7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Milda Brukštutė

Milda Brukštutė

Apie uždarą ir atvirą vertę

2015 metai teatre

„Tų, dėl teatro pamišusių, gal net daugiau, nei tų, pamišusių dėl poezijos“, – naujausioje savo eilėraščių knygoje „viename“ rašo Aidas Marčėnas. Iš tiesų, teatras geba pritraukti be galo skirtingus, įvairiausiomis prasmėmis ir beprasmybėmis užsiimančius žmones. Beje, dažniausiai ne žiūrėti į tai, kas vyksta scenoje, o veikti.

 

Kuo toliau, tuo dažniau tenka išgirsti, koks svarbus ir teikiantis džiaugsmo scenos menų atstovams yra pats kūrybos procesas (kaip išdidžiai ir paslaptingai būna tariamas šis žodis!): bendravimas su trupe, repeticijos, galimybė per jas pasikrauti, praturtėti kaip menininkui ir kaip žmogui. Žodžiu – rezultatas tėra maža dalis to, ką kūrėjams teko patirti keliaujant į sceną. Teatro menas juk gimsta ne sėdint vienam prie kompiuterio, jis – tikrų nuotykių žanras.

Skaityti toliau >>
Nr. 46 (1152), 2015-12-25  | Teatras
Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Klai da“. Nuotrauka iš „Atviros erdvės“ archyvo
„Klai da“. Nuotrauka iš „Atviros erdvės“ archyvo
Milda Brukštutė

Keisti kitus

(Ne)laisvės apraiškos vilnietiškame teatro pasaulyje

Pastaruoju metu teatras vis kalba, užsimena apie laisvę: žodžiais, ženklais, eilėmis, erdvėmis. Šios dažnos, bet ganėtinai smulkios apraiškos beveik visada atrodo labai dviprasmiškai, o tai norom nenorom skatina susimąstyti. Gal ne tiek apie laisvę ar ėjimą į ją, kiek apie kažin kokią ne visai apčiuopiamą beprasmybę. Kiek apskritai laisvas žmogus norėtų sėdėti teatre ir kartu su vaidmenyse įkalintais aktoriais mąstyti apie laisvės ir nelaisvės išraiškas?

Noras išsiveržti iš uždaros teritorijos, kambario, tėvynės ar scenos, ieškant naujų erdvių ir žiūrovų, perkelia neramų ieškotoją kartu su visais jo kompleksais kur nors ne čia. Tas ne čia laimės ieškančiam herojui suteikia ne tik naujų progų ir galimybių, bet ir leidžia pasinerti į išlaisvinantį, nuo atsakomybės atleidžiantį nesusipratimą, tampantį likimu. Dažniausiai toks individo patekimas į nelaisvės pinkles ir yra būdas suvokti, kas yra laisvė, nes ji, kol lengvai pasiekiama, yra ne apmąstymų šaltinis, o tik buvimo dalis.

Skaityti toliau >>
Nr. 42 (1148), 2015-11-25  | Teatras
„Dievas yra DJ“. T. Ivanausko nuotr.
„Dievas yra DJ“. T. Ivanausko nuotr.
„Dievas yra DJ“. T. Ivanausko nuotr.
„Dievas yra DJ“. T. Ivanausko nuotr.
„Dievas yra DJ“. T. Ivanausko nuotr.
„Dievas yra DJ“. T. Ivanausko nuotr.
„Bedalis ir labdarys“. L. Vansevičienės nuotr.
„Bedalis ir labdarys“. L. Vansevičienės nuotr.
„Bedalis ir labdarys“. L. Vansevičienės nuotr.
„Bedalis ir labdarys“. L. Vansevičienės nuotr.
„Bedalis ir labdarys“. L. Vansevičienės nuotr.
„Bedalis ir labdarys“. L. Vansevičienės nuotr.
Milda Brukštutė

Lietuviškos dulkės

Rolando Kazlo spektaklis „Atrask mane“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Ten, kur laikas sustojęs, niekas mūsų nelaukia. Ir vargiai, net jei sakoma priešingai, galime pasijusti laukiami. Prarūgęs kaip stovintis vanduo sceninis laikas geba ne tik giliai įklampinti prieš jį ir jame atsidūrusį žiūrovą, bet ir kartu palikti jį nieko nepešusį, išvargintą, bet nepriliestą.

