Autorius: „7md“ inf.

„7md“ inf.

Kino klasikos vakarai

Lapkritį ir gruodį „Skalvijos“ Kino klasikos vakaruose bus galima pasižiūrėti Stanley Kubricko filmą „Daktaras Streindžlavas, arba kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“ („Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb“, D. Britanija, 1964). Lapkričio 3 d. filmą pristatys kino kritikė Izolda Keidošiūtė.

„7md“ inf.

„Kreivės“ pristato Barbaros Hammer filmus

Vilniaus queer festivalis „Kreivės“ – 2014 m. prasidėjusi kultūrinė ir socialinė iniciatyva. Festivalio rengėjai siekia parodyti bei apmąstyti prasilenkiančias ir besikertančias LGBT žmonių patirties kreives. Festivalis prasideda rugsėjo 4 d. „Skalvijoje“. Jo programoje – nauji vaidybiniai, dokumentiniai ir trumpo metražo filmai iš skirtingų šalių bei pažintis su amerikiečių menininkės Barbaros Hammer (1939–2019) kūryba. Rugsėjo 5 d. 19.30 bus galima pažiūrėti jos filmą „Nitratiniai bučiniai“ („Nitrate kisses“, 1992), 6 d. 19.30 – filmą „Švelnios fikcijos“ („Tender Fictions“, 1996), 7 d. 19.30 – ankstyvųjų trumpo metražo filmų programą. Prieš pastarąją peržiūrą Hammer kūrybą pristatys kino tyrinėtoja Natalija Arlauskaitė.  

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šeštadienio vakarą iškilmingoje 72-ojo Kanų kino festivalio uždarymo ceremonijoje paskelbti pagrindinio konkurso laureatai. „Auksinė palmės šakelė“ įteikta Pietų Korėjos režisieriui Bong Joon-ho už filmą „Parazitas“ („Parasite“, „Gisaengchung“). Tai trilerio, komedijos ir siaubo filmo elementus sujungianti satyra, rodanti, kokia praraja skiria elitą ir skurdžius. Dėkodamas už prizą režisierius kalbėjo, kad didžiausią įtaką jam padarė du prancūzų režisieriai – Henri-Georges’as Clouzot ir Claude’as Chabrolis.

„7md“ inf.

Rumunų filmai „Skalvijoje“

Nuo gegužės 20 d. „Skalvija“ kviečia susipažinti su rumunų kinu. Kartu su Rumunijos ambasada pristatomoje programoje – septyni vaidybiniai filmai, sukurti nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios iki mūsų dienų.

„7md“ inf.

Iškart po švenčių, balandžio 24 d., „Skalvijoje“ prasidės Slovakų kino dienos, kurių programą parinko Slovakijos ambasada Rygoje. Bus parodyti keturi skirtingu laikotarpiu sukurti slovakų filmai. Juos bus galima pamatyti su nemokamais bilietais.

Slovakų kino pradžia – 2-asis XX a. dešimtmetis, pirmosios sėkmės jis sulaukė 1933 m., kai Venecijos kino festivalyje buvo apdovanotas Karolio Plickos filmas „Žemė dainuoja“ („Ziem spieva“). 1935 m. pasaulyje plačiai buvo rodomas Martino Fričo filmas „Janošikas“ („Janošik“), pasakojantis apie garsų slovakų „svieto lygintoją“. Tarp pirmųjų slovakų kino organizatorių buvo ir Janošas Kadaras, kuris 1965 m. kartu su Elmaru Klosu sukūrė „Oskaru“ apdovanotą filmą „Parduotuvė aikštėje“ („Obchod na korze“).

„7md“ inf.

„Skalvija“ rodo „Blondinės meilę“

Gruodžio 2 ir 9 d. Kino klasikos vakaruose „Skalvija“ kartu su Čekijos Republikos ambasada rodo Milošo Formano „Blondinės meilę“ („Lásky jedné plavovlásky“, Čekoslovakija, 1965) – vieną garsiausių čekų Naujosios bangos filmų.

„Blondinės meilės“ sumanymas gimė, kai režisierius išgirdo istoriją apie Prahoje pasiklydusią provincialę, kuriai neseniai sutiktas vyriškis davė neegzistuojantį adresą. Formanas nusprendė šį anekdotą praturtinti spalvingomis detalėmis ir sukurti pasakojimą apie absurdišką jaunų Čekoslovakijos gyventojų kasdienybę. Aštuoniolikmetė Andula (Hana Brejchová) gyvena provincijos mieste, kuriame katastrofiškai stinga jaunų vyrų. Ji dirba fabrike, gyvena bendrabutyje ir kartu su draugėmis svajoja apie meilę. Fabriko direktorius prisiprašo, kad į miestą atsiųstų būrį kareivių, ir surengia šokių vakarą, bet atvyksta ne jauni šauktiniai, o tingūs ir nebejauni rezervininkai, kurie jaunoms darbininkėms entuziazmo nekelia. Tačiau Andula susidomi vakarėlyje grojančiu pianistu. Milda (Vladimír Pucholt) gyvena Prahoje ir mielai praleidžia naktį su Andula. Ji nesiliauja galvojusi apie Mildą ir vieną dieną vyksta į Prahą ieškoti savo meilės. Andulos neviltį, susidūrus su iliuzijų žlugimu ir Mildos tėvais, Formanas rodo ir komiškai, ir kartu pagarbiai. Emocinis dviprasmiškumas tarsi pabrėžia, kad Andula bet kokia kaina stengiasi pabėgti nuo kasdienybės marazmo.

