Kino naujienos trumpai

Kanai paskelbė nugalėtojus

Šeštadienio vakarą iškilmingoje 72-ojo Kanų kino festivalio uždarymo ceremonijoje paskelbti pagrindinio konkurso laureatai. „Auksinė palmės šakelė“ įteikta Pietų Korėjos režisieriui Bong Joon-ho už filmą „Parazitas“ („Parasite“, „Gisaengchung“). Tai trilerio, komedijos ir siaubo filmo elementus sujungianti satyra, rodanti, kokia praraja skiria elitą ir skurdžius. Dėkodamas už prizą režisierius kalbėjo, kad didžiausią įtaką jam padarė du prancūzų režisieriai – Henri-Georges’as Clouzot ir Claude’as Chabrolis.

Didysis prizas paskirtas Mati Diop už debiutinį filmą „Atlanta“ („Atlantique“), kuriame režisierė stebi Senegalo sostinę Dakarą už turtuolio verčiamos tekėti merginos akimis. Kartu tai ir pasakojimas apie Afrikos moterų situaciją. Žiuri prizas ex aequo paskirtas dviem filmams – afrikietiškų šaknų prancūzo Ladjo Ly socialinei dramai „Vargdieniai“ („Les Misérables“), pasakojančiai apie imigrantų kvartalą Paryžiuje, kuriame užaugo režisierius, ir brazilų Klebero Mendonços Filho ir Juliano Dornelleso filmui „Bakurau“ („Bacurau“) – vesternui apie užkampio kaimelio gyventojus, sukilusius prieš žudikus kapitalistus, ir apie agresiją bei rasizmą šiuolaikinėje Brazilijoje.  

Geriausio režisieriaus apdovanojimą atsiėmė belgai broliai Jeanas-Pierre’as ir Lucas Dardenne’ai už filmą „Jaunasis Ahmedas“ („Le Jeune Ahmed“), rodantį paauglio iš imigrantų kvartalo maištą, kai jis, paveiktas radikalaus imamo, nusprendžia tapti fundamentalistu.

Už geriausią vyro vaidmenį apdovanotas Antonio Banderasas, suvaidinęs kūrybos krizės ištiktą režisierių Pedro Almodovaro filme „Skausmas ir garbė“ („Dolor i gloria“). Už geriausią moters vaidmenį – anglų ir amerikiečių aktorė Emily Beecham, vaidinusi austrės Jessicos Hausner filme „Mažasis Džo“ („Little Joe“).

Geriausio scenarijaus apdovanojimas paskirtas prancūzų režisierės Céline Sciamma filmui „Jaunos merginos portretas ugnyje“ („Portrait de la Jeune Fille en Feu“). Šio pasakojimo apie dviejų prancūzių – dailininkės ir jos modelio – meilę XVIII a. Prancūzijoje scenarijų parašė pati režisierė.

Specialiuoju pažymėjimu įvertintas palestiniečio Elios Suleimano filmas „Matyt, tai rojus“ („It Must Be Heaven“) – liūdna komedija apie tėvynės paieškas. „Auksine kamera“ už geriausią debiutą apdovanotas Césaro Dia filmas „Mūsų motinos“ („Nuestras Madres“) – pasakojimas apie Gvatemaloje vykstančius teismo procesus, kurių ištakos – pilietiniame kare. Filmo veikėjas – jaunas antropologas, ieškantis kare dingusio tėvo kūno.

