7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: „7md“ inf.

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šiemet Kanų konkurse parodyta ir kritikus sužavėjusi Toddo Hayneso „Kerol“ – ne vienintelė Patricios Highsmith (1921–1995) ekranizacija. „Television 360“, studija „Endemol Shine Studios“ ir šveicarų leidykla „Diogenes“ nusprendė suvienyti jėgas ir ekranizuoti rašytojos knygų seriją „Ripliad“. Tai penkios knygos, kurių veikėjas – Tomas Riplis. Pirmasis romanas „Talentingasis ponas Riplis“ pasirodė 1955 metais, paskutinis – „Ponas Riplis po vandeniu“ – 1991-aisiais. Highsmith kūriniai sulaukė ne vienos ekranizacijos, ko gero, jau susirinktų gerokai per 10 skirtingose šalyse gimusių filmų pagal rašytojos knygas, tarp jų – Alfredo Hitchcocko „Nepažįstamieji iš traukinio“ (1951), Rene Clement’o – „Kaitra“ („Plein Soleil“, 1960), Wimo Wenderso „Draugas iš Amerikos“ (1977), Anthony Minghellos „Talentingasis ponas Riplis“ (1995).

 

Anglų režisierius Joe Wrightas („Ana Karenina“) ekranizuos Charlotte Rogan romaną „The Lifeboat“. Jo herojė – 22 metų Greis Vinter. 1914 metų vasarą kartu su vyru Henriu ji leidžiasi į povestuvinę kelionę laivu per Atlanto vandenyną. Idiliją nutraukia paslaptingas sprogimas. Gelbėjimo valtyje, kurioje randa vietą Greis, greit paaiškėja, kad kai kas turės mirti, kad išgyventų kiti, mat laivas perpildytas, o maisto atsargų visiems neužteks. Pagrindinį vaidmenį filme kurs Anne Hathaway.

„Kerol“
„Kerol“
„Talentingasis ponas Riplis“
„Talentingasis ponas Riplis“
Anne Hathaway
Anne Hathaway
„Reversas“
„Reversas“
„Avinėlių tylėjimas“
„Avinėlių tylėjimas“
„Ida“
„Ida“
„7md“ inf.

Pasakos apie žiaurų pasaulį

68-ojo Kanų kino festivalio laureatai

Praėjusio sekmadienio rytą buvo galima išgirsti daug prognozių, kas taps „Auksinės palmės šakelės“ savininku. Filmų pavadinimai daugmaž sutapo, tačiau abejoju, ar kas tikėjo, kad svarbiausią Kanų apdovanojimą gaus Jacques’o Audiard’o socialinė drama „Dipanas“ („Dheepan“). Pasak Tadeuszo Sobolewskio („Gazeta Wyborcza“), „Auksinė palmės šakelė“ pateko į geras, bet ne į geriausias rankas. Jis mano, kad žiuri verdiktas – Coenų pralaimėjimas, atrodo, kad filmai apdovanoti atsitiktinai. Iškart po apdovanojimų surengtoje spaudos konferencijoje vienas iš brolių Coenų pareiškė, kad žiuri šįkart buvo ne kino kritikai, o menininkai. Tačiau jų sprendimas vis dėlto vertinamas kritiškai, nors prancūzų žiniasklaida garsiai kalba apie savo šalies kino triumfą. Tai gal ir nestebina, nes konkurse buvo parodyti net penki prancūziški filmai.
 
Tačiau dienraščio „Liberation“ kino kritikai pirmadienį paskelbė kolektyvinį tekstą, kuriame piktinosi apdovanojimais ir įtarė, kad žiuri sprendimą paveikė festivalio prezidentas Pierre’as Lescure’as bei filmų atrankos vadovas Thierry Fremaux. Likus dviem dienoms iki festivalio pabaigos „Liberation“ kritikas Didier Peronas paskelbė, kad laimėti turi Taivano režisierius Hou Hsiao-Hsienas, konkurse parodęs „Žudikę“. Kritikas teigė: „Jei filmas negaus „Auksinės palmės šakelės“, ateisime su kardais ir fakelais, o žiuri teks ieškoti atsarginio išėjimo.“

„Dipanas“
„Dipanas“
„Saulo sūnus“
„Saulo sūnus“
„Žudikė“
„Žudikė“
„Mano karalius“
„Mano karalius“
„Omaras“
„Omaras“
„Chronic“
„Chronic“
„Rinkos dėsnis“
„Rinkos dėsnis“
„Jaunystė“
„Jaunystė“
„7md“ inf.

