Larsas Danielssonas ir Grégory Privatas Paliesiaus dvare
Būna tokių užburtų vietų, kurios tiesiog visuomet, kiekvieną kartą, nuteikia tobulai muzikos patirčiai. Paliesiaus dvaras man tapo viena tokių erdvių, nes gamta aplink – tyra ir svetinga, architektūrinės formos sukuria palankią akustiką, o susirenkanti publika – dėmesinga, imli, nedrumsčiama jokio atsitiktinio kostelėjimo, vieningai užgniaužusi kvapą, pasinėrusi į garsus ir griausmingai prapliumpanti ovacijomis, kai išaušta padėkos metas. Žinoma, šie burtai veikia tik todėl, kad čia skamba ypatinga muzika. Birželio 8 d. šioje kamerinėje salėje svečiavosi švedų džiazo kontraboso legenda Larsas Danielssonas ir pianistas iš Martinikos, kylanti žvaigždė Grégory Privatas.
Mėrso džiazo festivalyje apsilankius
Pripažinkime akivaizdybę: džiazas negali būti apolitiškas. Mėrso (Moers) džiazo festivalis (Vokietija), įvykęs gegužės 17–20 dienomis, jau penkiasdešimt trejus metus ne tik nesipriešina savo dalyvių polinkiui keisti pasaulį, o priešingai – atveria aikštelę diskusijoms, kuria areną susitikimams, provokuoja mąstyti apie dabartį ir istoriją, meno poveikį ir paskirtį, kviečia patirti bendrystę ir nenurimti siekiant tiesos. Šiais metais festivalio idėja vizualizavosi grafinių novelių, animacijos ir kompiuterinių žaidimų inspiruotu pavidalu: nepaprastų galių turintys muzikantai pavaizduoti tarsi superherojai, o jų piktųjų priešininkų gaują sudaro tuo pačiu stiliumi pieštos politikų, atsakingų dėl smurto, nelygybės ir kitokio kenkimo pasaulio visuomenėms, karikatūros.
Įspūdžiai iš „Vilnius Mama Jazz 2024“
„Ai, nesvarbu forma, svarbu turinys“, – manau, daugelis esame taip pamąstę, atsikąsdami negražaus, tačiau gardaus pyrago, gaudami ne itin grakščiai suformuluotą malonų pasiūlymą ar vartydami kokį nevykusiai išleistą, bet įdomų leidinį. Festivalių atžvilgiu tai negalioja. Festivalyje ir turinys, ir forma yra kalbėjimo būdai bei žinučių perteikimo priemonės. Todėl norėčiau aptarti abu šiuos gegužės 23–26 dienomis vykusio festivalio „Vilnius Mama Jazz“ dėmenis, kurie jau metų metus išlieka ganėtinai netolygūs.
Įspūdžiai iš koncerto
Likus mėnesiui iki koncerto bilietai buvo iššluoti! Kai į saksofonininko solo koncertą, numatytą pirmadienio (balandžio 22 d.) vakarą, per kelias dienas nuo paskelbimo išperkama tiek bilietų, kiek tik Šv. Kotrynos bažnyčia gali priimti klausytojų, tai aiškus signalas, kad įvykis – neeilinis. Iš tiesų taip ir buvo: „Improdimensijos“ kvietimu Vilnių aplankė Colinas Stetsonas.
Pora džiazo vakarų su patyrusių džiazmenų kvartetu
Muzikos salonų veikla sostinėje pastaruoju metu atrodo kiek pagyvėjusi, ir viena patraukliausių tokio pobūdžio salelių veikia adresu Šv. Stepono g. 12, su „Muzikos magijos“ iškaba. Klausytojai susirenka kiek anksčiau, yra kviečiami pasivaišinti puodeliu kavos, maloniai kalbinami erdvės šeimininkų ir palydimi užimti vietų patogiose kėdėse. Sūris, riešutai ir saldainiai skirti tam, kad maloniai nuteiktų muzikiniam potyriui ir būtų svetingumo ženklas – subtilus ir nekonkuruojantis su muzikine patirtimi.
Įspūdžiai iš festivalio „Birštonas 2024“
Birštono džiazo festivalis – visų kitų džiazo festivalių motina, tėvas, brolis, sesė ir šventoji dvasia viename, tai džiazuomenės namai ir visų prisiekusiųjų džiazomanų suvažiavimas, kur susitinka visos muzikantų kartos, visų stilių ir konfesijų atstovai, vieningai švęsdami laisvę kurti. Jis visuomet ištikimas savo tikrajai misijai – atskleisti, parodyti, suteikti sceną nacionalinio džiazo autoriams ir stiprinti tarptautines jungtis, kurios yra reikšmingos mūsų improvizacijos meno raidai. Savo programa jis kuria tarytum kuo tikslesnę Lietuvos džiazo panoramos fotografiją, ir tas vaizdas tolydžio vis gražėja, todėl kiekvienas naujas festivalis atrodo dar geresnis nei ankstesni.