„7md“ inf.

Lapkričio 22 d. ŠMC prasideda amerikiečių kino avangardo kūrėjos Jennifer Reeves retrospektyva, truksianti iki gruodžio 6 d. Atidarymo filmas „Kai buvo mėlyna“ (2004) bus rodomas su gyvai atliekama Skuli Sverrissono muzika, po seanso – susitikimas su režisiere. Ši retrospektyva – integrali renginio „Nefokuse: moterys kino industrijoje“ dalis, leidžianti užmegzti dialogą, derinti mokslo (tiriančiųjų) ir meno (kuriančiųjų) perspektyvas. Kartu šios peržiūros pratęs vasarą „Meno avilio“ kino stovykloje pradėtą diskusiją apie netobulumą kine.

Reeves gimė 1971 m. Šri Lankoje, bet vaikystę praleido JAV. Gyvena ir dirba Niujorke, Brukline. Reeves filmai ir retrospektyvos rodomi svarbiausiuose kino festivaliuose. Ji dirba viena – pati rašo, režisuoja, montuoja, piešia, filmuoja, įrašo garso takelį.

„7md“ inf.

Spalio 16 d. Vokietijoje, Frankfurte, nepaprasto grožio „Alter Oper“ Didžiojoje salėje įvyko Europos centrinio banko organizuojamas Europos kultūros dienų (Europe Cultural Days of the ECB 2018) koncertas, šiemet skirtas Lietuvos kultūros pristatymui. Dalyvavo Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergejus Krylovas), dirigavo jaunas, sparčiai žengiantis į didžiąsias scenas dirigentas Martynas Stakionis. Su orkestru kaip solistai pasirodė vieni ryškiausių Lietuvos atlikėjų – Londono Karališkosios muzikos akademijos operos studijos stažuotoja Lina Dambrauskaitė, „Grammy“ nominantas pianistas Andrius Žlabys, smuikininkas, LKO ir „Kremerata Baltica“ orkestrų primarijus Džeraldas Bidva bei dažnas orkestro partneris, Kelno (Vokietija) operos teatro solistas Giovanni da Silva.

„7md“ inf.

Rugsėjo 9 d. Varšuvoje baigėsi tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Kultūra kaip pasipriešinimas“ („Kultura jako opór“), kurį rengia Lenkijos mokslų akademijos Filosofijos ir sociologijos institutas kartu su tarptautiniu projektu „Courage. Jungiame kolekcijas“. Šio projekto tikslas – sukurti visuotinai prieinamą duomenų bazę apie kultūrinės opozicijos veiklą buvusiose Rytų bloko šalyse. Jo kūrėjai mano, kad Rytų ir Vidurio Europos kultūra prieš 1989-uosius buvo šis tas daugiau nei vien socialistinis realizmas ar propaganda, todėl tyrinėja įvairias alternatyviosios kultūros formas ir siekia, kad opozinės kultūros veikla taptų gyva tradicija.

Festivalyje rodomi filmai, pasakojantys istorijas apie Rytų ir Vidurio Europos nenuolankiuosius – menininkus ir paprastus žmones, sugebėjusius priešintis komunistiniam jų šalių režimui: klausytis uždraustos muzikos, pogrindyje platinti draudžiamų filmų įrašus, kurti avangardinį meną. Festivalį papildė paroda „Rizikos balansas. Pasipriešinimo kultūros archyvai“ („Bilans ryzyka. Archiwa kultur oporu“).

Festivalio programoje – vengrų, čekų, kroatų, lenkų, čekų, bulgarų, serbų, rusų, rumunų, JAV, Didžiosios Britanijos kūrėjų filmai. Uždarymo vakare įteiktas prizas filmui nugalėtojui. Juo tapo Giedrės Žickytės „Meistras ir Tatjana“, pasakojantis apie fotografą Vitą Luckų. Vyko diskusija, kurioje dalyvavo filmo autorė.

Plačiau apie projektą „Courage“: https://ec.europa.eu/research/participants/portal/desktop/en/opportunities/h2020/topics/reflective-4-2015.html

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Paskirti nauji Tarptautinio Berlyno kino festivalio direktoriai: nuo 2020 m. festivalio meno vadovu bus Carlo Chatrianas, vykdomąja direktore – Mariette Rissenbeek. 1971 m. Turine gimęs kino žurnalistas, knygų autorius Carlo Chatrianas nuo 2013 m. vadovauja Lokarno kino festivaliui, kuris pasižymi ambicingu programavimu ir jaunų talentų paieškomis. 1956 m. Olandijoje gimusi Mariette Rissenbeek turi didžiulę darbo kino industrijoje patirtį – ji ne vienus metus vadovavo „German Films“ – užsiėmė informacija ir tarptautiniu vokiečių filmų platinimu, dirbo su svarbiausiais tarptautiniais kino festivaliais. Vokietijos kultūros ir medijų ministrė Monika Grütters su naujais Berlinalės direktoriais sieja daug vilčių: ji įsitikinusi, kad Chatrianas prisidės prie festivalio atjaunėjimo, padarys jį internacionalesnį ir atviresnį eksperimentams, o pirmoji direktorė moteris Rissenbeek šiais kino industrijos kitimo laikais tęs Berlinalės tradiciją, ministrės žodžiais tariant, būti „aukščiausioje festivalių lygoje“. Septyniolika metų festivaliui vadovavusiam Dieteriui Kosslickui 2019 m. Berlinalė bus paskutinė.