Lenkijoje bus kuriamas filmas „Erotica 2022“

Toksiški ryšiai, vienatvė, geismai – taip trumpai būtų galima apibūdinti projektą, kurį Kanuose pristatė lenkų režisierės Kasia Adamik, Olga Chajdas, Anna Kazejak ir Anna Jadowska. Jos ekranizuos keturių lenkų rašytojų – Olgos Tokarczuk, Joannos Bator, Gajos Grzegorzewskos ir Grażynos Plebanek romanus. Režisierių pranešime sakoma: „Pasaulyje, kur moterys yra prekė, motinystė – pareiga, seksualumas, kūniškumas kontroliuojami, o vyrai vadovaujasi pirmykščiais instinktais, keturios moterys nusprendė pasipriešinti absurdui, liguistiems ryšiams, tuštumai po buvusių jausmų ir vienatvei. Filmas pristato išgalvotą, bet labai tikrovišką pasaulį.“ Filmo veiksmas rutuliosis Lenkijoje, netolimoje ateityje, o rodomas atskiras istorijas susies erotikos siūlas.

Scenarijų rašiusios Olga Tokarczuk, Joanna Bator, Gaja Grzegorzewska ir Grażyna Plebanek – skirtingų patirčių, stilių, temų autorės, bet jų visų knygos tapo bestseleriais, jos apdovanojamos Lenkijoje ir užsienyje.

Glebas Panfilovas baigė filmuoti „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“

Aštuoniasdešimtpenkmetį šiomis dienomis minintis režisierius Glebas Panfilovas baigė filmuoti „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“. Filmo pagrindu tapo Aleksandro Solženicyno knyga, bet Panfilovas papildė gulago kalinio Ivano Šuchovo istoriją pasakojimu apie tai, kaip šis kariavo, kaip pateko į vokiečių nelaisvę, kaip iš jos pabėgo ir kaip atsidūrė lageryje. Pasak režisieriaus, tai filmas apie rusų charakterį: „Apie Dievo saugomą žmogų, kuris išgyvena ten, kur išgyventi neįmanoma. Pačiose nežmoniškiausiose ir su gyvenimu nesuderinamose situacijose jis išlieka gyvas ir nepalaužtas. Truputį didvyriškas ir nepastebimas, truputį tvirtas ir atsargus, jis žino, kad turi išgyventi dėl svarbaus tikslo. Išgyventi ir neprarasti orumo.“

Panfilovas filmavimo aikštelėje praleisdavo dvylika valandų beveik be pertraukų. Filmo operatorius – Michailas Agranovičius, dirbantis su režisieriumi nuo 1992 m., kai nufilmavo Panfilovo „Motiną“ (pagal Maksimą Gorkį). Karo scenas filmavo jaunas operatorius Michailas Chasaja. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Filippas Jankovskis. „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ ekranuose pasirodys 2020 m. pavasarį.

Melas Gibsonas kurs Samo Peckinpah „Laukinės gaujos“ perdirbinį

Samas Peckinpah (1925–1984) – vienas svarbiausių XX a. amerikiečių kino novatorių, daug prisidėjęs prie vesterno žanro atnaujinimo. 1969 m. pasirodęs jo filmas „Laukinė gauja“ („The Wild Bunch“) jau seniai tapo kultiniu, jis laikomas vienu svarbiausių Naujojo Holivudo filmų. Filmo veiksmas nukelia į XX a. pradžios Laukinius Vakarus ir pasakoja apie gaują, kurią surenka žiaurus, bet visų gerbiamas niekšas Paikas Bišopas. Kartu su pasenusiais plėšikais jis rengiasi paskutiniam „žygiui“, tapsiančiam gaujos gulbės giesme. Pagrindinius vaidmenis filme kūrė Williamas Holdenas, Ernestas Borgnine’as, Robertas Ryanas. „Laukinės gaujos“ pasirodymo metais išsiskyrė žiauriomis prievartos scenomis. Prievarta atspindėjo Peckinpah požiūrį į žmogaus ir visuomenės prigimtį, tačiau „Laukinė gauja“ turėjo didžiulį poveikį amerikiečių kino raidai.

Melo Gibsono perdirbinyje, kurio scenarijų jis parašė kartu su Bryanu Bagby, pagrindinius vaidmenis kurs Michaelas Fassbenderis, Jamie Foxxas, Peteris Dinklage’as ir pats Gibsonas.

Parengė Ž. P.