Vilniaus queer festivalis „Kreivės“ – 2014 m. prasidėjusi kultūrinė ir socialinė iniciatyva. Festivalio rengėjai siekia parodyti bei apmąstyti prasilenkiančias ir besikertančias LGBT žmonių patirties kreives. Festivalis prasideda rugsėjo 4 d. „Skalvijoje“. Jo programoje – nauji vaidybiniai, dokumentiniai ir trumpo metražo filmai iš skirtingų šalių bei pažintis su amerikiečių menininkės Barbaros Hammer (1939–2019) kūryba. Rugsėjo 5 d. 19.30 bus galima pažiūrėti jos filmą „Nitratiniai bučiniai“ („Nitrate kisses“, 1992), 6 d. 19.30 – filmą „Švelnios fikcijos“ („Tender Fictions“, 1996), 7 d. 19.30 – ankstyvųjų trumpo metražo filmų programą. Prieš pastarąją peržiūrą Hammer kūrybą pristatys kino tyrinėtoja Natalija Arlauskaitė.
Barbara Hammer (1939–2019) laikoma queer kino pradininke. Ji buvo viena svarbiausių JAV nepriklausomo kino kūrėjų, sukūrė per 80 filmų, jie rodyti svarbiausiuose kino festivaliuose. Hammer koliažai, piešiniai, filmai buvo pristatomi jos kūrybos retrospektyvose Pompidou centre Paryžiuje, MoMA muziejuje Niujorke ir „Tate Modern“ galerijoje Londone. Hammer ne vienus metus dėstė kiną Europoje ir JAV. Ji užaugo Kalifornijoje, su kino pramone susidūrė nuo mažens, studijavo psichologiją ir anglų literatūrą. Susidomėti savo seksualumu ir kurti eksperimentinius filmus apie asmeninį gyvenimą Hammer paskatino vienos pirmųjų JAV nepriklausomų kūrėjų Mayos Deren filmas „Popietės tinklai“ („Meshes of the Afternoon“, 1943).
Ankstyvuosiuose filmuose Hammer susitelkė į tabu temas: mėnesinės, moters orgazmas, lesbiečių santykiai. 1974 m. sukurtas „Dyketactics“ laikomas pirmuoju filmu, kuriame parodytas lesbiečių meilės aktas. Kartu su Jacko Smitho ir Andy Warholo kūriniais jis priskiriamas prie vadinamųjų lūžio filmų. Kartu su „Dyketactics“ ankstyvųjų filmų programoje bus parodyti „Barbara Ward niekada nemirs“ (1968) – antrasis filmas, kuriame Hammer fiksuoja kapinių išniekinimą, ir „Superdyke sutinka Madame X“ (1976), kuriame režisierė ir Max Almy dokumentuoja savo santykius.
Vėlesni Hammer filmai („Multiple Orgasm“, „Women I love“, „Sync Touch“, „Doll house“), kuriuose ji drąsiai, dažnai pasitelkdama autoprezentaciją, tyrinėja moters seksualumą, įrašė režisierės kūrybą į radikaliojo 8-ojo dešimtmečio JAV feminizmo judėjimo gretas. Jau kūrybos pradžioje Hammer daug dėmesio skyrė formos klausimams ir eksperimentavo su 16 mm kino juosta. Jos dokumentiniams filmams, kuriuose rodomi visuomenės nuomonės marginalizuoti žmonės, būdingas esė pobūdis. Hammer siekė fiziškai ir psichiškai angažuoti žiūrovus, įkvėpti juos permainoms. Jos filmai dažnai sulaukdavo prieštaringų vertinimų, buvo kritikuojami už pernelyg drąsų žmogaus fiziškumo, senatvės ar intymumo rodymą.
„Nitratiniai bučiniai“ – pirmas pilnametražis ir bene garsiausias Hammer filmas, kuriame ji tyrinėja LGBT žmonių represijas bei marginalizaciją nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų, pasitelkdama įvairaus pobūdžio istorinę medžiagą, kino archyvuose išlikusius kadrus. Pasak Hammer, „Nitratiniai bučiniai“ klausia, kaip užrašoma istorija, ir skatina žiūrovą – homoseksualų ar heteroseksualų – rinkti iškarpas, laiškus, knygas, įrašus ir užfiksuotus vaizdus, kad išsaugotų mūsų kasdienį gyvenimą kaip istoriją“. Filmą pristatys kino tyrinėtoja, Linėjaus universiteto dėstytoja Dagmar Brunow.
1996 m. sukurtas dokumentinis eksperimentinis filmas „Švelnios fikcijos“ – antroji Hammer autobiografinių filmų trilogijos, kurią sudaro „Nitratiniai bučiniai“ ir „Istorijos pamokos“, dalis. Iš mėgėjiškų filmų, nuotraukų, pokalbių, citatų režisierė kuria koliažą, pasakojantį apie vaikystę imigrantų iš Ukrainos šeimoje – mamą, kuri norėjo, kad Barbara būtų kaip mažoji aktorė Shirley Temple, ir senelę, dirbusią nebyliojo kino žvaigždės Lillian Gish virėja. Hammer fiksuoja savo gyvenimą 8-ajame dešimtmetyje ir tą momentą, kai 1970 m. pirmą kartą išgirdo žodį „lesbietė“ bei suprato, kad jis apie ją. Filmą pristatys kino režisierė iš Ukrainos Svitlana Šimko.
Hammer ne kartą yra pabrėžusi, kad būdama menininkė ji patyrė dvigubą marginalizaciją, nes lesbietės nežiūri eksperimentinio kino ir yra labiau linkusios į tradicines naracijos formas, o eksperimentinio kino kūrėjai ir žiūrovai nesidomi LGBT ar feministinėmis temomis, ieškodami universalesnių filmų. 2010 m. Hammer išleido autobiografinę knygą „HAMMER! Making Movies Out of Sex and Life“, kurioje aprašo savo gyvenimą ir meno filosofiją.
