslūgs. Visą koncertą sudarys tokios malonumo bangos, nedrumsčiamos netikėtumų. Fenomenalu tai, kaip Jordanas ir Nickas Smartai su Robu Turneriu jaučia „tinkamo momento“ tašką, kaip jie geba kurti begalinio garso masės augimo įspūdį ir iš paprastų figūracijų suformuoti kone fiziškai klausytoją užplūstančias garso bangas, sukeldami bemaž terapinį patyrimą.  

Tačiau man stipresnį terapinį poveikį turėjo Nilso Petterio Molværio „Khmer“. Nors neabejotinai priskirtinas „komfortiškų“, pažįstamų projektų kategorijai (jau buvo pristatytas festivalyje 2018 m., o 2025 m. čia skambėjo stilistiškai artimas Eivindo Aarseto pasirodymas), šis susitikimas žavi tiesiog prabangia kokybe. Ir aš turiu omenyje ne detales – ar kiekvieną kartą du būgnininkai suėjo į tobulą unisoną ir ar viskas pavyko šviesų dailininkui, – bet pačią muzikos darybą, kuri yra tariamai paprasta, tačiau jos vystymas visuomet išlaiko intrigą, kiekviena nauja spalva, kitas posūkis kelia mažytį nuostabos ir pasitenkinimo impulsą. Tad nors „Khmer“ stilistinio novatoriškumo pojūtis išsisklaidęs, muzikos magija išlieka, kaip tai būdinga geriems kūriniams.

Saugią, kosmišką-mistišką estetinę patirtį suteikė ir kasmet „Vilnius Mama Jazz“ kūrybinę tribūną turintis Vladimiras Tarasovas su savo oktetu ir „Saturno noktiurnu“, simpatiškas ansambliškai plėtojamas Tomo Skinnerio netradicinės sudėties kvinteto seansas, duetas „Vega Trails“ švelniai ir paprastai, neskubomis atidaręs festivalį, – šiems didžiosios scenos įvykiams galima būtų skirti daugiau dėmesio, bet privalau parodyti DRAMBLĮ kambaryje – lietuvišką programą.

„Vilnius Mama Jazz“ tradiciškai sukviečia tarptautinius ekspertus, kurių dėmesiui iš esmės ir skiriama Lietuvos muzikantų programa, šiemet buvusi ne tik kukli apimtimi (septyni koncertai), bet atkartojanti 2025, 2024 ir 2022 metų programas. Arkadijaus Gotesmano ir Kazimiero Jušinsko duetas – vienintelė naujovė. Lietuvos scena objektyviai nedidelė, tačiau toks ribotas jos pristatymas daro įspūdį, kad ji dar mažesnė ir mažiau dinamiška, nei yra iš tiesų! Tad nors visi įtraukti atlikėjai yra puikūs, mylimi publikos ir gerbiami kritikų, šis festivalio segmentas tiesiog nepateisino savo funkcijos, mat dalis svečių iš užsienio lankosi ne vienus metus, ir jiems nebesuteikiama galimybė pažinti platesnį Lietuvos džiazo kūrėjų spektrą, o vietos publikai taip pat primetama iliuzija, kad per pastaruosius trejus metus nacionalinė scena nekito.  

Tuo pat metu „Vilnius Mama Jazz“ yra eksperimentuoti mėgstantis ir formato pokyčių nebijantis festivalis. Vėl kita erdvė (sugrįžimas į didžiąją LNDT salę), šiek tiek kita struktūra (vis dar horizontaliai aprėpiama į telpanti į vieno savaitgalio laiką), vėl sugrįžta prie visos trukmės, daugiau nei valandą trunkančių koncertų – taip chameleoniškai kisdamas festivalis tarsi išsiveržia iš klastingų algoritmų, tačiau vis dėlto didžiausią galią išmesti mus iš rutiniškos zonos turi muzikinis, meninis turinys.