Darnūs ir nedarnūs „Vilnius Mama Jazz“ sąskambiai

Festivalis yra šventė, kuri palieka daug pozityvių, stiprių, įsimintinų ir svarbių įspūdžių. Tačiau dėl tų potyrių renginys susikuria reputaciją, pelno klausytojo pasitikėjimą, kuris reiškia tam tikrą atsakomybę. Todėl pagrįsta tikėtis iš didžiųjų ilgamečių renginių, koks yra „Vilnius Mama Jazz“, ne tik pavienių prasmingų pasakojimų scenoje, bet darnios visumos, meninio lygio tolygumo ir tam tikros logiškos „dramaturgijos“. Neseniai socialiniame tinkle Vaidas Jauniškis citavo Roland’o Barthes’o mintį, kad kritikas turi suvokti kūrinio žaidimo taisykles ir sekti, kaip autorius jų laikosi. Turiu pripažinti, aš nesuprantu „Vilnius Mama Jazz“ žaidimo taisyklių. Tiksliau, su jomis nesutinku! Daugiau nei dvidešimt metų gyvuojantis festivalis stilistinės įvairovės idėją traktuoja paraidžiui, tad vienoje scenoje lygia greta vis išdygsta reiškiniai, kurie tiesiog nedera vienas greta kito – pagal jokį kriterijų. Tai nesumenkina pavienių koncertų vertės, bet sukuria klausytojų kelionėje keistų netolygumų, kurie trikdo, bet ne provokuojančiu lygmeniu, o tiesiog sukuria kažkokias nedarnias situacijas, kur ir publika, ir atlikėjai būna užklupti, sunkiau mezga ryšį.

Taip nutiko jau pirmąjį festivalio vakarą. Iš pradžių į sceną žengė „Y-Otis“ – Otis Sandsjö (saksofonas), Petteris Eldhas (boso gitara, sintezatoriai), Danas Nichollsas (klavišiniai, sintezatoriai) ir Jamie Peetas (būgnai), paskleisdami rafinuotas kompozicijas, elegantiškai pindami elektroakustinius garsynus. Semplai, efektai, įvairios sugeneruotos kilpos naudojami jų tuo pačiu principu, kaip ir muzikos instrumentai – kiekvienas pobalsis kontroliuojamas realiu laiku, ansamblyje daug spontaniško pokalbio, ritminė kalba – itin sodri, sudėtinga, įtraukianti. Toks originalus futuristinis skambesys, meistriškas bei organiškas žaidimas generuotais ir natūraliais garsais suintrigavo ir uždavė puikų festivalio toną. Grįžus po pertraukos, mūsų laukė susitikimas su „Steam Down“ – bendruomenės principu gyvuojančiu kolektyvu iš Londono, kuris skleidė šiltą pozityvią energiją, iškart kalbino klausytojus, skatino dialogą, drąsino šokti... Bet publika buvo labai „vėsi“ (netgi Lietuvos standartais), nes tai tebuvo antras festivalio koncertas, po pirmojo turiningo pasirodymo žmonės nusiteikė klausa, o ne kūnu patirti muziką. Dabar ausims skiriama medžiaga buvo labai paprasta – melodingas vokalas, šiek tiek repo, lakoniški saksofono solo (labiau rifai), truputis elektroninių spalvų... Ritminis pradas toje muzikoje svarbus, esmingas, ir jų groove kultūra ypatinga, bet pasireiškia vėlgi ne gausia, įdomia klausai informacija, o per judesio pajautimą, susivienijimą ritme... Į tai sudėtinga įsijausti minkštuose teatro krėsluose. Buvo kiek apmaudu, kad šie malonūs ir talentingi žmonės turi kovoti dėl publikos dėmesio, nors kitomis aplinkybėmis (klube?) tas kontaktas būtų įsižiebęs kur kas lengviau.

