Slovakų kino dienos „Skalvijoje“

Iškart po švenčių, balandžio 24 d., „Skalvijoje“ prasidės Slovakų kino dienos, kurių programą parinko Slovakijos ambasada Rygoje. Bus parodyti keturi skirtingu laikotarpiu sukurti slovakų filmai. Juos bus galima pamatyti su nemokamais bilietais.

Slovakų kino pradžia – 2-asis XX a. dešimtmetis, pirmosios sėkmės jis sulaukė 1933 m., kai Venecijos kino festivalyje buvo apdovanotas Karolio Plickos filmas „Žemė dainuoja“ („Ziem spieva“). 1935 m. pasaulyje plačiai buvo rodomas Martino Fričo filmas „Janošikas“ („Janošik“), pasakojantis apie garsų slovakų „svieto lygintoją“. Tarp pirmųjų slovakų kino organizatorių buvo ir Janosas Kadaras, kuris 1965 m. kartu su Elmaru Klosu sukūrė „Oskaru“ apdovanotą filmą „Parduotuvė aikštėje“ („Obchod na korze“).

Antrojo pasaulinio karo metais Slovakijoje buvo kuriama tik kino kronika, tačiau po 1945-ųjų filmų gamyba išaugo. 6-ajame dešimtmetyje kiną ėmėsi valdyti valstybė. Panašiai kaip ir kitose šalyse už geležinės uždangos, slovakų filmuose vyravo socialinių permainų kaime ir mieste temos. Iki pat 7-ojo dešimtmečio slovakų kinui buvo būdingas folklorizmas ir akademizmas. Pakilimo nacionalinis kinas sulaukė 7-ojo dešimtmečio pradžioje, kai visoje Čekoslovakijoje pakilo Naujoji banga. Vienas svarbiausių jos kūrėjų buvo slovakas Štefanas Uheris (1930–1993), kuris vėliau buvo vaizdžiai pavadintas čekoslovakų Naujosios bangos Jonu Krikštytoju. Jo filmas „Saulė tinkle“ („Slnko v sieti“, 1963), pasakojantis apie dviejų paauglių meilę, žymėjo naujo požiūrio į nacionalinį kiną pradžią. Neatsitiktinai jį griežtai sukritikavo net pirmasis slovakų komunistų partijos sekretorius.

Kitas svarbus šio laikotarpio filmas buvo Peterio Solano „Boksininkas ir mirtis“ („Boxer a smrť“, 1962), kuris bus parodytas 24 d. 19 val., atidarant savaitę. Koncentracijos stovyklos viršininkas Kraftas atsitiktinai sužino, kad kalinys Kominekas yra boksininkas. Kominekas tampa Krafto treniruočių partneriu ir įgyja privilegijų. Tačiau po draugo mirties jis nusprendžia maištauti. Filmas rodo, kaip asmenybė degraduoja totalitarinio režimo sąlygomis, atsigręžia į paprastų žmonių moralines dilemas.

Vieno garsiausių slovakų kino kūrėjų Jurajaus Herzo filmas „Lavonų degintojas“ („Spalovač mrtvol“, 1968) pratęsė filme „Parduotuvė aikštėje“ („Obchod na korze“) pradėtą Holokausto temą. 7-ajame dešimtmetyje išryškėjo ir bene geriausiai pasaulyje žinomų slovakų režisierių Jurajaus Jakubiskos bei Dušano Hanako talentas.

1968-aisiais numalšinus Prahos pavasarį kino kontrolė sugriežtėjo. Daugelis kūrėjų atsigręžė į istoriją, slovakų dokumentiniuose filmuose ima dominuoti supoetintas požiūris į praeitį, kaimo gyvenimą, buitį.

Iš 9-ojo dešimtmečio filmų kartu su Hanako, Jakubiskos kūriniais išsiskyrė ir Martino Hollý jaunesniojo filmas „Signum laudis“ (1980), kurio istorija rutuliojasi Rytų fronte Pirmojo pasaulinio karo metais. Eilinis Hoferikas aklai vykdo aukštesniųjų karininkų nurodymus, kurie duodami imperatoriaus vardu. Psichologinė įtampa auga sulig kiekviena karo scena. Filmą bus galima pasižiūrėti 26 d. 19.25.

9-asis dešimtmetis slovakų kinui buvo bene sėkmingiausias, 10-asis – blogiausias. Suirus Čekoslovakijai filmų gamyba Slovakijoje visiškai sumenko. Ekonomika transformavosi, pinigų kultūrai stigo, kino studija „Koliba“ buvo privatizuota. Originalius, fantasmagoriškus, magiškojo realizmo dvasia sukurtus Martino Šuliko filmus dažniau buvo galima pamatyti prestižiniuose užsienio kino festivaliuose nei namie.

Pastaraisiais dešimtmečiais dauguma slovakų filmų yra bendros gamybos su kitomis šalimis. „Skalvijoje“ bus galima pamatyti du tarptautinio pripažinimo sulaukusius slovakų filmus. Ivano Ostrochovský filmo „Koza“ (Slovakija, Čekija, 2015) herojus yra boksininkas Peteris Balažas, pravarde Koza. Jis kartą dalyvavo olimpinėse žaidynėse, tačiau dabar su savo mergina Miša išgyvena ne pačius geriausius laikus. Miša pastoja, bet ketina vaiko atsisakyti. Koza nusprendžia grįžti į ringą, laimėti pinigų ir įtikinti Mišą išsaugoti vaikelį. Koza leidžiasi į sportinį turą, tačiau smūgius ringe pakelti lengviau nei laimėti kovą su likimu. Atlantos olimpinių žaidynių dalyvis Peteris Balažas filme vaidina save. Taip pat ir treneris Janas Franekas (25 d. 19 val.).

Balandžio 27 d. 17 val. bus galima pasižiūrėti Rasťo Borošo filmą „Stanko“ (2016) apie autsaiderį, dirbantį Italijos ūkiuose. Namie jis visiems prisimelavęs, todėl niekas juo nebetiki, niekas neskolina pinigų. Paolo suteikia jam paskutinį šansą, bet ne už dyką – Stanko iš Slovakijos turi atvežti merginą. Stanko apie merginos likimą negalvoja, jam svarbiausia įvykdyti užduotį.