Uždarytas paviljonas, Fridos augalai ir pretendentai į prizą

Iš dailės pasaulio

Tarptautinėje Venecijos meno bienalėje Islandijai atstovaujantis projektas „Mečetė“, įkurtas buvusioje Gailestingosios Mergelės Marijos bažnyčioje (Santa Maria della Misericordia, Campo de l’Abazia), buvo uždarytas gegužės 22 dieną, paveikęs vos porą savaičių. Bažnyčią laikinai veikiančia mečete pasiūlė paversti šveicarų menininkas Christophas Büchelis kartu su Islandijos ir Venecijos musulmonų bendruomenėmis. Kūrėjų tikslas buvo „atkreipti dėmesį į poveikį, kurį sukelia pažeidžiamos visuomenės dalies politinis atskyrimas ir institucionalizavimas. Taip pat sukurti platformą dialogui apie skirtingas kultūrines pozicijas.“
 
Miesto valdžia oficialia uždarymo priežastimi įvardina saugumo reikalavimų nesilaikymą, neva į patalpą sueina gerokai daugiau žmonių, nei numatyta pastato plane. Taip pat teigiama, kad leidimas buvo išduotas tik parodos instaliacijai, o ne mečetei. Projekto rengėjai turi teisę per 60 dienų kreiptis į Veneto regiono aukščiausią teismą.
 
„Mečetės“ organizatoriai išreiškė ne tik nusivylimą tuo, jog bienalė, regis, nebėra laisvos minties raiškos vieta, bet ir pasigedo palaikymo. Bienalė nesiėmė jokių priemonių, kad projektas būtų išsaugotas, neišreiškė pozicijos, todėl sulaukė daug kritikos kaip institucija, kuri leidžia Venecijos miestui spręsti, kas yra menas.

Islandijos paviljonas, Venecija
Islandijos paviljonas, Venecija
Frida Kahlo, Autoportretas su dygliu ir kolibriu
Frida Kahlo, Autoportretas su dygliu ir kolibriu
Nicole Wermers, instaliacijos „Infrastruktur“ vaizdas. 2015 m.
Nicole Wermers, instaliacijos „Infrastruktur“ vaizdas. 2015 m.
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Sekmadienio vakarą paskelbti 68-ojo Kanų kino festivalio nugalėtojai. Brolių Coenų vadovaujamas žiuri „Auksinę palmės šakelę“ paskyrė prancūzų režisieriaus Jacques’o Audiard’o filmui „Dipanas“ („Dheepan“), pasakojančiam apie imigrantų iš Šri Lankos gyvenimą pavojingame Paryžiaus priemiestyje. Dipanas pabėgo iš šalies – nuo karo, nes buvo tamilų partizanas. Tačiau Prancūzijoje jį suranda buvęs vadas, norintis tęsti kovą.
 
Vengrų debiutantas László Nemesas pelnė antrąjį pagal svarbą Kanų apdovanojimą – Didįjį prizą už filmą „Sauliaus sūnus“ („Le fils du Saul“). Filmo herojus – jaunas žydas, dirbantis lavonus deginančioje Aušvico konclagerio „zonderkomandoje“. Filme rodomos 48 jo gyvenimo valandos.
Prizas už geriausią režisūrą paskirtas Taivano režisieriui Hou Hsiao-Hsienui už filmą „Žudikė“ („Nie yin niang“). Šis filmas nukelia į IX amžių, Tang dinastijos valdomą Kiniją, kurioje vyksta kovos tarp sostinės ir maištaujančių provincijų gubernatorių. Pagrindinė herojė užaugo vienuolyne, kur įvaldė Rytų dvikovų paslaptis. Ji gauna užduotį pašalinti išdaviką vyrą.

„Dipanas“
„Dipanas“
„Saulo sūnus“
„Saulo sūnus“
„Žudikė“
„Žudikė“
„Mano karalius“
„Mano karalius“
Rooney Mara Kanų kino festivalyje
Rooney Mara Kanų kino festivalyje
„Rinkos dėsnis“
„Rinkos dėsnis“
Agnes Varda
Agnes Varda
„7md“ inf.