Antrąjį vakarą kontrastai buvo dar radikalesni. Viačeslavo Ganelino, Petro Vyšniausko ir Arkadijaus Gotesmano trio nuspėjamai turėjo tapti festivalio aukščiausiuoju tašku ir vienu tauriausių muzikos išgyvenimų šį sezoną apskritai. Maestro Ganelinas, didis Magister Ludi, taupius motyvus išaugina į darnų stambios formos statinį, supindamas kiek nostalgiškus, bet įtikinamai įprasmintus sintezatorių tembrus, fortepijono pasažus į tobulą, paveikią pasakojimo „arką“ – kelionę į ekspresyvią kulminaciją ir atoslūgį, kurioje Petro Vyšniausko soprano saksofonas aidi kaip magiško paukščio šimtabalsė giesmė, o Arkadijus Gotesmanas kursto dramą, atsiliepdamas į partnerių mintis, užtikrindamas monumentalios struktūros išbaigtumą ir harmoniją. Liudiję tokį grožio, meistrystės ir stipraus išgyvenimo apsireiškimą, antroje dalyje sulaukėme „Ishmael Ensemble“ – kvinteto iš Bristolio, kuris kalba 3–5 minučių apimties dainomis, nuspalvintomis elektronika, be išskirtinio plėtojimo ar akivaizdžių improvizacijos elementų. Nors prisistatydamas šis kolektyvas akcentuoja džiazinį pradą, besireiškiantį per kūrybinės laisvės ir autentiškumo aspektus, žanrinė jo priklausomybė nėra akivaizdi, nors tai savaime nebūtų problema. Liberalus džiazo festivalių požiūris į žanrą seniai teisėtas, antroje dalyje galėtų skambėti kad ir grynoji popmuzika, tačiau ką tik išklausiusi intensyvų, vidinį virpulį keliantį trijų titanų epinį skrydį, publika buvo pasirengusi atrasti kažką, kur garsinės intrigos būtų daugiau... „Ishmael Ensemble“ taip pat nenusipelnė tapti atoslūgiu ir muzikiniu antraktu laukiantiems vėlyvojo vakaro koncerto. Kitomis aplinkybėmis jų muzikiniai ieškojimai galėtų būti paveikesni.

O vėlyvasis koncertas – norvegų gitaristo Eivindo Aarseto su boso gitaristu Audunu Erlienu bei būgnininkais Welte Holte ir Erlandu Dahlenu – nubloškė į kitą dimensiją. Kaip ir Ganelinas, Aarsetas yra laiko valdovas, leidžiantis garsams tekėti fantazijos kriokliais dėsninga ir kartu intriguojančia, jaudinančia vaga. Vos tik klausa ima jaustis patogiai – kažkas pasikeičia, ir tas pokytis atrodo tiek pat lauktas, kiek ir netikėtas. Įmantriai išlinkęs gitarinio garso šleifas, gaivus elektroninis sąskambis, rafinuotas ritminio ornamento fragmentas – gausybė gražių, originalių detalių subtiliai įaustos į kompozicijų audinį, kuris kiekvienoje jų vis tirštėja, garsėja ir sprogsta katarsį dovanojančioje kulminacijoje. Nors bemaž kiekviename kūrinyje kartojosi tas pats žengimo iš tylos link masyvių garso liūčių modelis, jis visuomet veikė, visuomet prikaustė ir hipnotizavo. Prieš penkiolika metų „Vilnius Mama Jazz“ girdėta magija evoliucionavo į kitą lygmenį.

Trečioji festivalio diena prasidėjo dieninių „vitrinos“ arba showcase programos koncertų serija. Jos tikslas – pristatyti Lietuvos muzikantus tarptautinei kviestų džiazo profesionalų grupei. Tai stiprina tinklaveiką ir iš tiesų padeda didinti mūsų muzikantų girdimumą. Koncertai nemokami ir prieinami publikai, kuri šiemet rinkosi labai gausiai – nacionalinio džiazo gerbėjai netilpo mažojoje Nacionalinio dramos teatro salėje, kas visiškai nestebina, turint omenyje pirmosios šių koncertų porcijos lygį: Vytautas Labutis ir Andrius Balachovičius, Agnės Pasaravičienės kvartetas, Dmitrijus Golovanovas ir Janas Maksimovičius, „Keista bjauri žuvis“ ir „LuvHurts“ atliko brandžias, įtaigias programas. Tik nežinau, ar „LuvHurts“ veriančiai išdeklamuotas Jessicos Shy ir Justino Jaručio poezijos tomelis daro tokį pat gilų įspūdį lietuvių kalbos nesuprantančiai publikai, bet Kornelijaus Pukinskio minimaratonas su saksofonu ir Dominyko Snarskio jam uždėta grandinė – ganėtinai universalūs teatrališki elementai, turintys perteikti lietuviškojo sarkazmo žavesį.

Didžioji festivalio scena atsivėrė vakare Marijaus Aleksos, Pauliaus Kilbausko ir Dominyko Vyšniausko trio – tarsi showcase tęsinys. Marijus yra tarptautinio lygio būgnininkas, turintis fantastišką techniką, skonį, aukštą garso kultūrą ir sveiką kūrybinį polėkį. Jų ryšys su Pauliumi Kilbausku – jau telepatinio lygmens, jie pasigerėtinai mezga pokalbius. Dominykas Vyšniauskas jų kompanijoje puikiai kuria ryškaus vedančiojo balso liniją, ypač kai renkasi švelnesnes spalvas: natūralų arba vos juntamai efektu pagražintą trimito ar fliugelhorno garsą. Šaižesnių tembrų įvedimas taip pat suprantamas: pasaulyje tiek daug elektronikos su paslaptingai aidinčiais švelniais trimitais, kad nuo to norisi šiek tiek pabėgti. Viliuosi, trio „Vilnius X-O“ gyvuos ir įsiamžins įrašuose.