Įspūdžiai iš „Vilnius Jazz 2023“
Nė vienas žodis apie pasaulį krečiantį smurtą, nė viena palaikymo vėliava ar atviras šūkis nesudrumstė festivalio „Vilnius Jazz“ šventinės nuotaikos, bet visus penkis festivalio vakarus nuo spalio 12 iki 16 dienos į sceną lipo gyvi žmonės, savo kūryba transliuojantys tai, kuo jie tiki ir kas jiems rūpi. Todėl negaliu girdėti Vilniaus senajame teatre skambėjusių dešimties vakaro koncertų serijos tik kaip aukšto tarptautinio lygio prašmatnios programos, kokia didžiuotųsi ir gardžiuotųsi bet kuri pasaulio sostinė. Tarp natų pakibo neišsakytos mintys, neišrėktas skausmas, nenumalšinamo nerimo debesys su viltingais universalios harmonijos pragiedruliais.








„Improdimensija“: Arno Mikalkėno, Joe Morriso, Williamo Parkerio ir Hamido Drake’o koncertas „Organum“ salėje
„Improdimensija“ per savo gyvavimo laikotarpį tapo labai optimistiškai nuteikiančia vidurine grandimi tarp festivalinio gyvenimo, kuris užtikrina mūsų publikos akistatas su tarptautinio lygio muzikantais, bet negali sukurti kasdienio kultūrinio cirkuliavimo, ir klubinio, kuris garantuoja pastovumą, tačiau turi vykti rinkos sąlygomis ir nebūtinai pasižymi vizionieriškumu, kokiu remiasi didieji renginiai.
Įspūdžiai iš festivalio „Vilnius Mama Jazz“
Šiais aukštų moralinių standartų laikais pridera recenziją pradėti nuo interesų deklaracijos ir atverti skaitytojui aplinkybes, lemiančias tam tikrą šiame tekste galbūt užčiuopiamą šališkumą. Mažame džiazo pasaulyje visuomet esame subjektyvūs ir einame į festivalius su lūkesčiais, išankstinėmis nuostatomis bei pozityviu atlaidumu seniai pamėgtiems muzikantams. Bet dalykinių mano santykių su stambiais renginiais ryšys niekada nebūdavo glaudesnis ar labiau įpareigojantis nei vieno kito anonso kūryba. Situacija dėl šių metų „Vilnius Mama Jazz“ kita: vienas iš festivalio koncertų – Euroradijo džiazo orkestro pasirodymas – buvo bendras festivalio, LRT ir EBU (Europos transliuotojų sąjungos) projektas, prie kurio įgyvendinimo teko prisidėti kaip visuomeninio transliuotojo atstovei ir vesti transliaciją.








Įspūdžiai iš festivalio „Kaunas Jazz 2023“
Aptariant festivalį „Kaunas Jazz“ nėra labai teisinga koncentruotis tik į Nacionaliniame Kauno dramos teatre bei „Žalgirio“ arenoje vykusius koncertus, nes jie sudaro mažą dalelę muzikinio veiksmo ir šurmulio, kuris šiais metais prasidėjo Palangoje, Jurbarke ir Joniškyje Judytos Pisarczyk ir pianisto Paweło Kaczmarczyko trio bei Kotrynos Juodzevičiūtės grupės pasirodymais, o Kaune – Giedriaus Kuprevičiaus prakalbinto kariljono garsais, iš kurių išaugo kompozicija „In D (re)“, dedikuota Indrei Jučaitei-Sarneckienei.