Rolando Kazlo spektaklis „Atrask mane“ Vilniaus teatre „Lėlė“, rodos, tikslingai atstumia. Nors savo pavadinimu jis lyg ir prašosi būti atrastas, turiniu taip ir nesuteikia vilties, kad yra ką atrasti. Praktiškai nėra šansų įsijausti į pačią istoriją – audėjo kapo paieškas. Atrodo, kad siužetas čia tėra pretekstas susieiti, kad jis – tik atminties simbolis, kuriuo mojuojama norint pažadinti ir tuo pačiu metu nuslopinti mūsų pačių individualius prisiminimus.

Ši istorija, sulipdyta iš Seumaso O’Kelly apysakos „Audėjo kapas“ ir Balio Sruogos bei Ovidijaus eilių fragmentų (inscenizacijos autorius Rolandas Kazlas), padiktuoja spektaklio erdvę – tai kapinės. Lyg jų būtų negana, scenoje nuolat trinasi ir du šviežios mirties pranašai, duobkasiai (Imantas Precas ir Dainius Tarutis), bet kurią akimirką pasiryžę ne tik ką nors iškasti, bet ir pakasti. Taip tiesmukai, nors, atrodo, be humoro, čia kėsinamasi palaidoti pačią Lietuvą ar bent jau jos praeitį, šaknis. Ore tvyro ne tiek kapinių, kurios galėtų nuteikti egzistenciškai-filosofiškai, kiek laidotuvių, sumišusių su pareiga ir buitimi, atmosfera. Ji ir verčia atsiriboti, užsidaryti, atmesti.

Skaityti toliau >>
Nr. 37 (1143), 2015-10-20  | Teatras
Scena iš spektaklio „Atrask mane“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Atrask mane“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Atrask mane“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Atrask mane“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Atrask mane“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Atrask mane“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Atrask mane“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Atrask mane“. D. Labučio nuotr.
Milda Brukštutė

Vienatvės burtai

Naujojo cirko savaitgaliui pasibaigus

Kaip malonu tiesiog žavėtis. Matyti klaidas ir jas paprasčiausiai atleisti. Ne, ne tik atleisti – ištaisyti. Palaikyti atlikėją kiekviename žingsnyje, jausti, kad tą patį daro ir kiti, jausti, kad jis ir nenusipelnė nieko kito, kaip tik palaikymo. Šios cirko atlikėjų žiūrovams sukeltos emocijos, – tarytum mamoms vaikų – atrodo, yra stipriausia jubiliejinio, dešimtojo šiuolaikinio cirko festivalio dalis, kurio programą pirmą kartą sudarė nebe jo sumanytojas Audronis Imbrasas, o nauja jo vadovė – Gintarė Masteikaitė.
 
Net sunku suskaičiuoti, keliuose spektakliuose suaugę žiūrovai savo noru, netempiami už rankos, lėkė į scenos erdvę padėti „bėdoje atsidūrusiems“ artistams. Kiek kartų buvo pasinaudota šiuo senu kaip pasaulis triuku – apsimesti, kad kažkas nepavyksta, ir tuo papirkti žiūrovą. Žinoma, pats savaime joks triukas nieko nereiškia. Svarbiausia čia – charizma. Laimė, kaip tik jos šių metų festivalio dalyviams ir netrūko.

Skaityti toliau >>
Nr. 32 (1138), 2015-09-17  | Teatras
„Čiuožykla“. D. Matvejevo nuotr.
„Čiuožykla“. D. Matvejevo nuotr.
„Pastebėjimai“. D. Matvejevo nuotr.
„Pastebėjimai“. D. Matvejevo nuotr.
„B-Orders“. D. Matvejevo nuotr.
„B-Orders“. D. Matvejevo nuotr.
„Sala O“. D. Matvejevo nuotr.
„Sala O“. D. Matvejevo nuotr.
Milda Brukštutė

Kvėpavimo ritmas

Pokalbis su šokėja ir choreografe Rūta Butkus

Rūta Butkus veda šiuolaikinio šokio pamokas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Vyčio Jankausko šokio studijoje bei VU Kinetiniame teatre. Šį kartą norėjosi pasikalbėti ne tiek apie menininkės kūrybą, kiek apie jos pedagoginę patirtį bei šokį, egzistuojantį ir už scenos ribų.

Skaityti toliau >>
Nr. 29 (1135), 2015-07-24  | Šokis
„MA“. J. Nekrošaitės nuotr.
„MA“. J. Nekrošaitės nuotr.
„MA“. J. Nekrošaitės nuotr.
„MA“. J. Nekrošaitės nuotr.
Milda Brukštutė

Lėlė ir ją mylintis aktorius

Pokalbis su teatrologe Audrone Girdzijauskaite lėlių teatro festivaliui pasibaigus

Lėlių teatras – senas kaip pasaulis. Žmogus šalia savęs visą laiką turėjo kažką, ką norėjo mylėti, globoti ir tikėjosi globos. Norėjo pasinaudodamas lėlė įtikimiau, raiškiau papasakoti svarbius įvykius. Amuletai, dievų atvaizdai, mirusiųjų kaukolės-kaukės ritualuose, pirmieji primityvūs apeiginiai vaidinimai – tai vis lėlių teatrui giminiški dalykai. Lėlės pavidalai ir jos funkcijos per amžius nuolat kito ir, sakyčiau, tebekinta. Nors tam tikri principai, regis, jau nusistovėjo. Lėlių teatro žinovai išsiaiškino šio žanro specifiką, pirmiausiai pabrėždami jo sąlyginę prigimtį (kai vaidinama žmogaus rankų padirbtu personažu) ir specifinį lėlės (objekto) ir žmogaus santykį... Apie tuos dalykus daug diskutuota, parašytos knygos.
 
Lėlių teatras – sudėtingas žanras. Ne mažiau sudėtingas nei opera. Jame yra ir pantomima, ir muzika (labai retai lėlių spektaklis vyksta tyloje, nes lėlė nori judėti tam tikru ritmu), ir scenografija, ir niekur nepakartojamas žmogaus ir lėlės ryšys kitų žmonių akivaizdoje. Tobulas lėlių teatro spektaklis, man regis, dažniausiai yra universalus: jis turėtų džiuginti ir vaikus, ir suaugusius.

Skaityti toliau >>
Nr. 24 (1130), 2015-06-20  | Teatras
„Zebras“
„Zebras“
„Matilda“
„Matilda“
„Tylios poemos“
„Tylios poemos“
„Smėlio žmogus“
„Smėlio žmogus“
Lėlių ir kaukių paradas
Lėlių ir kaukių paradas
Milda Brukštutė

Pilkosios eilės

„Borisas Godunovas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

„Borisas Godunovas“ – paskutinė 75-ojo Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera. Šis spektaklis užbaigia ir penkerių metų teatro programą, kurios sudarymu užsiėmė jo meno vadovas Audronis Liuga. Nuo šių faktų atsiriboti niekaip nepavyksta. Vargu ar galima žiūrėti „Borisą Godunovą“ ir matyti vien tik Eimunto Nekrošiaus spektaklį. Kažkas tam prieštarauja. Pati jo teatrinė kalba lyg nesava. Ji niekaip nesulimpa į aiškią visumą. Atrodo paženklinta kažkuo svetimu, nualinta, gal net išprievartauta. Per pastaruosius penkerius metus LNDT sutriko ne vienas režisierius. Nors ir išlaikydavę lyg ir pagrindinius savo kūrybos bruožus, jie prarasdavo jų esmę, o gal, tiksliau, atidėdavo ją vėlesniam laikui – kitoms scenoms, kitiems pastatymams.
 
Jau vien istorinė Aleksandro Puškino drama atrodo labai nenekrošiška. Ko gi gali ieškoti šis režisierius tarp valdžios intrigų? Žinoma, šis kūrinys galėtų būti jam tik atspirties taškas, leidžiantis pasinerti į kažką kita. Tačiau dabar jau aišku, kad taip nėra. Nekrošius šią pjesę statė itin kruopščiai, kantriai dėliodamas vieną sceną po kitos. Valdžios ir jai pavaldžios liaudies temos, perkeliant šį kūrinį į sceną, ne tik niekur nedingo, bet ir nebuvo užgožtos ko nors kito, bent kiek poetiškesnio. Atrodytų, kad apie valdžią, jos troškimą režisierius jau papasakojo 1999 m. pastatęs Williamo Shakespeare’o tragediją „Makbetas“; kažin ar galėtų būti kas tikslesnio už šį kūrinį? Anuokart ir tekstu, ir spektakliu buvo gilintasi į žmogų, jo kaltę bei prigimtį. Bandymai pateisinti nusikaltimą, surasti jo priežastį visuomet įdomesni, toliaregiškesni už kaltės, kad ir kokia ji būtų, atskleidimą, net ir už visos žmonijos nuosmukio konstatavimą. Šį kartą vis dėlto stengiamasi (tai diktuoja ir Puškino drama) į valdomuosius ir valdančiuosius pažiūrėti iš toliau, ne tiek juos suprasti, kiek aprėpti tam tikrą visumą, gilintis ne į žmogų, o į jį ėdantį mechanizmą.

Skaityti toliau >>
Nr. 21 (1127), 2015-05-29  | Teatras
Arūnas Sakalauskas (Šuiskis), Salvijus Trepulis (Borisas Godunovas), Dainius Gavenonis (Patriarchas). D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas (Šuiskis), Salvijus Trepulis (Borisas Godunovas), Dainius Gavenonis (Patriarchas). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Milda Brukštutė

Nesustoti vs. nepradėti

Tarptautiniam teatro debiutų festivaliui „Tylos!“ pasibaigus

Gaila, bet į teatro debiutus septintajame „Tylos!“ festivalyje taip ir nepavyko įsižiūrėti. Jiems patiems labai norėjosi sušukti: „Tylos!“ Tiek daug norėta išrėkti, perrėkti ir įrodyti. Tiek daug pademonstruoti ir apkvailinti. Parodyti spektakliai, sakyčiau, buvo dviejų rūšių: vieni – įkvėpti baimės sustoti, o kiti – baimės pradėti; įdomu, kad pirmieji, kurių buvo dauguma, išties neturėjo pabaigos – žiūrovams tekdavo išeiti tebesitęsiant ar besikartojant, suprask, begaliniam veiksmui.
Baime sustoti vadinu baimę neveikti, t.y. baimę pamąstyti prieš ką nors darant, nusistatyti kryptį. Čia galima (privaloma?) viskas, kas greitai suvokiama, efektyvu, atpažįstama ir buitiškai paveiku, t. y. jusliška. Tokiuose spektakliuose šiaip sau prieš akis prašmėžuoja nuogas aktoriaus kūnas, būna kokios nors rūšies maisto, kurio galbūt gauna ir žiūrovai, spjaudomasi (gerai dar, kad kol kas tik tarpusavy, scenoje) ir išrėkiama kuo daugiau keiksmažodžių. Publikai čia siūlomas panašus vaidmuo kaip ir aktoriams – prisidėti prie bendro atbukimo. Jie, kaip prastame renginyje, primygtinai skatinami atsakinėti į kvailus klausimus, mojuoti, dainuoti ar valgyti – kuriuo nors būdu solidarizuotis ir parodyti pritarimą scenoje vykstančiai kvailybės fiestai.

Skaityti toliau >>
Nr. 20 (1126), 2015-05-21  | Teatras
„Euro vizija“
„Euro vizija“
„Ponas Kolpertas“
„Ponas Kolpertas“
„Antišou. Likučiai po Dievo“
„Antišou. Likučiai po Dievo“
„Dievas yra DJ“, L. Vansevičienės nuotr.
„Dievas yra DJ“, L. Vansevičienės nuotr.
„Aukso žirgas“
„Aukso žirgas“
„Karalius miršta“
„Karalius miršta“
Milda Brukštutė

Demokratiški skaitiniai

Šiuolaikinės užsienio dramaturgijos festivalis „Dramokratija“

Nors ir buvo skelbta, kad svarbiausia – žodis, vis dėlto svarbiausia, matyt, buvo studentai. Siekdami, kad visiškai naujas festivalis „Dramokratija“ įvyktų, susivienijo skirtingų studijų programų (kino dramaturgijos, vaidybos, teatro vadybos ir teatrologijos) Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. O šio renginio inciatorė – poetė, prozininkė, dramaturgė ir (šiuo atveju svarbiausia) akademijos dėstytoja – Gabrielė Labanauskaitė. Po penkias dienas trukusių pjesių skaitymų atrodo, kad svarbiausia vis dėlto buvo ne rezultatas, o kūrybos procesas. Kitaip sakant, daugiau naudos ir, regis, malonumo gavo festivalio dalyviai, o ne žiūrovai. Vis dėlto, kadangi šie skaitymai vyko ne uždarame akademijos rate, o žiūrovams atviresnėse, lengviau juos pritraukiančiose vietose: Valstybiniame jaunimo teatre, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje bei LMTA balkone (Gedimino pr.), rodos, svarbu ne tik pasveikinti dalyvius ir organizatorę su jiems patiems neabejotinai naudinga veikla, bet ir pasvarstyti, ko gi šiam reikalui, kaip pilnaverčiam dramaturgijos festivaliui, labiausiai trūksta žvelgiant iš šono.

Skaityti toliau >>
Nr. 19 (1125), 2015-05-13  | Teatras
Gabrielė Labanauskaitė. I. Bručkutės nuotr.
Gabrielė Labanauskaitė. I. Bručkutės nuotr.
Daviso Iveso „Žodžiai, žodžiai, žodžiai“. I. Bručkutės nuotr.
Daviso Iveso „Žodžiai, žodžiai, žodžiai“. I. Bručkutės nuotr.
Simono Stephenso „Siena jūroje“. I. Bručkutės nuotr.
Simono Stephenso „Siena jūroje“. I. Bručkutės nuotr.
Milda Brukštutė

Skersvėjo ženklai

Festivalis „Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje

Valentino Masalskio suburta teatro trupė, jau keletą metų gyvuojanti Klaipėdoje ir pasivadinusi „Klaipėdos jaunimo teatru“, šį pavasarį jau trečią kartą surengė „Jauno teatro dienų“ festivalį. Praėjusiais metais nuo pajūrio atsklidę intriguojantys gandai, esą čia vyksta kažkas netikėto ir įdomaus, šį kartą jame apsilankyti paskatino ir mane. Vis dėlto, nors festivalio programa ir nemaža, apžvelgti jame rodytus spektaklius neatrodo prasminga, nes didžiuma jų jau buvo ne tik rodyti Vilniuje, bet ir recenzuoti spaudoje. Todėl labiau norėtųsi atkreipti dėmesį į pačią festivalio struktūrą, jo keliamus klausimus ar nuotaikas.
Jau iš pirmo žvilgsnio galima pastebėti, kad festivalio programa sudaryta labai neaiškiais kriterijais. Šiek tiek ją panagrinėjus kyla mintis, kad jaunas teatras, kaip ir, pavyzdžiui, naujasis cirkas, Lietuvoje yra kažkokia retenybė ir vien šio bruožo pakanka renkantis tokio festivalio dalyvius. Tikiu, kad dalis kviestųjų tiesiog negalėjo ar dėl kitų priežasčių atsisakė atvykti, tačiau kažkokia bent kiek apčiuopiama koncepcija, siekiant užkrėsti žiūrovus bei pačius organizatorius ir dalyvius festivalio ritmu, turėtų būti. Bent jau šiais metais net ir minėtas vienintelis koziris – jaunystė – liko neapibrėžtas. Juk dažnai kaip tik jaunųjų, dar nespėjusių atrasti savitos kalbos ar atsikratyti teatrinės mokyklos sukeltų kompleksų, spektakliai atrodo be galo seni. Be to, kiek keistai šiame daugiau mažiau pradedančiųjų kontekste atrodo šokio teatro „PADI DAPI Fish“ spektaklis „Baltoji lopšinė“. Taip pat lieka neaišku, kodėl teatro festivalio programoje tiek dėmesio skirta kinui – tris vakarus vykę „Jauno kino vakarai“ tapo gana rimtu konkurentu dviem lyg ir pagrindinėms diskusijoms: „Jaunas teatras: tarp ieškojimo ir išlikimo“.

Skaityti toliau >>
Nr. 16 (1122), 2015-04-24  | Teatras
„Akmuo vanduo geluonis“. K.Bastytės nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. K.Bastytės nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. K.Bastytės nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. K.Bastytės nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 8  >>> Archyvas