Moore’as, vėlyvas pripažinimas ir ukrainiečių „okupacija“

Iš dailės pasaulio

Nuo gegužės 22 iki liepos 11 d. Londone, „Waddington Custot Gallery“, parodoje „Rodenas, Brancusi, Moore: skulptoriaus akimis“ („Rodin, Brancusi, Moore: Through the Sculptor’s Lens“) pirmą kartą viešai bus rodomos neįgyvendintų Henry Moore’o skulptūrų, jau neegzistuojančių molinių eskizų, nuotraukos. Britų dailininkas 1957 m. pristatė apie dvidešimt kūrinių UNESCO rengiamam skulptūros konkursui, vienas jų įgyvendintas ir tapo neatskiriamu Paryžiaus peizažo elementu (nuo 1958 prie UNESCO pastato). Šios paties autoriaus atliktos nuotraukos siūlo ne tik įžengti į „garsaus skulptoriaus kūrybos virtuvę“, bet ir mintyse pasiginčyti su tuometinės komisijos atrankos kriterijais. Prieš porą metų aukcione nuotraukas įsigijęs Davidas Grobas sako, jog būtų pasirinkęs motinos su vaiku skulptūrinę kompoziciją. Įdomu ar jis susipažinęs su vaikų psichologiją tyrinėjančios psichoterapeutės Alice Miller Mooro skulptūrų interpretacija, kur aptakiose skulptūrose su mažomis, neišreikštomis galvomis ji atpažįsta skulptoriaus vaikystės matymo perspektyvą ir patirtį – valdingos ir ligotos motinos nugaros tepimą vaistais.

Henry Moore, „Motina ir vaikas priešais sieną“. 1957 m.
Henry Moore, „Motina ir vaikas priešais sieną“. 1957 m.
Faith Ringgold, „Wake and Resurection of the Bicentennial Negro“. 1976 m.
Faith Ringgold, „Wake and Resurection of the Bicentennial Negro“. 1976 m.
„On Vacation“ Rusijos paviljone, Venecijos bienalėje protestuoja prieš Ukrainos okupaciją. A. Ruban nuotr.
„On Vacation“ Rusijos paviljone, Venecijos bienalėje protestuoja prieš Ukrainos okupaciją. A. Ruban nuotr.
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Po ilgų derybų su „Showtime“ televizija dėl finansavimo vis dėlto buvo pasiektas kompromisas ir kultinį serialą, pasirodysiantį po 25 metų pertraukos, režisuos jo „tikrieji tėvai“ – Davidas Lynchas ir Markas Frostas. Taip pat pranešta, kad serijų bus net daugiau nei žadėtos devynios. Filmavimas jau prasideda, o Laura Palmer pažadėjo sugrįžti 2016 m. birželio 10-ąją – ir pažadą turėtų ištesėti.

 

Tarptautinio pripažinimo po filmo „Dėžutė pietums“ („The Lunchbox“) sulaukęs Riteshas Batra kuria filmą pagal britų rašytojo Juliano Barneso romaną „Pabaigos jausmas“ („The Sense of an Ending“).
 
BAFTA ir „Oskaro“ premijų laureatas aktorius Jimas Broadbentas išgarsėjo vaidmenimis filmuose „Mulen Ružas“ ir „Airis“, rengiasi vaidinti į pensiją išėjusį ir ramiai gyvenantį Tonį. Netikėtai jis gauna laišką iš advokatų kontoros, priverčiantį jį vėl susidurti su praeitimi bei iš naujo įvertinti savo praeitį. Lietuvos skaitytojams jau pažįstamas Julianas Barnesas (į lietuvių kalbą išversti trys jo romanai) 2011 m. už romaną „Pabaigos jausmas“ buvo apdovanotas prestižine Didžiosios Britanijos Bukerio premija.

Kadras iš serialo „Tvin Pykso miestelis“
Kadras iš serialo „Tvin Pykso miestelis“
Natalie Portman
Natalie Portman
Alfornso Cuaron
Alfornso Cuaron
Marco Bellocchio
Marco Bellocchio
Jim Broadbent
Jim Broadbent
„7md“ inf.

