Kai Nicole Zuraitis už savo darbą „How Love Begins“ pelnė „Grammy“ geriausio vokalinio džiazo albumo kategorijoje, Lietuvoje ši žinia švęsta taip, tarsi tai būtų mūsų nacionalinis pasiekimas. Amerikiečių vokalistė, besididžiuojanti lietuviškomis šaknimis, gilinanti savo sąlytį su senelio gimtinės kultūra, čia laikoma sava. Todėl balandžio 18-ąją iki pat viršutinių balkonų eilių LVSO salę pripildžiusi publika buvo svetinga, šilta ir kūrė palankiausią aplinką muzikiniam nuoširdumui ir meistrystei skleistis.
LVSO salė, turiu pripažinti, vis tik nepalanki džiazo vokalistams. Geresnės scenos mes neturime (telieka puoselėti viltį dėl statomų „Tautos namų“), bet ši graži, ištaiginga erdvė yra pilna stipraus ir šalto aido, atstumas tarp publikos ir atlikėjų – gana tolimas, scena didžiulė, ir reikia itin galingos spinduliuotės, norint sukurti betarpišką nuotaiką. Nicole Zuraitis atėjo pasiruošusi įveikti šių rūmų rimtį ir apsiginklavusi visais savo kerais: gerokai prasiplėtusiu lietuvišku žodynu, romantišku perregimų raukinių ir vešlių garbanų įvaizdžiu, asmenine charizma ir puikiai suplanuota, dinamiška, įtraukiančia programa, nusagstyta ryškiais akcentais, tarp jų – ir lietuvių liaudies daina. Žinoma, pagrindinė jos supergalia – balsas.
Nicole’s balsas džiazo pasaulyje retas – šviesus, stiprus, skaidrus, švarus, spindintis. Jos instrumento išskirtinumą sustiprina techninė balso traktuotė. Nors šiame žanre lengvai toleruojami tam tikro lygmens netikslumai, kimstelėjimai ir netgi intonacinė paklaida, kurie gali tapti savito stiliaus, balso charakterio dalimi, Zuraitis laikosi maksimalios balso valdymo disciplinos, įgytos mokantis klasikinio vokalo. Tokia išpuoselėta kontrolė įgalina ją išskleisti gražiausias balso spalvas, kurti sudėtingus, nuostabius perėjimus. Kaip ji atliko Leonardo Coheno „Hallelujah“ – analizuotina vokalo meistriškumo kursuose: staigūs (tuo pat metu stebėtinai sklandūs ir tikslūs) dinaminiai kontrastai, ilgos frazės, daugybė techniškai sudėtingų sprendimų, kurie skamba visiškai natūraliai ir lengvai, nes išlavintas kvėpavimas ir garso formavimo įgūdžiai suteikia prabangią laisvę. Tas virtuoziškumas akivaizdus, bet netampa jos esminiu bruožu, neužgožia tikslo – dainos.
Džiazo literatūroje ir anapus jos apstu paveikių, atlaikiusių laiko išbandymus ir garantuojančių publikos dėmesį kūrinių. Kai kuriuos jų Zuraitis įtraukė į programą: Hoagy Carmichaelo „The Nearness of You“, papildytą lietuvišku tekstu, ir „Georgia On My Mind“, tapusią bisu, Dolly Parton „Jolene“, kurios aranžuotė pelnė Nicole’i ir Danui Pugachui pirmąją „Grammy“ nominaciją, taip pat Dono Raye „He’s a Demon, He’s a Devil, He’s a Doll“ ir netgi Claude’o Debussy „Rêverie“. Tačiau pagrindinė pasakojimo linija skleidžiasi per autorines Zuraitis dainas, kurių kūrybai, aranžuotėms ir interpretacijai ji skiria didžiulį dėmesį. Pati būdama pianistė, turėdama puikų ansamblį, kuriame ją lydi sutuoktinis būgnininkas, savo ruožtu „Grammy“ pelnęs kompozitorius ir bigbendo vadovas Danas Pugachas, gitaristas Idanas Morimas ir kontrabosininkas Samas Weberis, ji pripildo dainas sodrių harmoninių slinkčių, natūraliai palieka erdvių improvizacijoms ir seka didžiųjų džiazo meistrų dainakūrystės idealais. Tai sudėtingesnis kelias nei standartų repertuaro puoselėjimas, kartu ir labai asmeniškas.
Atrodo, gausėjant dainininkės diskografijai, stebime ryškėjantį jos asmeninį kompozicinį braižą. Jame girdimas platus spektras įtakų, nuo Cole’o Porterio iki Joni Mitchel, savitas požiūris į harmoniją bei gebėjimas suabstraktinti dainą, atitraukti idėją nuo buitiškos konkrečios situacijos ir perteikti ją poetiniu pavidalu, kuris galėtų rezonuoti su daugelio žmonių jausmais ir mintimis. Viena emocinių kulminacijų laikau „I Wish I Could Love You“ – ryškios melodikos, jausmingą baladę, nuskambėjusią pirmoje koncerto dalyje.
Tiesa, kulminacijų programoje buvo daug! Iš lyrinių nuotaikų nerdami į energingas kompozicijas, lepindami ekspresyviais instrumentiniais solo, gaiviomis žinomų kūrinių aranžuotėmis ir visiškai atsiduodami žinutės perteikimui autorinėse dainose, kvarteto nariai išaudė spalvingą, prisodrintą ir interaktyvių, ir poetiškų akimirkų seansą, palikdami publiką bisui pasisotinti (tam kartui) „Georgia on My Mind“ grožybe ir tikėtis galimybių stebėti Zuraitis kūrybinę raidą ir ateityje.
Dar prieš keletą metų ją atradome Klaipėdos „Pilies“, Birštono, Pažaislio festivalių scenose, šį kartą jos viešnagę surengė „Menų jungtys“. Ryšių gausėja, tad su trečiuoju „Grammy“ (kai jis bus laimėtas) ir kitais džiugiais įvykiais, viliuosi, turėsime progų sveikinti ją asmeniškai, mat atrodo, kad tai Lietuvos publikos ir Nicole Zuraitis romano pradžia.