Antrajame koncerte girdėjome tūbininką Theoną Crossą su gitaristu Nikosu Ziarku, saksofonininku Jamesu Akersu ir būgnininku Nadavu Schneersonu. Ir štai šis koncertų sugretinimas parodo, kad tikrai įmanomas sklandus, malonus stilistinis kontrastas! Crosso muzika kur kas aiškiau sustyguota, jos kitas ritminis turinys, kompozicijos – sąlyginai paprastos, bet kokia virtuoziškumo šventė! Paties Crosso bėglūs, prašmatnūs solo, palydimi vizualiai smagių jo pasisukimų su tūba glėbyje, išraiškingi pokalbiai su partneriais, kiekvieno jų žėrėjimas, apsikeitimai, didžiulė energija!

Į vėlyvąjį koncertą rinkosi itin gausi publika, kurios dalį veikiausiai sudarė ne nuolatiniai džiazo festivalio lankytojai. Bilalas – ritmenbliuzo žvaigždė. Jis turi puikią reputaciją, mylimas auditorijos, garsėja kaip istorijų kūrėjas scenoje, ir akistata su juo daugeliui buvo laukta. Nors šis koncertas vėlgi nepriklauso grynajai džiazo sferai, ritmenbliuzo ir džiazo auditorijos ženkliai persidengia, ir šio susitikimo pozicija programoje buvo, mano manymu, labai vykusi: tai kaip atskiras koncertas, nesusietas su jokiu kitu, žmonės rinkosi būtent jį, nusiteikė vėlyvam vakarui su pamėgta muzika, o nebeturėję energijos snobai (kaip šių eilučių autorė) galėjo ramiai keliauti ilsėtis prieš paskutinę festivalio dieną.

Antroji „vitrinos“ koncertų serija, kuria prasidėjo baigiamoji „Vilnius Mama Jazz“ diena, pasirodė esanti kiek mažiau įspūdinga nei pirmoji. Išskyrus Nedos, Vytauto Labučio ir Richardo Banio trio, atrodo, nė viena iš programų nėra „paruošta eksportui“. Tai, ką išgirdome, daugiau liudijo apie muzikantų ieškojimus, kūrybinį augimą, judėjimą, keitimąsi – kas yra labai pozityvu ir buvo įdomu publikai, tačiau, spėčiau, tarptautinė ekspertų grupė daugiau idėjų išsinešė iš pirmosios koncertų puokštės.

Finalinis akordas – „e. s. t. 30“ – Dano Berglundo ir Magnuso Öströmo duoklė Esbjörno Svenssono atminimui. Pianistas Joelis Lyssarides, gitaristas Ulfas Wakenius, saksofonininkas Fredrikas Ljungkvistas ir trimitininkas Mathias Eickas prisijungė prie jų, kad tausotų kolegos muziką geriausiu įmanomu būdu – išlaikydami ją gyvą, skleisdami naujomis aranžuotėmis, improvizuodami ir švęsdami jos grožį. „From Gagarin’s Point of View“, „Seven Days of Falling“, „When God Created Coffee Break“, „Tuesday Wonderland“ ir ypatingoji „Believe, Beleft, Below“, nuskambėjusi bisui – tai tokios žavios kompozicijos, kurios buvo taip pat novatoriškos ir ženklino tam tikrą stilistinį proveržį bei europietiškojo džiazo globalios reikšmės išaugimą. Jų interpretacijos – nei atkartojančios Svenssono braižą, nei bėgančios nuo jo – natūralios ir nuoširdžios. Jautrus bičiulystės, pagarbos ir ilgesio išgyvenimas virtuoziško muzikavimo forma pripildė naująją dramos teatro salę, susiliedamas su šventės pabaigos liūdesiu...

„Vilnius Mama Jazz“ rengia publikai dar vieną ypatingą akimirką – lapkritį laukiamas Charlesas Lloydas, tad kol kas aidi daugtaškis, o šių metų taškas dar nepadėtas. Tad tiek pozityvių, stiprių, įsimintinų ir svarbių įspūdžių. Festivaliui baigiantis, jie nustelbia pečių gūžtelėjimus.

Muzikinių įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė