Autorius: Milda Brukštutė

Milda Brukštutė

Trys naujojo sezono premjeros

Nors ir esame klasikos gerbėjų bei skirtingų vis tų pačių kūrinių interpretacijų kraštas, per šį rugsėjį jau teko pamatyti tris Lietuvos teatro scenoje pirmą kartą apgyvendintus veikalus. Juozo Miltinio dramos teatre Linas Marijus Zaikauskas pastatė šiuolaikinio turkų dramaturgo Tuncero Cücenoğlu pjesę „Lavina“. OKT studijoje buvo pristatytas Neli Walker režisuotas monospektaklis amerikiečių rašytojo Jimo Thompsono romano „Žudikas manyje“ motyvais. O Valstybiniame jaunimo teatre Algirdas Latėnas pastatė islandų dramaturgo Guðmunduro Steinsonno pjesę „Lukas“.

Nors recenzuojamų kūrinių silpnąsias savybes patartina pasilaikyti teksto pabaigai, jau iš pirmosios, lyg ir neutralios pastraipos šviečiasi pagrindinė šių spektaklių bėda (ar jų nuobodumo priežastys). Visi trys režisieriai užsiėmė ne savų spektaklių statymu, o senoviniu, kantriu, bet ir labai paviršutinišku literatūros perkėlimu į sceną. Net ir Neli Walker, nors, savaime aišku, negalėjo mūsų supažindinti su visu Thompsono romanu, lygiai taip pat literatūriškai pastatė Sauliaus Drungos inscenizaciją.

Milda Brukštutė

Naujojo cirko savaitgaliui „Menų spaustuvėje“ pasibaigus

Vis dar gana neblogai prisimenu praėjusių metų cirką. Kiek daug ten buvo vienatvės, tylos, išdidintų ir sulėtintų akimirkų bei kitaip, galbūt lėčiau, einančio laiko. Tąkart dažnai visi – ir žiūrovai, ir artistai – lyg užhipnotizuoti žvelgė į tą patį tašką, kad ir į vieną iš scenoje netikėtai atgijusių ir tuo pasaulio tvarką keičiančių objektų. Svarbiausia čia rodėsi nuoširdumas: gyvas, vaikiškas, gal kartais ir suvaidintas, beveik visada suplanuotas, bet vis tiek tikroviškas. Tas nuoširdumas – tai pasirinkimas, leidimas sau ir kitiems juoktis iš tavęs, suprasti tave ir su tavimi būti. Deja, jis (tik šiemet tai suvokiau!) nėra privaloma naujojo cirko dalis, ir kaip tik su šiuo faktu dabar, po vienuoliktojo cirko savaitgalio, bent jau man teks kaip nors susitaikyti.

Iš tiesų, lyg ir nėra nieko blogo, kad nuo vienišių, užsiimančių įvairiais kasdieniais objektais, šiemet festivalis perėjo prie įvairaus plauko žmonių tarpusavio santykių. Regis, viskas labai paprasta, tiesiog pasikeitė cirko kryptys, – žongliravimą pakeitė akrobatika (žinoma, jos būta ir anksčiau, tik ne tokiais kiekiais), ir tiek. Tačiau juk pasirodymo dėmesio centras ne tik keičiasi, bet dar yra ir išskaidomas. Ne, tai ne taisyklė, bet šįkart kartu su kūno, kaip objekto, įžengimu į sceną dingo artistų ir žiūrovų sąjunga, išsiskyrė jų žvilgsnių kampai ir atsirado tas eilinis, varginantis nekantraus stebėtojo ir tokio paties rodytojo santykis.

Milda Brukštutė

Ką žada ateinantis teatrų sezonas

Vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje dažniausiai tenka paskirti pusdienį savo darbinės pašto dėžės tyrinėjimams. Tuo metu čia mirga įvairiausi teatrų šūkiai, atsinaujinimai, pri(si)statymai ir pažadai. Aišku, bundama pamažu, įsivažiuojama po truputį, ir meluočiau sakydama, kad jau šiandien visos Lietuvos teatro ateities perspektyvos (tiksliau, kuklūs sezono planai) numatomos ir aiškios (tiek, kiek iš popieriuje trumpai išdėstytų planų kas nors apskritai gali būti aišku). Ir vis dėlto, ilgiau laukti prieš atsiverčiant kalendorių būtų pernelyg didelė prabanga. Taip galima netyčia praleisti kokį nors širdžiai ar smegenims mielą reginį.

Po vasaros priprasti prie uždarų teatro salių ir apskritai pereiti į kiek veiklesnę būseną kasmet puikiai padeda „Naujojo cirko savaitgalis“, vyksiantis „Menų spaustuvėje“ rugsėjo 6–11 dienomis. Jo organizatoriai vis dar nepaliauja naiviai kartoti, kad cirkas neturi ribų, ir tuo bando paremti visą festivalio koncepciją. Visgi atrodo, kad kaip tik apie jas viskas ir sukasi: dažnas pasirodymas tiek savo siužetu, tiek ir formomis tik ir kalba apie cirko ribas, jas parodo, į jas atsimuša ir – taip, retkarčiais peržengia. Šūkis „ne vaikams“ irgi kelia šypseną, nes dalyje pasirodymų kasmet puikiai jaučiasi bei yra laukiami ir vaikai. Saugiausia su jais, aišku, tuomet, kai veiksmas vyksta kiemelyje... Trupės šiemet atvyks iš Prancūzijos, Švedijos, Vokietijos, bet, pabrėžiama, jų narių gimtinės yra išsibarstę keliuose žemynuose.

Milda Brukštutė

Jaunųjų teatro kūrėjų mėnuo Vilniuje

Kiekvieną pavasarį lyg iš gausybės rago pasipila jaunųjų teatro kūrėjų diplominiai (ir ne tik) darbai. Toks metas – puiki proga smalsiems scenos menų gerbėjams sužinoti ir savo akimis įsitikinti, kas, kur atėjo, su kokiomis mintimis ir kaip nusiteikę. Vis dėlto dar prieš keletą metų šis pažinties procesas buvo gerokai paprastesnis. Vilniaus Mažajame teatre vykstantis festivalis „Tylos!“ atliko gana garbingą misiją – pristatydavo žiūrovams kasmet vis ateinančią naują jaunąją teatro kūrėjų kartą. Šiais metais jau nebekyla abejonių, kad ši „Tylos!“ koncepcija išblėso. Manyčiau, kad to pradžia – jau kiek anksčiau prasidėjęs, bet kasmet vis labiau ryškėjantis festivalio virtimas tarptautiniu. Mat kartu su šia, lyg ir sveikintina „Tylos!“ plėtra, atsirado kažkoks rengiamos programos neapibrėžtumas, įtarimą keliantis abstraktumas, o pagrindinė mintis, nuo kurios viskas ir prasidėjo, – pristatyti naująją teatro kūrėjų kartą, – buvo nustumta kažkur į šoną.

VMT scenoje šiais metais nepamatėme nė vieno Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusių studentų darbo. Šie pasiskirstė po „Menų spaustuvės“, Lietuvos nacionalinio dramos teatro, LMTA ne per seniausiai duris atvėrusio Balkono teatro bei OKT studijos scenas. O dar ir „Kablyje“ prieš mėnesį vyko taip pat jaunuosius pristatantis kultūros maratonas „PIN dienos“. Taigi, turintys noro Vilniuje galėjo pamatyti tikrai nemažai, lyg ir nebūta didelio nuostolio. Tačiau čia jau nebeveikė joks atrankos kriterijus. Prireiktų baisiai daug (ir tikrai ne visuomet maloniai praleisto) laiko, kad galėtum susidaryti bent kiek pilnesnį vaizdą apie sveikai teatro kraujo apytakai tokius svarbius ateinančius. Kita vertus, visai nemažą dalį studentų jau esame pamatę iš repertuarinių LNDT ir OKT spektaklių ir galime daryti prielaidą, kad tai ir yra tie svarbiausieji, kad ir kaip kvailai tai skambėtų.

Milda Brukštutė

Dramaturgijos festivaliui „Dramokratija“ pasibaigus

Tai jau antras pavasaris, kai vilniečius bandoma pakratyti drama. Ir nors šiemet lauke buvo gerokai daugiau drėgmės nei pernai, rodos, šis antrasis jaunatviškas bandymas pavyko kur kas šiltesnis. Labiausiai todėl, kad šįkart buvo visai nesunku patikėti festivalio dalyvių ir organizatorių nuoširdumu, entuziazmu, asmeniniu kiekvieno iš jų suinteresuotumu. Toks užsidegimas maloniai užburia netikėtai sukylančiomis viltimis: kad šiuolaikinės dramos bus vis daugiau ir daugiau, kad vis dažniau bendradarbiaus mūsų šiandienos teatro autoriai su kitais šios srities kūrėjais ir pagaliau kad nuo to pasikeis pats teatras, galiausiai tapsiantis bent jau sau pačiam iš tiesų įdomus.

Nuo praėjusių metų „Dramokratija“ smarkiai pasikeitė. Gabrielės Labanauskaitės kartu su jos studentais iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos organizuojamas festivalis prasidėjo šiuolaikinių užsienio dramaturgų pjesių vertimais, kurių dauguma skambėjo Valstybinio jaunimo teatro rūsyje. Tuokart paaiškėjo, kad ne kiekvienas dramaturgas gali būti geras vertėjas ir negirdėtų pjesių atradėjas. Tad naujai pasirodęs festivalis, nors ir nevertė dvejoti savo reikalingumu, kėlė nemažai abejonių ir įtarimų, kad ir, pavyzdžiui, dalyvaujančių studentų suinteresuotumu.

Milda Brukštutė

Teatro dienai artėjant siūlome apsilankyti teatre

Kaip ir kasmet, pavasario pradžioje paskelbti „Auksinių scenos kryžių“ nominantai verčia šiek tiek suglumti. Šalia vieno kito lyderio matome nemažai dėmesio nepatraukiančių, ne itin intriguojančių, greit užsimirštančių darbų. Tokiais atvejais kaip tik tada, kai metas džiaugtis, lietuviško (nors iš trijų režisierių šiais metais nominuotas tik vienas lietuvis!) teatro pasaulis pradeda atrodyti kaip reta nykus, pavargęs ir vienodas. Vis dėlto, nors toks sezoninis vertinimas atrodo visai tikslus kad ir kino mene, kur filmai vienas po kito vis keičiasi kino teatrų repertuaruose, jis toli gražu neatspindi tikrosios teatrų padėties. Spektaklis, nepaisydamas spaudos ir apdovanojimų, gyvena savo atskirą, individualų ir, kas svarbiausia, nenuspėjamos, dažnai jį patį ar, tiksliau, jo kūrėjus nustebinančios (ir džiaugsmingai, ir ne) trukmės gyvenimą. Tas gyvenimas nuo mūsų vienų ne itin priklauso: negalime jo prikelti kaip knygos ar filmo kada panorėję, negalime jo atsidėti ligai ar pensijai, kai turėsime daugiau laiko. O kartais, nors spektaklį vis dar būna galima pamatyti, tampa aišku, kad jam jau seniai metas nulipti nuo scenos, kad jis – tik pasiklydusi, iš tuštumos baimės gyvenimo įsikibusi šmėkla.

Milda Brukštutė

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Šauktiniai“ Vilniuje

Eidama į Klaipėdos jaunimo teatro spektaklius būnu nusiteikusi lengvam, bet vis dėlto sunkiai įveikiamam žanrui. Valentino Masalskio suburtas ir įkvėptas teatras linkęs visa širdimi atsiduoti šioje aplinkoje gana smarkiai mistifikuotam reiškiniui – temai. Tai, deja, nereiškia, kad spektakliui pasirinkta tema būna iš įvairiausių kampų apsvarstoma, kad į ją kaip reikiant įsigilinta, kad ji po ilgos šių kūrėjų analizės sužiba bent jau eiliniam žiūrovui dar neregėtomis spalvomis. Ne, pasitelkiama kiek kitokia taktika: KJT griebia pasirinktą temą tiesiai už ragų ir tampo ją po sceną pirmyn atgal iki visiško išsekimo. Tam, kad būtų išpūstas didžiulis burbulas, čia užtenka vienos menkutės mintelės bei ją iliustruojančios idėjos. Šis pradinis įnašas apkaišiojamas isteriškomis emocijomis, komiškomis aplinkybėmis, tai šį, tai tą pabrėžiančiais riksmais ir visa jungiančia buitimi.

Ne išimtis ir praėjusią savaitę Vilniaus „Menų spaustuvėje“ parodytas naujausias KJT darbas – Pauliaus Pinigio režisuotas spektaklis „Šauktiniai“. Jau pačiu pavadinimu buvo žadėta gilintis į spaudoje dar visai neseniai nuvilnijusį tautos gynėjų klausimą. Su tokia informacinių straipsnių antraštes atliepiančia tema galimi trys keliai – suskambėti aktualiai, konjunktūriškai arba nuvalkiotai. Dėl to, kad kūrinio bendraautoriais buvo skelbiama organizacija „Naujasis tautos balsas“, o jos atstovas Arvydas Kevelinskas postringavo apie poreikį ir puikią galimybę informuoti visuomenę, ir todėl, kad ne itin atidžiai skaitydama nepastebėjau akivaizdžios (kaip kad dabar atrodo) ironijos, spėjau, kad teks susidurti su antruoju, konjunktūriniu variantu.

Milda Brukštutė

Agniaus Jankevičiaus „Ledas“ Lietuvos rusų dramos teatre

Šį sezoną jau antrą kartą Lietuvos teatro scenoje pastatytas rusų autoriaus Vladimiro Sorokino romanas „Ledas“. Gana sunku suprasti, kokia tokios jo sėkmės paslaptis. Rusijoje jis buvo išleistas 2002, o Lietuvoje – „Kitų knygų“ ir vertėjos Irenos Potašenko dėka – 2007 metais, tad tai jau kažkoks gilesnis nei kad mados ar naujienų vaikymosi klausimas. Vis dėlto Pauliaus Ignatavičiaus „Ledas“, rudenį pastatytas Klaipėdos jaunimo teatre, ir Agniaus Jankevičiaus to paties pavadinimo premjera Lietuvos rusų dramos teatre tarpusavyje nė kiek nesikerta. Ignatavičius visą dėmesį sutelkė į pirmąją romano dalį ir ypač į purvinąją (kekšės, smurtinis seksas, narkotikai, keiksmažodžiai ir t.t.) jos pusę. Savo ruožtu Jankevičius daugiausia sceninio laiko paaukojo antrajai, o kūrinio koncepciją paskyrė trečiajai „Ledo“ daliai ir kaip reikiant pasistengė, kad spektaklio estetika būtų tinkama žiūrovui, klausa ir rega jautriai reaguojančiam į visokias šlykštybes. O norint pajusti patį romaną ir šių dviejų spektaklių neužtenka, mat iš viso čia keturios (nors ir neproporcingų ilgių) dalys ir visos jos vienodai svarbios, negana to, tai tėra tik viena, pirmoji romanų trilogijos „Ledas“, „Bro kelias“, „23000“ dalis.

Milda Brukštutė

Sarah Kane „Apvalytieji“ OKT studijoje

Oskaro Koršunovo studentus aktorius jau praėjusiais metais buvo galima pamatyti profesionalioje scenoje. Jie kartu su profesionaliais, patirties nestokojančiais aktoriais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vaidina dviejuose šio režisieriaus spektakliuose: „Jelizavetoje Bam“ pagal Daniilą Charmsą ir Mariuso von Mayenburgo „Kankinyje“. Nors tai ir labai didelis pasiekimas dar ir dabar teatro akademijos nebaigusiems studentams, sudominti jie spėjo nebent savo sėkme, t. y. tuo, kaip lengvai iškilų vardą turinčio globėjo dėka atsiveria stebuklingosios Nacionalinio scenos durys.

Toks greitas jaunųjų įsiliejimas jau nebėra naujas: panašiai anksti pasirodė ir Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus ar Gintaro Varno studentai. Tiek žiūrovai, tiek turbūt ir jaunieji kūrėjai jau pratę prie viešo mokymosi proceso. Visgi to priežastys, privalumai ir pasekmės taip ir lieka neaiškioje migloje. Kuo toliau, tuo dažniau ima atrodyti, kad tai visai ne pedagoginis metodas ir ne ankstyvas tapimas profesionalais, o tik vis populiarėjantis užimtų LMTA dėstytojų bandymas vienu metu nušauti kelis zuikius. Taigi į teatrą pastaruoju metu patartina eiti labai atsargiai – scenos, aktoriai, režisieriai, dramaturgai – visa yra labai susimaišę ir persipynę. Vien teatrų pavadinimai ar iškilios pavardės nebepajėgūs suteikti kokybės ar originalumo garanto. Viena iš tokių „staigmenų“ pasirodė ir Oskaro Koršunovo „Apvalytieji“ pagal britų dramaturgės Sarah Kane pjesę, kurią prieš trylika metų režisierius jau buvo pastatęs Švedijos karališkajame teatre.

Milda Brukštutė

Ligitos Kondrotaitės spektaklis „Moterims ir jų vyrams“ Juozo Miltinio dramos teatre

Anglų dramaturgo Willyʼo Russello (g. 1943 m.) pjesė „Širlė Valentain“ pasakoja vienos vidutinio amžiaus moters grįžimo į save istoriją. Gal todėl, kad tai vyro darbas apie moters psichologiją, o gal tiesiog tam, kad jau tikrai tikrai visi viską suprastų, jos kelias į atgimimą banaliai ir paviršutiniškai paprastas. Pirmoje dalyje Širlė vargsta savo namų virtuvėje, ji – nuo nenutrūkstamos buities pavargusi, vyro dėmesio nebesulaukianti, savimi nepasitikinti moteris. Antroje – Širlė atostogauja Graikijoje, kur atgauna pasitikėjimą savimi, vėl rūpinasi savo išvaizda, atranda klitorį ir galiausiai tampa laiminga. Tai iš tiesų gana tinkama medžiaga kokiam nors komerciniam, kad ir „Domino“ teatrui, juolab kad dabar kalbėti apie moterų pasitikėjimą, nepasitikėjimą savimi labai madinga. Ir jeigu spektaklis būtų pastatytas kur nors ten, viskas stotųsi į savo vietas, o man netektų nei jo žiūrėti, nei apie tai kalbėti.

Iš karto krenta į akis, kad jau vien naujasis kūrinio pavadinimas „Moterims ir jų vyrams“ byloja, jog pagal šią pjesę aktorės Ligitos Kondrotaitės pastatytas ir suvaidintas spektaklis Juozo Miltinio dramos teatre pabrėžia kaip tik šį, komercinį pasirinktos pjesės pobūdį. Iš tiesų, svarbiausia čia visai ne „kas“, „kaip“ ar „apie ką“, o būtent „kam“, po ko neišvengiamai seka „įtikti“. Taigi moterys ir vyrai čia be paliovos juokinami: atpažįstamomis situacijomis, išsakomomis emocijomis, pašiepiamais charakteriais, o jeigu tiksliau – tekstu. Iš tiesų, pavadinti šį jausmingą pjesės skaitymą spektakliu ir nepabijoti pasikviesti kritikų buvo ganėtinai drąsu tiek kūrėjai, tiek ypač naujajam teatro vadovui Linui Zaikauskui.