Tarp Birštono kurhauzo ir „Carnegie Hall“

Įsivaizduokite tokį scenarijų: pasaulinio lygio virtuozas kovo pabaigoje debiutuoja „Carnegie Hall“, lydimas ovacijų, didžiulio pasisekimo, o po kelių savaičių žengia į Birštono kurhauzo sceną, ir mažame jaukiame Lietuvos kampelyje nutinka prestižinių salių matmens įvykis. Būtent tai liudijau šių metų Baltijos gitarų festivalyje (birželio 12–15 d.), kurio kulminacija tapo Marko Topchii rečitalis, darniai įrėmintas kitų aukšto profesionalaus lygio ir puikiai apgalvotų programos akcentų.

Pasisekimo formulė atrodo labai paprasta: gitaristų bendruomenė (organizatoriai – Baltijos gitarų kvartetas) rengia festivalį sau, kuria platformą savo mokiniams: kelių amžiaus grupių solistų ir ansamblių varžybas, meistriškumo pamokas, gitarų orkestrą, pirštų aerobikos užsiėmimus, kūrinių gitarai konkursą, naujų natų, įrašų, instrumentų pristatymus – viską, ko reikia talentams puoselėti. Suprasdami savo bendruomenės poreikius, rengėjai siekia suteikti kolegoms geriausią įmanomą darbo aplinką – profesionalią, įkvepiančią ir tuo pat metu malonią bei jaukią. Ir, žinoma, patraukliausia publikai, puošniausia festivalio dalis – vakariniai koncertai, kupini tokios muzikos, kurią patys gitaros meistrai nori girdėti. Jie kviečia kolegas, kuriais žavisi, iš kurių nori mokytis, kurie iškelia gitaros meno kartelę į aukštumas.

Šis siekis įgyvendinamas netgi tuomet, kai aplinkybės klostosi nepalankiai. Birželio 13-ąją, penktadienį, kaip ir pridera pagal visus prietarus, „Bandini-Chiacchiaretta“ dueto koncertas įvykti negalėjo dėl nenumatytų svarių priežasčių (vieno iš muzikantų ligos), tad per porą dienų turėjo būti rastas alternatyvus sprendimas. Taip Baltijos gitarų festivalis atrado kitą bandonijos ir gitaros duetą – Giancarlo Paleną ir Dimitrį Soukarą. Susipažinę studijuodami Londono karališkojoje akademijoje, jie nuo 2019 m. kartu koncertuoja, tačiau netikėtą kvietimą į Lietuvą gavo būdami kiek atitolę nuo savo duetinės veiklos, dirbdami skirtingose Europos šalyse ir nesimatę bent keletą savaičių. Kaip tai paveikė atlikimą? Niekaip! Visi bėglių pasažų unisonai nuskambėjo tiksliai ir švariai, bet mane, pratusią girdėti neretai išvis be repeticijų susikalbančius improvizuojančius muzikantus, Palenos ir Soukaro tandemas stebino net ne ansamblinio kalbėjimosi sklandumu ir įtikinama technika, o laiko pajauta. Grodami rubato, keisdami tempus, įsismagindami accelerando jie, atrodo, mąsto kartu, išvien. Programa buvo sudaryta iš Ennio Morricone’s, Astoro Piazzollos ir Mikio Theodorakio kūrinių aranžuočių, sumaniai gretinant visiems žinomas ir rečiau atliekamas temas. Publikai patraukli melodingos muzikos parinktis gali tapti spąstais, jeigu atlikimas stokotų meistrystės. Netapo! Taip, žinoma, nuskambėjo ir „Sirtakis“. Taip, jie sklandžiai išgrojo smulkias gaidas ir pasiekę greičiausią tempą.

Tačiau kitą vakarą akistata su Marko Topchii techninių gitaros galimybių klausimą perkėlė apskritai į kitą lygmenį. Ukrainiečių virtuozas įvairiuose konkursuose yra pelnęs daugiau nei šimtą apdovanojimų, iš jų 55 – nugalėtojo titulai. Nors šis pasiekimas skamba sportiškai, kiekybiškai, jis verčiau liudija apie neeilinį talentą ir troškimą dalytis menu su publika nei kokias nors proziškas užmačias. Birštone Topchii surengė sodrų, turiningą dviejų dalių rečitalį: skambino Johanno Sebastiano Bacho partitą, Mauro Giuliani variacijas, Augustino Pio Barrioso, Joaquíno Rodrigo, Maurice’o Ravelio, Franciso Poulenco, Graemo Keohne’o, Leo Brouwerio kūrinius, aprėpdamas baroką, klasicizmą, romantizmą, impresionizmą ir šiuolaikinę muziką, puikiai perteikdamas kiekvieno laikmečio stilistiką, niuansus, atmosferą ir darydamas visa tai neforsuotai, be jokių pabrėžtinių manierizmų, neįtikėtinai lengvai. Tačiau didžiausią įspūdį (net, sakyčiau, mikrošoką) šiame plaukime muzikos srautu man sukėlė... klaida! Pirmosios koncerto dalies pabaigoje, atlikdamas Bacho partitos Capriccio, muzikantas netikėtai padarė akivaizdžią teksto klaidelę, akimirką stabtelėjo, šyptelėjo ir nuskriejo tolyn baroko pasažais. Tas mažas netobulumo momentas įvyko dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių Marko interpretacijos taip sujaudino ir sužavėjo publiką – dėl žmogiškojo prado, dėl aistros, nušviečiančios meistrystę. Ypač jautriai nuskambėjo paties gitaristo parašyta jo motinos sukurtos pjesės aranžuotė, vainikavusi spalvingo stilistinio ir emocinio spektro programą trapiu sentimentaliu poetiniu momentu.

Sekmadienį Baltijos gitarų festivalio koncertinę programą uždarė duetas „Lagrimosa Beltà“: gitaristė Laura Young ir vokalistė Frances Pappas. Jos parinko nepaprastai įdomią aranžuotų liaudies arba folklorinės kilmės dainų kompiliaciją: skambėjo graikų, sefardų, argentiniečių, airių melodijos, pasižyminčios neįprastomis ausiai dermėmis, rafinuotais melizmais, skirtingų autorių aranžuotos gitarai (ypač įsiminė ekspresyvi Helmuto Jasbaro sefardų dainos „Adio“ moderni traktuotė). Programa nuskambėjo dailiai, jaukiai. Gal netgi pernelyg jaukiai, mat po to, kai programos pradžioje atliko Henry Purcello ariją „Music for a While“, Frances Pappa nebeperžengė patogių mezzo rėmų, nors programa atrodė potencialiai galinti skambėti spalvingiau, įsileisti daugiau niuansų ir jaudulio. Atlikėjos pasirinko išlaikyti liaudiško paprastumo, intymaus, natūralaus pasakojimo kelią. Kad ir kaip būtų, susidūrėme su dar vienu nuostabiu gitaros meno aspektu ir labai profesionaliu jo pristatymu.

Kitais metais Baltijos gitarų festivalis numatytas birželio 18–21 dienomis. Stygas braukantis jaunimas jau žino, ką daryti, ir galbūt svarsto, kokias programas rengs konkursui. O mes, smalsi publika, turime laiko planams ir apmąstymams, ar verta kitą vasarą nusekti paskui kokį šimto konkursų laureatą į kurią nors prestižinę pasaulio salę, ar patirti nepaprastą akistatą Birštono rojuje.