Prieš srovę

Apie filmo „Saulutės“ autorę Verą Chytilovą

Šį savaitgalį Kino klasikos vakarų cikle „Skalvija“ pradeda rodyti čekų režisierės Veros Chytilovos (1929–2014) filmą „Saulutės“ („Sedmikrasky“). 1966 m. sukurtas filmas jau seniai tapo klasika, bet kiekviena žiūrovų karta jį atranda tarsi iš naujo, nesiliaudama stebėtis jo originalumu, formos sudėtingumu ir novatoriškumu. Prieš metus mirusios režisierės – vienos svarbiausių čekų Naujosios bangos kūrėjų – filmai Lietuvoje rodyti prieš kelis dešimtmečius. Gal „Saulutės“ padės iš naujo atrasti originalią kino autorę ir vieną pirmųjų kino feminisčių.
 
Vera Chytilova į kiną atėjo palyginti vėlai – iš pradžių ji studijavo filosofiją, meno istoriją ir architektūrą Brno universitete, dirbo braižytoja, retušuotoja, laborante, manekene. Kine jos karjera prasidėjo „Barrandov“ studijoje nuo pliauškės, vėliau Chytilova buvo režisieriaus asistentė, antroji režisierė. Jau tada drąsiai į garsių režisierių darbą besikišanti, su aktoriais, scenaristais ir operatoriais diskutuojanti bei filmavimą nutraukianti Chytilova įgijo enfant terrible reputaciją. Jos pačios žodžiais tariant, pasišlykštėjimas nacionalinės kinematografijos būsena ir atvedė ją į režisūrą. Nors kino studija nedavė Chytilovai rekomendacijos stoti į garsiąją Prahos FAMU, ji įstojo ir mokėsi režisūros pas klasiką Otakarą Vavrą. Jos diplominis filmas „Lubos“ („Strop“, 1961) kartu su trumpo metražo „Blusų maišu“ („Pytel blech“) buvo sudėti kartu ir rodomi kino teatruose kaip „Blusų maišas po lubomis“ („U stropu je pytel bloch“, 1962).

Vera Chytilova
Vera Chytilova
„Saulutės“
„Saulutės“
„Saulutės“
„Saulutės“
„7md“ inf.

Iš dailės pasaulio

Parengta pagal užsienio žiniasklaidą

Menininkai ir meno aktyvistai, dalyvaujant ir grupei „Gulf Ultra Luxury Faction“ (GULF), gegužės 2 d. iš išorės ir vidaus užėmė Solomono R. Guggenheimo muziejų Niujorke reikalaudami susitikimo su muziejaus vadovybe, kad aptartų apgailėtinas Abu Dabyje (Jungtiniai Arabų Emyratai) statomo muziejaus užsakymo vykdytojų darbo sąlygas. Protestuotojai iš viršutinių aukštų mėtė proklamacijas, savo kūnais ir balsais kūrė improvizuotus performansus. Muziejus buvo dienai uždarytas, reikalavimai nepatenkinti, protestuotojai įspėti.
Kadangi didžioji meno profesionalų ir biurokratų dalis atvyko į Veneciją dalyvauti tarptautinės meno bienalės atidarymo renginiuose, tai numatydami protestuotojai užėmė Peggy Guggenheim kolekcijai skirtą muziejų Venecijoje. Paskutinėmis žiniomis, Guggenheimo vadovybė sutiko susitikti su protesto dalyviais. Išsamiau http://gulflabor.org

Protestas Solomono R. Guggenheimo muziejuje Niujorke
Protestas Solomono R. Guggenheimo muziejuje Niujorke
Adrian Piper, „Autoportretas su išryškintais mano negroidiniais bruožais“. 1981 m.
Adrian Piper, „Autoportretas su išryškintais mano negroidiniais bruožais“. 1981 m.
Grayson Perry, gobelenas
Grayson Perry, gobelenas
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gegužės 3 d. Tbilisyje mirė gruzinų kino režisierius, aktorius, scenaristas Rezo Čcheidzė. Jam buvo 88-eri. 1943–1946 m. Čcheidzė mokėsi Rustavelio teatro institute Tbilisyje, 1953 m. baigė Maskvos kinematografijos institutą. Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti kino studijoje „Gruzija-film“ ir debiutavo dokumentiniu filmu „Borisas Paičadzė“. Vėliau Čcheidzė kelis dešimtmečius vadovavo kino studijai. Jis sukūrė daug populiarių filmų, tarp jų „Mūsų kiemą“ (1956), „Sodinukus“ (1972), pats garsiausias jo filmas – ne vieną apdovanojimą pelnęs „Kareivio tėvas“ (1964).

 

89-erių lenkų kino klasikas Andrzejus Wajda rengiasi grįžti į Lodzę, kur 1949–1953 m. mokėsi kino mokykloje ir sukūrė ne vieną filmą, tarp jų ir „Pažadėtąją žemę“. Rudenį Lodzėje Wajda žada pradėti filmą apie dailininką Władysławą Strzemińskį (1893–1952). Šio garsaus tapytojo, meno teoretiko, tarpukario avangardo lyderio asmenybė buvo ir sudėtinga, ir tragiška. Pasak režisieriaus, Strzemińskis – vienas labiausiai socrealizmo metais nuskriaustų menininkų. Pokario metais dailininkas dėstė Lodzės kino mokykloje. Wajda jo jau nebesutiko, bet turėjo galimybę stebėti, kaip menininko buvo atsikratoma. Strzemińskis – vienas didžiausių, bet menkai užsienyje žinomų lenkų XX a. kūrėjų. 3-iajame dešimtmetyje jis buvo vienas avangardo grupių „Blok“ ir „Praesens“ steigėjų. Kartu su žmona – garsia avangardine skulptore ir teoretike Katarzyna Kobro ir tapytoju Henryku Stażewsku jie įkūrė grupę „a.r“ („revoliuciniai menininkai“ arba „tikrasis avangardas“), prie kurios prisijungė poetai Julianas Przybośis ir Janas Brzękowskis. Grupės būstinė buvo Lodzėje, ji propagavo būtinybę bendradarbiauti įvairių sričių menininkams (tapyba, skulptūra, architektūra, poezija ir pan.) ir kovoti už naują, aktualų meną, kuris veiktų visuomenę.

Kadras iš Rezo Čcheidzės filmo „Kareivio tėvas“
Kadras iš Rezo Čcheidzės filmo „Kareivio tėvas“
Boguslaw Linda
Boguslaw Linda
Christopch Waltz
Christopch Waltz
Juliette Binoche
Juliette Binoche
Julija Peresild
Julija Peresild
„7md“ inf.

Iš dailės pasaulio

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gera naujiena taikomųjų menų gerbėjams – vieną svarbiausių tarptautinės Venecijos meno bienalės prizų gavo Ganoje gimęs, dabar Nigerijoje įsikūręs menininkas Elas Anatsui’s. 1944 metais gimęs skulptūros, tekstilės ir instaliacijos priemonėmis kuriantis menininkas apdovanotas ne be pagrindinio šių metų kuratoriaus Okwui Enwezoro rekomendacijos, visai komisijai pritarus. Anatsui kūrybos reikšmė – siekis kūriniais kalbėti apie pasaulio ir kultūrų kaitą, sandūras; pagarba Afrikos šalių tradicijoms ir dėmesys ekologijos temoms. Gana didelę dalį jo milžiniškų mastelių darbų sudaro šiukšlės. Į didelius gobelenus sujungtus gaiviųjų gėrimų dangtelius, skardines, popierėlius Anatsui sugeba priversti suspindėti auksu ir padėti suprasti kaitos mastelį.
 
Specialiu „Auksiniu liūtu“ už nuopelnus menui pagerbta Susanne Ghez. Pasak komisijos, „Ghez atliko svarbų vaidmenį pristatant ir padedant patekti į muziejų tokiems jauniems menininkams kaip Jeff Wall, Mike Kelley, Isa Genzken, Thomas Struth ir Kara Walker“.
 
Šiemetinės bienalės žiuri yra Naomi Beckwith (JAV), Sabine Breitwieser (Austrija), Mario Codognato (Italija), Ranjit Hoskote (Indija) ir Yongwoo Lee (Pietų Korėja).
 

El Anatsui, ekspozicijos „When I Last Wrote to You about Africa“ Denverio dailės muziejuje fragmentas. 2012–2013 m. J. Wells nuotr.
El Anatsui, ekspozicijos „When I Last Wrote to You about Africa“ Denverio dailės muziejuje fragmentas. 2012–2013 m. J. Wells nuotr.
Katrīna Neiburga, Andris Eglītis, „Armpit“. 2015 m. A. Starks nuotr.
Katrīna Neiburga, Andris Eglītis, „Armpit“. 2015 m. A. Starks nuotr.
Jaanus Samma, iš projekto „Not Suitable For Work. A Chairman Tale“
Jaanus Samma, iš projekto „Not Suitable For Work. A Chairman Tale“
  < PUSLAPIS IŠ 25  >>> Archyvas